Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   Justė Juškevičiūtė   |   2019-05-31

Londone pritapusi J. Jegorova: reikėjo įrodyti, kad gali geriau nei britai

  
Londone pritapusi J. Jegorova: reikėjo įrodyti, kad gali geriau nei britai
© Martynas Zaremba
Julija Jegorova

Vilnietė Julija Jegorova nuo pat mažens svajojo apie tarptautinę žurnalistės karjerą ir aktyviai jos siekė, tačiau vieną dieną svajonė subliūško. „Turėjau labai didelių ambicijų ir tik vieną tikslą. Mano didžiausia svajonė buvo dirbti BBC, bet viskas labai greitai pasikeitė“, – apie karjeros pradžią kalba pašnekovė.

Visgi atkakliuosius sėkmė aplanko ne kartą. Šiandien Julija gyvena tarp Londono ir Vilniaus, yra įkūrusi viešųjų ryšių agentūrą „Black Unicorn PR“. Verslo pasiekimų J. Jegorovai galėtų pavydėti daugelis – jos klientų publikacijas viešina medijų gigantai BBC, „The Times“, „Business Insider“, „Bloomberg“ ir „The Guardian“.
Julija juokiasi, kad viešųjų ryšių sritis vis dar yra labai glamūrizuojama, o šio darbo užkulisius mato retas. „Sakoma, kad ši profesija yra menas, bet man atrodo, kad mokslas. Turi penkis žingsnius į priekį numatyti ir būti viskam pasiruošęs“, – savaitraščiui „Tiesa“ sakė J. Jegorova.
 
– Julija, užaugote Vilniuje, tuomet išvykote studijuoti žurnalistikos į Jungtinę Karalystę. Kaip jūsų gyvenime atsirado viešieji ryšiai?
 
– Aš visada norėjau būti keliaujančia žurnaliste – rašyti apie karus, Afganistaną ar Iraką. Turėjau labai didelių karjeros ambicijų ir išvažiavau į Bristolį studijuoti žurnalistikos ir tarptautinių santykių. Norėjau dirbti BBC, tai buvo mano didžiausia svajonė, bet viskas labai greitai pasikeitė.
 
2010 m. BBC man pasiūlė važiuoti į Palestiną, kur ką tik buvo prasidėjęs karas. Nenuvažiavau. Man buvo 19 metų, ir kokios buvo mano ambicijos, toks buvo ir mano naivumas, tad mūsų šeimos taryboje buvo nuspręsta, kad man reikia atsisakyti šio pasiūlymo – tokia mano avantiūra mamai pasirodė pavojinga.
 
Kai negalėjau išvykti į Palestiną, teko ieškoti kito kelio. Po kelių mėnesių vienoje konferencijoje susipažinau su vienu žinomiausių Didžiosios Britanijos žurnalistų Nicku Daviesu. Aš jam papasakojau savo istoriją ir jis man pasiūlė pasidomėti viešųjų ryšių specialisto profesija, nes tai artima žurnalistikai.
Kaip tik tą renginį, kuriame mes dalyvavome, organizavo viena viešųjų ryšių agentūra. Nieko nelaukusi priėjau prie organizatorių ir pasakiau, kad norėčiau pas juos atlikti praktiką. Jie mane priėmė, ten dirbau su tokiais dideliais vardais „Asus“ ir „Sainsburys“, o po kurio laiko mane išsiuntė į Londoną kelioms savaitėms dirbti Parlamente. Tai buvo neįtikėtina patirtis, nes Parlamentą iki tol buvau mačiusi tik per televizorių.
 
– Kaip kilo idėja pradėti savo verslą?
– Po darbo Parlamente trumpam grįžau į Lietuvą ir dirbau Užsienio reikalų ministerijoje, tuomet išvažiavau studijuoti politinės komunikacijos magistrantūros į Nyderlandus, ten pradėjau dirbti „Tom Tom“. Čia gimė mano meilė technologijoms, tačiau neįsižiebė meilė Nyderlandams, tad nusprendžiau sugrįžti į Londoną.
 
Tada ir prasidėjo mano didžiausias karjeros pakilimas: vykau į Sočio olimpiadą, kur dirbau su „Visa“, pradėjau dirbti viename sėkmingiausių Londono technologijų startuolių, kuriame buvau viešųjų ryšių direktorė, po to pradėjau dirbti su skirtingomis viešųjų ryšių agentūromis. Visgi nesutapo mūsų požiūriai į darbą, nes pradirbusi „in-house“ beveik dešimtmetį žinojau, kad viešieji ryšiai nėra tik bendravimas su žurnalistais. Taigi nusprendžiau kurti savo verslą.
 
– Sukurti verslą nėra lengva net Lietuvoje, o kokius kelius turi nueiti užsienietis, norintis įkurti verslą Jungtinėje Karalystėje? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
 
– Reputacija yra didžiausias iššūkis, nes reikia įrodyti, kad gali padaryti geriau negu britai: žmonės turi tavimi pasitikėti. Per mūsų įmonės pusantrų egzistavimo metų tai puikiai pavyko ir į mus kreipiasi daug žmonių ne tik iš JK, bet ir visos Europos: dėl mūsų reputacijos, tarptautinės patirties bei žinių.
 
Žinoma, yra žmonių, kurie galvoja, kad pradėti verslą yra lengva ir smagu, tačiau galiu užtikrinti kaip žmogus, kuris viską pastatė pats nuo nulio: šis kelias nėra rožėmis klotas – reikia įdėti daug darbo ir pastangų, kad būtum konkurencingas. Be to, perprasti kitos šalies teisinę sistemą, surasti tinkamų darbuotojų toli gražu nėra taip paprasta.
 
