Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2017-02-02

Neturtinga Šiaurė lietuviams dosni galimybių

  
Neturtinga Šiaurė lietuviams dosni galimybių Newcastlas – miestas, turintis sielą ir garsėjantis naktiniu gyvenimu.
Uždarius fabrikus čia neliko vietos nekvalifikuotiems, anglų kalbos nemokantiems darbuotojams. Liko tie, kurie išsilavinę, tarpusavyje konkuruoja, daug investuoja į save (mokslus), todėl čia tiek daug jaunimo.

„Tiesa“ tęsia straipsnių ciklą apie Jungtinės Karalystės regionus, kuriuose antruosius namus rado lietuviai. Nemažai jų sutikti galima Tyne ir Wear didmiesčio grafystėje, vienijančioje Newcastlo ir Sunderlando miestus, kuriuos skiria vos 10 mylių. Žvelgiant statistiškai, tai ekonominių negandų kamuojama šalies teritorija, tačiau klysta manantieji, jog regioną slegia niūri atmosfera.

Regionas nuo Londono nutolęs ne tik atstumu (apie 450 km), bet ir ekonominiais rodikliais, kurie čia yra gerokai mažesni, mat Anglijos Šiaurė yra laikoma mažiau išsivysčiusi ir labiau nepritekliaus kamuojama nei Pietūs. Tačiau gabūs ir darbštūs lietuviai ten randa ne tik darbus, bet ir nišas verslui. Tautiečių veiklai netrukdo ir tai, kad absoliuti regiono gyventojų dauguma pritaria planams susigrąžinti migracijos kontrolę: balsavo už „Brexit“.
Vis dėlto jauni ir besišypsantys žmonės nustelbia bambeklius, tad susidarė paradoksali situacija – regione tvyro ne niūri, o priešingai – pakili nuotaika, „Tiesai“ sakė kalbinti lietuviai.
 
Oficialios organizacijos, vienijančios lietuvius, nėra, be tai – ne kliūtis tiems, kurie iš tikrųjų nori susitikti.
 
Džiaugiasi kūrybingais lietuviais
 
Vilniaus universitete lituanistikos studijas baigusi Svajūnė Krištopaitė net nebandė gimtinėje ieškotis darbo ir iš karto išvyko į Jungtinę Karalystę, kurioje jau gyveno dabartinis jos sutuoktinis. Dvejus metus Londone praleidusi pora numojo ranka į gyvenimą dieną naktį nemiegančiame didmiestyje ir persikėlė į Sunderlandą ir šiame ant Šiaurės jūros kranto įsikūrusiame mieste sėkmingai gyvena jau pusketvirtų metų.
 
„Londone buvo jaunatviško, nerūpestingo gyvenimo etapas – buvo smagu atrasti naujas vietas, pasiklysti. O man pastojus nusprendėme, kad tai netinkama vieta vaikams auginti, todėl ir persikėlėme čia. Sunderlande gyveno mano vyro brolis, todėl šį miestą ir pasirinkome. Be to, mane žavėjo ir iki šiol žavi jūra“, – pasirinkimo priežastis vardijo moteris.
 
Su šeima Sunderlande įsikūrusi Svajūnė Krištopaitė džiaugiasi, kad čia gyvenantys lietuviai yra gabūs ir kūrybingi. Asmeninio archyvo nuotr. Su šeima Sunderlande įsikūrusi Svajūnė Krištopaitė džiaugiasi, kad čia gyvenantys lietuviai yra gabūs ir kūrybingi. Asmeninio archyvo nuotr.
Persikėlusi į ekonominiu požiūriu gerokai nuo Londono atsiliekantį regioną pora pajuto atvirkštinį efektą – dabar gali sau leisti kur kas daugiau nei gyvendama sostinėje, S. Krištopaitė šiuo metu tęsia studijas ir savaitgaliais dirba kavinėje, o jos vyras dirba administracinį darbą.
 
To pakanka, kad šeima galėtų išsinuomoti namą, turėti apynaujį automobilį, bent kartą per metus išvykti atostogauti į poilsinę kelionę ir gauti visa kita, kas reikalinga jaunai šeimai, auginančiai vaiką: orus ir nepritekliaus nekamuojamas gyvenimas.
 
„Žiūrint ne tik iš asmeninės pozicijos, o į čia gyvenančius lietuvius apskritai, belieka tik pasidžiaugti, kad jie moka kūrybiškai žvelgti į gyvenimą ir susigalvoja įvairiausių veiklų – sugeba ne tik susirasti darbus, bet ir juos kurti ne tik sau, bet ir kitiems.
 
