Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Natalija Voronina   |   2015-08-19

Mušanti tėvų ranka: auklėja ar pasmerkia?

  
Mušanti tėvų ranka: auklėja ar pasmerkia?
© Flikcr.com
„Tiesos“ kalbintų lietuvių nuomonės skyrėsi: vieni agitavo prieš „beržinę košę“, kiti – už.
Specialisto manymu, tėvai patys gali pastebėti, kad imasi fizinių bausmių tada, kai yra pavargę ar sudirgę.

„Tėvai mušdavo už nesuvalgytą sriubą, nusišypsojimą ne laiku, – už bet ką. Bijodavau net žodį pasakyti, – skaudžiais vaikystės prisiminimais dalijosi „Tiesos“ pašnekovė Simona (tikrieji vardas ir pavardė redakcijai žinomi – aut. past.) – Mokiausi gimnazijoje gana neblogai, bet mamai niekada nebuvo gana. Jei pažymų knygelėje atsirasdavo septynetas ar aštuonetas, ji liepdavo sudėti pirštus ant stalo ir daužydavo per juos liniuote. Taip ji skatindavo mane mokytis labiau.“

Tai tik vienos lietuvaitės, kurią vaikystėje mušė tėvai, pasakojimas, o tokių vaikų tada ir dabar – daugybė.
Niekam ne paslaptis, kad lietuvių vaikai yra vieni nelaimingiausių Europoje, o pagal vaikų ir paauglių savižudybių skaičių pirmaujame Senajame žemyne ne vienerius metus. „Tiesa“ pasidomėjo, ar vaikų auklėjimas „beržine koše“ aktualus tarp svetur gyvenančių lietuvių.
 
Pašnekovai pasidalijo į dvi stovyklas: vieni aiškino, kad bet koks smurtas prieš vaikus: antausis, rėkimas ar gąsdinimas – yra nedovanotinas, kiti tvirtino, kad „beržinė košė“ dar niekam nepakenkė, nes „ir mus tėvai taip augino.“
 
Akyse – vaikystėje patirtas skausmas
 
Pakalbinta 30-ties metų Simona atviravo, kad iki šiol gyvena nuolat baimindamasi, lyg viskas, ką ji, jau būdama suaugusi, daro, nėra gerai. Kiekvienas skambesnis garsas verčia krūpčioti, o jos akyse net nepažįstami žmonės įžvelgia nerimą. Nuoskaudą dėl tėvų elgesio Simona sakė tebejaučianti, tačiau metams bėgant skausmas silpsta.
 
Moteris atviravo, kad nors dabar ji yra laimingai sukūrusi savo šeimą, tačiau praeities šešėlio atsikratyti sunku. „Atsimenu, susipažinau su pagyvenusia pora atostogaudama, o jie man ir sako: „Tavo akyse – baimė ar skausmas.“ Matyt, tiesą sako tie, kurie tvirtina, kad akys sielos veidrodis... Tikinau savo naująją pažįstamą, kad man viskas gerai. Juk tikrai šiandien gyvenu puikiai: esu savarankiška, turiu gerą darbą ir mylimą vyrą. Tačiau turbūt praeities nuoskaudos gyvos ir kartais jos išlenda į paviršių“, – mintimis dalijosi jauna moteris.
 
Ji tvirtino niekada negalėsianti pamiršti tėvų pakeltos prieš ją rankos, tačiau savo gimdytojams ji jaučia pagarbą – juk jie ją užaugino.
Simona įsitikinusi, kad savo vaikus augins visiškai kitaip, nei jos tėvai auklėjo ją, tačiau tuo pačiu baiminasi, kad tėvų auklėjimo ypatumai galėjo persiduoti ir jai. Pašnekovė tvirtino darysianti viską, kad jos būsimi vaikai pirmiausia turėtų laimingą vaikystę, kurios ji pati neturėjo.
Fizinės bausmės nepadeda vaiko auklėti, o tik padaro jį uždarą. (Flickr.com nuotr.) Fizinės bausmės nepadeda vaiko auklėti, o tik padaro jį uždarą. (Flickr.com nuotr.)
 
Pervargusios mamos bėdos
 
Kol Simona kuria ateities planus, antroji „Tiesos“ pašnekovė, 31-erių metų anesteziologė-reanimatologė Viktorija Pečiulienė, su vyru auginanti vienerių metų sūnų, fizinių bausmių teigė nepateisinanti. Pašnekovė vos keletą kartų vaikystėje yra gavusi „beržinės košės“, tačiau tų kelių kartų pakako, kad jie skaudžiai įsirėžtų atmintin.
 