– Dabar savo žiniomis dalijatės seminaruose, tarptautinėse konferencijose. Kodėl jums tai svarbu? Ir, jūsų nuomone, ar jaunimas vis dar dažnai nedrįsta imtis savo verslo?
 
– Manau, kad dabar jaunimas turi daugiau drąsos, nei turėjome mes, o tai galbūt susiję ir su tuo, kad dabar gauname daug daugiau informacijos. Visgi čia slypi ir spąstai – dabar apie kone viską gali pasiskaityti internete ir galvoti, kad esi didžiausias profesionalas. Tuo labiau kad dabar visas naujienų srautas yra perpildytas sėkmės istorijų (juk niekas nekalba apie klaidas). Susidaręs įspūdis: jei kažką pasiekei, tau tiesiog pasisekė, o jeigu padarei klaidą – nepakankamai įdėjai pastangų. Tačiau niekada nėra tik „juoda“ ar „balta“.
 
Pagalvoju, kiek buvo ašarų, kiek kartų norėjau viską mesti, kol atsidūriau ten, kur esu. Esu beprotiškai dėkinga savo mamai ir keliems artimiausiems žmonėms, kurie per visas sėkmes ir nesėkmes buvo šalia. Šeimos palaikymas yra viskas.
 
Viena priežasčių, kodėl bendrauju su jaunimu, yra ta, kad noriu dalytis ne tik sėkmės, bet ir nesėkmės istorijomis. Noriu parodyti, kad nebūna taip, kad vos pradėjus iškart viskas pasiseka.
 
– O kokia buvo jūsų didžiausia nesėkmė?
 
– Jų buvo tikrai daug! Pavyzdžiui, dirbome su viena gan įžymia advokatų kontora, kurioje daugiausia dirbo Oksfordo universiteto išsilavinimą turintys solidūs vyrai ir lordai. Mes organizavome jiems renginį, išsiuntėme visiems svečiams kvietimus paštu – tai įprasta tokioje konservatyvioje srityje. 100 žmonių juos gavo, tačiau vienas lordas žurnalistas, kuriam „teko“ eiti į paštą jo atsiimti, atsiuntė mums labai negražų laišką: esą jis niekada nedirbs su tokia kontora, o siųsti popierinius kvietimus yra tikra nesąmonė. Įsivaizduokite, vien dėl to, kad žmogus tingėjo eiti į paštą, mes privalėjome jo atsiprašyti, o po renginio klientas pasakė, kad, deja, daugiau kartu nebedirbsime, nors jokių kitų priekaištų nebuvo. Iki šiol labai šiltai su jais bendraujame.
 
Prisimenu, tuo metu man buvo labai graudu ir viską priėmiau asmeniškai, o tai yra bet kokio startuolio ar verslininko klaida. Reikėjo vos ne metų, kad į šią situaciją su komanda pažvelgtume ramiai.
 
Julija Jegorova (nuotr. Martynas Zaremba) Julija Jegorova (nuotr. Martynas Zaremba)
 
– O kaip atrodo jūsų kasdienybė? Ar ir ji tokia pat nenuspėjama?
 
– Ji labai skirtinga. Norėčiau būti žmogumi, kuris keliasi visada tuo pačiu metu, eina į sporto klubą, geria sveikus kokteilius, bet visa tai yra toli nuo mano realybės. Aš turiu išgerti kone keturis puodelius kavos prieš pirmą susitikimą, kad būčiau energinga, kadangi dažnai einu miegoti apie 4 val. ryto.
 
Vienas dalykas išlieka stabilus – visada pasiskaitau naujienas ir laiškus, nesvarbu, kada būnu atsikėlusi. Be to, nors valandą tamsoje bandau praleisti su savimi ir su savo mintimis – tai labai padeda koncentracijai. Man nėra ribos tarp gyvenimo ir darbo: mano darbas yra mano gyvenimo stilius, kurio į nieką nekeisčiau. Mano darbas yra naujienos, o jos vyksta visada.
 
– Ar nepavargstate nuo nuolatinio naujienų srauto?
 
– Sekdama naujienas aš žinau, kas darosi pasaulyje, todėl žinau, ką pasiūlyti savo klientams. Pavyzdžiui, vienas mūsų klientas yra iš Šveicarijos, jis pardavinėja medicinines kanapes. Todėl mums reikia stebėti, kas vyksta visame pasaulyje šioje srityje: tiek versle, tiek iš teisinės pusės.
 
– Kaip manote, ar bet kokį produktą galima pateikti taip, kad jį pirktų?
 
– Priklauso, ar nori tiesiog parduoti, ar kad jis išsiskirtų iš kitų ir sukurti jo – nors ir mini – imperiją. Dabar žmonėms įdomus verslas, kuris yra artimas jo kūrėjams – jis turi būti patrauklus iš emocinės pusės. Pavyzdžiui, mūsų klientas kanapių verslą pradėjo, nes turėjo sveikatos problemų ir jokie medikamentai nepadėdavo. Jo idėja buvo padėti žmonėms, o ne užsidirbti pinigų. Ir mes nedirbame su žmonėmis, kurie nori būti tik turtingi ir žymūs. Dirbame su tais, su kuriais sutampa mūsų vertybės.
 
  

Žymos: Darbas, Lietuvė, didžioji britanija, Julija Jegorova

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Škotija:
– Dukrele, nelakstyk paskui kiekvieną sijoną.