Tarp mano pažįstamų yra ir nemažai studentų iš Lietuvos, kurie čia auginasi sparnus: lyginant su mokslais Vilniuje, akademinis jaunimas čia laisvesnis, randa daugiau galimybių, drąsiau imasi veiklos. Nėra susikaustymo, kaip Lietuvoje, kurioje, mano nuomone, vis dar jaučiamas sovietinio palikimo šleifas, uždarumas“, – sakė Svajūnė.
 
Anot jos, lietuviai regione atidarė siuvyklą, individualiai teikia grožio paslaugas.
 
Suvienija krepšinis
 
Moteris tikisi, kad ir jai ateityje pavyks įgyvendinti savo svajonę – sukurti regione gyvenančius lietuvius vienijančią organizaciją, skirtą lietuvybei puoselėti.
 
„Lietuvių kalba ir kultūra man labai svarbi, labai noriu, kad čionykščių lietuvių vaikai ir jų tėvai susirinktų, minėtų šventes, prisimintų tradicijas. Tas noras dar sustiprėjo perskaičius Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“ – ji padeda suprasti, kaip sunkiai į Sibirą ištremti lietuviai kovojo už savo laisvę, kalbą, o mes, visa tai turėdami, nepuoselėjame.
 
Anksčiau vykdavo regiono lietuvių susibūrimai, vadinami „Šaltibarščiais“, bet dabar jų jau nėra“, – pasakojo S. Krištopaitė.
 
Lietuvius draugėn sutraukia krepšinio komanda, kovojanti regioninėje lygoje. Lietuvius draugėn sutraukia krepšinio komanda, kovojanti regioninėje lygoje.
Lietuvius draugėn sutraukia krepšinio komanda, kovojanti regioninėje lygoje. Lietuvius draugėn sutraukia krepšinio komanda, kovojanti regioninėje lygoje.
 
Tačiau vienijančios bendruomenės vaidmenį regione puikiausiai atlieka krepšinis, vadinamas antrąja Lietuvos religija: regioninėje „Tynemet Basketball League“ lygoje varžosi ir lietuvių suburta komanda „LT United“. Praėjusiame sezone antrajame pagal pajėgumą turnyre triumfavusi ekipa iškopė į aukščiausią divizioną ir varžosi pajėgiausioje regiono grupėje.
 
„Šeimos ir draugai renkasi stebėti ir palaikyti mūsų vyrų, todėl kiekvienos varžybos yra puiki proga lietuviams susirinkti draugėn“, – sakė S. Krištopaitė.
 
Anot jos, gali susidaryti įspūdis, jog vietos lietuviai yra gana uždari ir vengia bendruomenės, bet taip yra dėl to, kad daug dirbantys žmonės laisvalaikį dažniausiai stengiasi išnaudoti su šeima arba leidžia jį mažesnėse ir draugų kompanijose, sukūrė šeimas su kitų tautybių žmonėmis ir įsiliejo į kitas bendruomenes.
 
Kaip ir visą JK, šį regioną pasiekia siuntų vežėjų tinklas, todėl nesudėtinga gauti įvairių daiktų iš Lietuvos, vietos parduotuvėse rasti lietuviškų produktų, o parvykti į gimtinę taip pat nesunku – į ją vykdomi tiesioginiai skrydžiai iš Doncasterio ir Leedso oro uosto uostų, pasiekiamų per gerą valandą.
 
Lietuvių – bent jau Svajūnės – neišgąsdino ir tai, kad šiame regione absoliuti dauguma vietos gyventojų balsavo už „Brexit“.
 
„Manęs tai nepaveikė. Šiek tiek nejauku buvo pirmąją dieną darbe po to sprendimo. Bet žmogaus savijauta priklauso nuo to, ką galvoja jis, o ne kiti.
 
Lietuviai yra drąsūs, žaviuosi jais. Jie čia atvažiavo ne tinginiauti, jie dirba ir kuria verslus nepaisydami to, kad nieko nepažįsta, o kartais – net nemokėdami kalbos. Ar galite įsivaizduoti atvirkštinį variantą – britą Lietuvoje, atvykusį kaip stovi ir nemokantį kalbos.
 
Nenoriu nieko įžeisti, bet manau, kad labiau apsišvietę britai balsavo už išlikimą Europos Sąjungoje, o už pasitraukimą – tie, kurie nelabai suvokia situacijos ir aklai pasitikėjo tendencinga žiniasklaida.
 
Nereikia bijoti jokių „Brexit“, netikiu, kad mus galėtų išvaryti iš šalies. Galų gale, net jeigu ir taip įvyktų, galima grįžti į Lietuvą: jeigu susikūrėme gyvenimus čia, sugebėtumėme ir ten“, – optimizmo nestokojo S. Krištopaitė.
 