„Puikiai atsimenu, kokias emocijas ir nuoskaudas palieka fizinė bausmė, nors ir „nedidelė“. Nors mūsų sūnus dar tokio amžiaus, kai su juo nepasikalbėsi ir nesusitarsi, visgi neįsivaizduoju situacijų, kuomet reikėtų vaiką bausti naudojant fizinę jėgą. Esu įsitikinusi, kad mūsų, tėvų, pareiga yra užauginti vaikus protingomis, socialiai atsakingomis, emociškai stabiliomis asmenybėmis, nes tik tokie žmonės gali būti laimingi. Juk nei vienas vaikas nesiprašė pats į šį pasaulį, tai mes su vyru nusprendėme jo susilaukti, tad turime būti atsakingi ir kantrūs. Kiekvienas vaikas turi turėti laimingą vaikystę, ir tai nediskutuotina“, – pamąstymais dalijosi pašnekovė.
 
V. Pečiulienės manymu, fizines bausmes vaikui taiko tie suaugusieji, kuriems trūksta žinių apie vaikų auklėjimą. Ranką pakelia ir emociškai nestabilios asmenybės. „Jei tėvai yra išsilavinę, darniai gyvena šeimoje ir besąlygiškai myli savo vaiką, smurto prieš jį nenaudos“, – įsitikinusi vienerių metų sūnaus mama.
 
Ji pripažino, kad kartais kantrybė gali trūkti pervargusioms mamoms, kurių vyrai nesidalija namų ruošos darbais ir nepadeda auginti vaiko. „Manau, kad išsekusi moteris dažniausiai gyvena kartu su „seno kirpimo“ vyrais, nesuvokiančiais, kad vaiko auginimas yra abiejų tėvų darbas. Augindama vaiką namuose motina toli gražu neatostogauja. Su vaikais reikia itin daug kantrybės, deja, taip jau yra, kad, esant lėtiniam neišsimiegojimui, labai sunku būt kantriam, nesierzinti dėl smulkmenų...“, – smurto protrūkio prieš vaikus priežastis vardijo pašnekovė.
 
Vietoj smurto – pokalbiai
 
Ketverių ir dvidešimt vienerių metų dukras auginanti lietuvė Rasa (pašnekovės pavardė redakcijai žinoma – aut. past.) antrino V. Pečiulienei: jos atžalos niekada nėra ragavusios beržinės košės, nors pati pašnekovė smurto vaikystėje neišvengė. Rasa teigė, kad nėra tobula mama ir kartais balsą prieš dukras pakelia, visgi visada bando surasti priežastį ir sprendimą, kaip kovoti su atžalų nepaklusnumu ir agresija. Moters teigimu, jai itin gelbėja atviri pokalbiai su dukromis: „Labai daug kalbuosi su vaikais. Aiškinu, kodėl vienaip ar kitaip negalima elgtis tam tikrose situacijose. Visada papasakoju apie galimas pasekmes. Niekada nenuolaidžiauju. Pagiriu ir paskatinu už padarytus gerus darbus ar gerą elgesį. Jei mano tėvai būtų su manimi daugiau kalbėjęsi ir aiškinę, o ne tik „beržinės košės“ davę, manau, dabar turėčiau mažiau kompleksų ir įvairių baimių.“
 
Fizinės bausmės – reikalingos?
 
Dvejų metukų vaiką auginanti Rugilė, nenorėjusi, kad būtų paviešintas jos tikrasis vardas, piktinosi pastaruoju metu visur besireiškiančiomis „tobulomis mamomis“. „Tiek tų vadinamųjų supermamų, kad net bloga darosi. Aš madų nesilaikau, auklėju vaiką, kaip atrodo geriausia, jei reikia ar reikės, su delnu per užpakalį gaus. Man nėra nieko baisiau už klykiančius ir spjaudančius ant tėvų vaikus.“
 
Rugilės manymu, pliaukštelėjimas neklausančiam vaikui veikia kaip vaistai, o labiausiai vaikus žaloja ne fizinės bausmės, bet tėvų nemeilė. Moteris teigė, kad vaiko nemuštų už kiekvieną nusižengimą, tačiau, jei žodžiai nepadėtų, imtųsi fizinės bausmės.
 
Rugilei pritarė ir šiuo metu antrojo vaiko besilaukianti anonime norėjusi likti lietuvė: „Mes augdami dar ne tiek gavom į kuprą, o čia vaikams dabar kišamos visokios teisės į galvą. Greit nebežinosim, kaip su tuo vaiku susitvarkyti. Užaugom daugelis iš mūsų gavę diržų ne kartą ir gerbiam savo tėvus, ir padedam, o šiuolaikiniai vaikai?“ – piktinosi moteris, įsitikinusi, kad vaikams beržinė košė jokios žalos nedaro.
Pasak psichiatro L. Slušnio, vaikų auklėjimas fizinėmis bausmėmis – tai suaugusiojo pykčio išsiliejimas.  (Flickr.com nuotr.) Pasak psichiatro L. Slušnio, vaikų auklėjimas fizinėmis bausmėmis – tai suaugusiojo pykčio išsiliejimas.  (Flickr.com nuotr.)
 