Trys lietuvių kategorijos
 
Tikru kūrybingo lietuvio pavyzdžiu galima laikyti Newcastle gyvenantį Justiną Teberą: jaunas vyras ne tik dirba picerijos vadovu, bet ir verčiasi išskirtinių tortų gamyba, nors ir yra labai užimtas, dar spėja atstovauti ir Lietuvos garbę ginančiai „LT United“.
 
Prieš penkerius su puse metų iš Lietuvos į Angliją Justinas atvyko būdamas studentas – dirbo per vasarą, grįžo namo, tačiau netrukus patraukė atgal.
 
„Kaip ir daugumai studentų, trūko pinigų, laisvu nuo studijų metu dirbau dviejuose darbuose, mažai miegodavau, o pinigų vis trūkdavo. Dėl to ir išvažiavau, nors ir buvau nusiteikęs niekur nevažiuoti. Tačiau per vasarą uždirbti pinigai, svetur sutikti žmonės pakeitė mano nuomonę, grįžęs ėmiau akademinių atostogų ir grįžau čia. Užsibuvau iki šiol“, – savo istoriją pasakojo J. Tebera.
 
Justinas Tebera svajoja apie nuosavą kavinę Newcastle. Justinas Tebera svajoja apie nuosavą kavinę Newcastle.
 
Iš pradžių užmiesčio golfo aikštynų komplekso viešbutyje dirbusiam jaunuoliui po kurio laiko pasidarė nuobodu – norėjosi aktyvesnio gyvenimo, todėl jis gana gerai atlyginamą darbą kaimiškoje vietovėje metė ir įsikūrė Newcastle, kuriame pradžia buvo sunki – dažnai keitė darbus, kol galiausiai apsistojo bene geriausiame miesto viešbutyje „Malmaison“, kurį rinkosi tokios garsenybės kaip dainininkas Robbie Williams ar futbolo klubui „Manchester United“ atstovaujančios žvaigždės.
 
Tačiau itin didelis darbo krūvis – net 80 valandų per savaitę – šioje apgyvendinimo įstaigoje greitai atsiliepė Justino sveikatai, tad jis paliko viešbutį ir įsidarbino miesto centre picerijoje, greitai pelnė vadovų pasitikėjimą ir šiuo metu pats vadovauja darbuotojų pamainai.
 
„Dabar gyvenu tikrai neblogai. Nesu materialistas ar išlaidūnas, bet pinigai man suteikia laisvę ir komfortą, o tai labai svarbu. Newcastlas – geras miestas gyventi, jaunimas gali dirbti ir uždirbti, yra ką veikti laisvalaikiu. Tik oras savotiškas ir apgaulingas, jaučiasi drėgmė ir vėjas, kuris net gražiausią dieną gali kiaurai pertraukti“, – pasakojo J. Tebera.
 
Jis patvirtino, kad krepšinio komanda „LT United“ yra ta grandis, kuri vienija regiono lietuvius, ateinančius palaikyti žaidėjų per varžybas ir taip jiems labai padedanti.
 
Justino manymu, regiono lietuvius, kurių yra išties nemažai, galima suskirstyti į grupes: pirmoji – iniciatyvūs, neapsiribojantys tik darbu ir namais bei ieškantys papildomos veiklos, antroji – daugiau dirbantys ir laisvalaikį artimiesiems tausojantys žmonės, trečioji – ignoruojantys pirmąsias dvi grupes, vengiantys ne tik draugijos, bet ir darbo.
 
Išgarsino originalūs tortai
 
J. Tebera tarp Newcastlo lietuvių žinomas ir dar dėl vieno sugebėjimo – išskirtinių tortų gamybos. Studijų baigimo proga savo draugę originaliai nustebinti norėjęs vyras nutarė jai padovanoti tortą, forma primenantį studentą su mantija. Nors nieko panašaus iki tol nebuvo daręs, sumanymas puikiai pavyko, o kepinio nuotrauką paskelbus „Facebook“ Justinas sulaukė gausybės komplimentų, kurie jį paskatino šios veiklos neatsisakyti.
 
Vėliau jis sulaukė pirmųjų individualių užsakymų, o iškepti originalios išvaizdos tortai padarė užsakovams gerą įspūdį ir taip po truputį regione ėmė sklisti gandai apie išradingą lietuvį.
 
Šis, užčiuopęs galimybę, nutarė investuoti – pasiskelbė apie savo sugebėjimą internete, o į vietos lietuviškų produktų parduotuvę nuvežė gausybę mažų torčiukų, kuriais ragino vaišinti nemokamai – tam, kad žmonės žinotų skonį.
 
Atsitiktinai tortus pradėjęs kepti vyras gali pateikti bet kokios formos kepinį. Atsitiktinai tortus pradėjęs kepti vyras gali pateikti bet kokios formos kepinį.
 
Dabar jis sulaukia visai nemažai prašymų, padidinančių jo pajamas.
 
J. Tebera kepa ne tik įvairios formos ir išvaizdos tortus – paprašytas šventėms pateikia šaltus užkandžius, tokius kaip sušiai, vieno kąsnio sumuštiniai ar užkandžiai vaikams.
 
„Aš nežinau, kaip man tai pavyko, jokių mokslų nesu baigęs, nors virtuvėje sukinėtis ir eksperimentuoti tikrai visada patiko. Gal padeda mano meniška siela, fantazija. Praeityje teko piešti portretus, to manęs irgi niekas nemokė“, – pasakojo Justinas, dabar jau sukūręs savo prekės ženklą ir artimiausioje ateityje planuojantis atidaryti savo kavinę.
 
„Norisi dirbti sau, ne kitiems“, – pridūrė J. Tebera.
 
Lietuvis įdarbino daugybę žmonių
 
Paprašytas trumpai apibūdinti Newcastlą, verslininkas Eligijus Cinaitis pirmiausia atsakė, kad tai – miestas, turintis sielą, kuriame apstu jaunų ir besišypsančių žmonių bei verda naktinis gyvenimas, tarsi įtraukiantis visus Newcastlo gyventojus nepriklausomai nuo jų amžiaus.
 
„Prieš 9 metus ieškojome Jungtinėje Karalystėje vietos, kurioje galėčiau apsistoti ir pradėti verslą. Apsidairėme Londone, Škotijoje, o vieną vasaros vakarą važiavome pro Newcastlą, miesto dvasia privertė pamilti miestą ir jame gyvenančius žmones, nutarėme čia įsikurti.“
 
Mieste labai daug jaunimo, žmonės madingi ir daug šypsosi. Tai daro didžiulį įspūdį visiems, kurie čia apsilanko. Netgi verslo partneriai, daug visko matę, apsilankę čia lieka sužavėti miesto dvasios. Mados ir šypsenų miestas“, – pasakojo E. Cinaitis.
 
Verslininkas Eligijus Cinaitis mieste įdarbino apie šimtą žmonių. Asmeninio archyvo nuotr. Verslininkas Eligijus Cinaitis mieste įdarbino apie šimtą žmonių. Asmeninio archyvo nuotr.
 
Palikęs buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančią įmonę Lietuvoje, Eligijus įkūrė ir sėkmingai plėtoja antrinių žaliavų rūšiavimo bei eksporto paslaugų organizaciją, kurioje šiandien dirba jau apie šimtą žmonių, tarp jų – ir lietuvių, nors verslininkas nelinkęs išskirti kurios nors tautybės.
 
„Lietuvoje esanti įmonė neneša didelio pelno, bet yra labai gera dingstis grįžti namo – bent kartą per ketvirtį reikia.
 
Jungtinėje Karalystėje rinka platesnė, tad uždirbame daugiau. Bet ir dirbame daugiau – nėra taip, kad po 17 valandos kylame nuo darbo stalo ir einame namo“, – sakė verslininkas.
 
Krepšinio komandai „LT United“ taip pat atstovaujančio vyro manymu, Newcastle trūksta tik lietuviams skirtų paslaugų – reikėtų kavinės ar restorano, advokatų kontoros, kirpyklos, tačiau teikti šių paslaugų paprasčiausiai neapsimokėtų – poreikis yra, bet kažin ar atsipirktų investicijos, nes bendruomenė, reikia pripažinti, mažoka.
 
Anksčiau mieste veikė stambios metalo apdirbimo bei laivų statybos pramonės įmonės, bet jas uždarius ar perkėlus ten, kur pigesnė darbo jėga, be darbo liko tūkstančiai žmonių, tačiau paradoksas – šiandien ekonominiu požiūriu nepatrauklus Newcastlas traukia jaunimą, o nuo miesto gyventojų veidų nedingsta šypsena.
 
E. Cinaitis paaiškino šį fenomeną. „Uždarius fabrikus čia neliko vietos nekvalifikuotiems, anglų kalbos nemokantiems darbuotojams. Liko tie, kurie išsilavinę, tarpusavyje konkuruoja, daug investuoja į save (mokslus), todėl čia tiek daug jaunimo. Jie čia neuždirba didelių sumų, bet ir pragyvenimo lygis mažesnis, tad gaunamų pinigų užtenka ir būtiniausioms reikmėms, ir pasilinksminti“, – sakė verslininkas.
 
 
  

Žymos: Tiesos tema, Valdas Pryšmantas, Anglijos lietuviai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vyras grįžta iš darbo pavargęs namo... Nueina į virtuvę, o ant stalo raštelis: „Brangusis, išėjau pas draugę, vakarienei žuvis, meškerė spintoje…“