Tėvams trūksta žinių ir įgūdžių
 
Vaikų ir paauglių psichiatras Linas Slušnys nepritarė Rugilės išsakytoms mintims. Medikas teigė, kad vaikų auklėjimas fizinėmis bausmėmis – tai nekantrumo parodymas, įtampos išliejimas, kai suaugęs žmogus yra tiesiog pavargęs.
 
„Tiesai“ pasidomėjus, ar smurtas prieš vaiką yra išskirtinai lietuviškas auklėjimo ypatumas, L. Slušnys paneigė šią plačiai paplitusią nuomonę. „Ne visiems lietuviams būdingas mušimas, ir tai nėra tik lietuvių problema. Tai būdinga daugiau visoms posovietinio lagerio tautoms. Dabartinė keturiasdešimtmečių–penkiasdešimtmečių karta yra taip užaugusi ir nėra išmokusi kitų auklėjimo metodų. Vaikų auklėjimas – tai tėvų nuolatinis auklėjimasis. Reikia tik didelio noro, ir mušti vaikų tikrai nebus reikalo. Bet tam reikia pastangų ir tam tikrų žinių.“
 
Specialisto manymu, tėvai patys gali pastebėti, kad imasi fizinių bausmių tada, kai yra pavargę ar sudirgę. O jei patys jaučiasi gerai, dažnai randa sprendimą ir be smurto prieš vaiką. Rasti būdų, kaip susikalbėti su vaiku, gali kiekvienas, jų yra daugybė, tačiau visi suaugę žmonės to turi mokytis ir savo įgūdžius tobulinti.
 
L. Slušnys teigė, kad vaikų auklėjimo metodai nėra gaunami „iš oro“. Atsiradus norui keisti auklėjimo metodus, tėvai turi pradėti naują santykių kūrimo etapą, kuriame jie patys turi tapti gero auklėjimo pavyzdžiais savo vaikams.
 
Skirtingų tautų auklėjimo ypatumai
 
Kiekviena šalis turi savo įpročius ir metodus, kaip auklėti ir ugdyti vaikus. Kartais net kaimyninės šalys visiškai skirtingai vertina savo atžalas.
 
Mažojo brito vaikystėje apstu reikalavimų, kurių tikslas – suformuoti tradicinius britiškus įpročius, požiūrį, charakterį ir elgesio modelį. Atžalos nuo mažų dienų keliauja su tėvais į kavines, kiną, parduotuves ir kitas viešas vietas, kad kuo greičiau adaptuotųsi prie aplinkos. Vaikus britai dažnai giria, tai augina jų savivertę bei pasitikėjimą savimi.Tarp žemesnio socialinio sluoksnio žmonių smurtas prieš vaikus pastebimas net gatvėse. Tiesa, Jungtinėje Karalystėje socialinė sistema itin griežta, todėl naudoti smurtą prieš vaikus – rizikinga. Už tai tėvams gresia ne tik įvairios bausmės; didelė tikimybė, kad iš smurtaujančių tėvų gali būti atimtos arba apribotos tėvystės teisės.
 
Skandinavijos valstybėse vyrauja į valstybę orientuotas vaikų auklėjimo modelis, kai valstybės institucijos nustato kriterijus, koks auklėjimas yra tinkamas, o koks ne. „Nejau darbdavys turi mušti suaugusį žmogų, jei šis suklydo? Skamba juokingai? Tai kodėl tada taip turėtume elgtis su vaiku?“ – agituoja skandinavai. Atžalos nuo ankstyvo amžiaus žino apie savo neliečiamumo teisę.
 
Rytų šalims vis dar būdingas į šeimą orientuotas modelis, kai vaikų auklėjimo klausimus sprendžia tik šeima.
 
JAV vaikai auklėjami demokratiškai ir kantriai. Už bet kokį nusižengimą taikomos dviejų rūšių bausmės: arba atimamas žaislas ir neleidžiama žiūrėti televizoriaus, arba skiriama „poilsio kėdė“. Jei vaikas kam nors pasakys, kad namuose gavo „beržinės košės“, tai išgirdęs suaugęs žmogus, tikėtina, iškvies policiją.
 
Prancūzijoje, jeigu vaikas neklauso ar isteriškai raitosi ant žemės, tėvai griežtais žodžiais bando tramdyti atžalą, o šiam nepaklusus nevengia pliaukštelėti per kojas ar užpakalį. Vaiko pykčio priepuoliams kartojantis šeima konsultuojasi su psichologu.
 
Japonijoje auklėjimas priklauso nuo vaiko amžiaus. Iki 5 metų vaikas gali daryti viską, ko tik širdis užsigeidžia. Su 5–15 metų vaiku priimta elgtis lyg su vergu: bet koks tėvų žodis vaikui – įstatymas. Nuo 15 metų su paaugliu elgiamasi kaip su sau lygiu.
 
  

Žymos: Smurtas, Natalija Voronina, Vaikų auklėjimas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Niekada į namus negalėjau parsivesti vaikino... Iš pradžių dėl tėvų, vėliau – dėl vyro...