Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2017-10-19

Paslaugos emigrantams – nuo laidotuvių planavimo iki atsisveikinimo internetu

  
Paslaugos emigrantams – nuo laidotuvių planavimo iki atsisveikinimo internetu
© Public Domain nuotr.
Vėlinės Lietuvoje yra viena iš seniausių tradicijų, tačiau išvykusiesiems ji vis mažiau svarbi.
Kai kurie vietos gyventojai į kapines eina tarsi į darbą, kone kasdien, jie ir rūpinasi kapais. Kiti, kurie negali lankyti, samdo vietinius, kad tvarkytų šie. O tie, kurie nesitvarko ar tvarkosi mažiau, tai dėl kitų priežasčių – ne emigracija čia kalta

Po dviejų savaičių Lietuvoje bus minima mirusiųjų atminimo diena. Begalė žmonių, kaip ir kasmet, užplūs artimųjų amžino poilsio vietas, o kapinės paskęs žvakių šviesos jūroje. Nors ta šviesa dar neblėsta, lankančiųjų kapus nenumaldomai mažėja.

Šio reiškinio priežasčių galima paieškoti ir emigracijoje: išvykusieji gyventi svetur vis dažniau ignoruoja ilgametę tradiciją arba su velioniu atsisveikina moderniais būdais – taip, kad laidotuvėse dalyvauti ir įrengti kapo net neprireikia.

Nors tikroji Vėlinių diena – lapkričio 2-oji, atminimo žvakelės Lietuvos kapines nušviečia kone visą savaitę, taip prisimenant brangiausius žmones.
Tačiau viena seniausių, gražiausių ir prasmingiausių tautos tradicijų pamažu nyksta. Prie to prisideda ir Lietuvos rykšte vadinama emigracija.
 
Svetur gyventi išvykę lietuviai vis rečiau linkę šią datą sureikšminti. Retas kuris vien dėl žvakučių uždegimo ant brangiausių žmonių kapų ryžtasi grįžti į gimtinę, kiti pasirūpinti artimųjų kapais patiki giminaičiams ar visiškai svetimiems žmonėms.
 
Kitu atveju atsiranda tikimybė po ilgesnio laiko grįžus prie artimojo kapo rasti jame palaidotą kitą žmogų.
Vis labiau populiarėja ir krematoriumo paslaugos – kūnui pavirtus pelenais, kapavietės lankymo ir priežiūros galimybė išnyksta.
 
Bent jau tokias priežastis įvardijo mintimis apie Vėlinių tradiciją pasidaliję Jungtinės Karalystės lietuviai bei su kapinių priežiūra Lietuvoje susiję žmonės.
 
Pinigai – priežiūrai, ne kelionei
 
Netoli Šiaulių esančios gyvenvietės kapinėse palaidoti 47-erių metų Rimos tėvai, tačiau ilgiau nei septynerius metus emigracijoje gyvenanti lietuvė nė karto čia negrįžo, kad per Vėlines uždegtų žvakelių ant gimdytojų kapo.
Vakarinėje Anglijos dalyje įsikūrusi moteris neigia užmiršusi tradiciją ar pagarbą tėvams – ji tiesiog elgiasi pragmatiškai.
 
„Jeigu sumanyčiau sugrįžti į Lietuvą tik dėl mirusiųjų pagerbimo dienos, vien kelionė man kainuotų mažiausiai 150 svarų sterlingų, – sako Rima. – Žinoma, tai nėra didžiulė suma, tačiau aš ją geriau sumokėsiu žmogui, kad šis prižiūrėtų brangiausių mums žmonių kapą, o lapkričio pradžioje uždegtų ant jo žvakutes.“
 
„Mes kapus aplankome grįžę atostogų kitu metų laiku, o už nuolatinę jų priežiūrą mokame Lietuvoje gyvenančiai moteriai, – pasakojo „Tiesai“ lietuvė. – Taip mūsų šeima išsprendė šią problemą. Kartu dar suteikiame galimybę kažkam Lietuvoje papildomai užsidirbti.“
 
Anot pašnekovės, taip išvykusieji elgiasi jau seniai – Rima ir pati patarimu pasinaudojo išgirdusi jį iš pažįstamos emigrantės.
 
Jaunesnės kartos atstovė, Londone šiuo metu gyvenanti 24 metų Toma, Vėlinių tradiciją vadina vieną iš įsimintiniausių vaikystės ir paauglystės patirčių: sutemoje Vilniaus Rasos kapinių vaizdas tiesiog užburdavo. Tačiau po mokyklos baigimo į JK išvykusi mergina tokį vaizdą matė jau seniai – emigracijos laikotarpiu nė karto nebuvo grįžusi.
 
„Visiškai kitaip dėliojami metų planai, – prisipažįsta mergina. – Juose nelieka vietos lapkričio pradžioje sugrįžti į Lietuvą ir nueiti į kapines. Bet tai nereiškia, kad nerūpi ten palaidoti artimieji. Galima būti su jais mintimis.“
 
Sostinėje – dešimtadalis neprižiūrimų kapų
 
Didžiausiame Lietuvos mieste Vilniuje daugiausia ir laidojimo vietų: miesto savivaldybei priklauso 49 kapinės, kuriose amžino poilsio atgulė sunkiai suskaičiuojama galybė žmonių. O neprižiūrimų kapų, anot atsakingų valdininkų, mieste buvo ir dabar yra visose kapinėse.
 
„Esame suskaičiavę, kad sostinės kapinėse apleistų kapaviečių yra apie 10 procentų, tačiau kad pastaraisiais metais padaugėtų, teigti negalėtume“, – „Tiesai“ sakė Vilniaus savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos skyriaus vedėjas Gintautas Runovičius.
 
Pasak valdininko, kuo senesnės kapinės, tuo daugiau jose ir apleistų kapų.
 
„Įvardinti vieną priežastį, kodėl kapavietė neprižiūrima, būtų gana sudėtinga, – sako jis. – Nors dabar daug į užsienį išvažiavusių žmonių, tačiau kapus daugiausia tvarko patys artimieji. Yra tokių vilniečių, kurie per savaitę po porą kartų atvažiuoja, yra tokių, kurie į kapines atvažiuoja kartą per mėnesį, o yra atvažiuojančiųjų tik per šventes.“
 
G. Runovičiaus aiškinimu, atsakomybė už kapo ar kolumbariumo nišos priežiūrą tenka laidojančiam žmogui, jį su taisyklėmis supažindina kapinių prižiūrėtojai. Tačiau už tvarkos nesilaikymą jokia atsakomybė negresia.
 
„Už kapavietės netvarkymą sankcijos nenumatytos“, – patvirtino G. Runovičius.
 
Tačiau, kaip numato žmonių laidojimą Lietuvoje reglamentuojantis Vyriausybės nutarimas, ilgiau kaip metus netvarkomos kapavietės gali būti paskelbtos neprižiūrimomis. O tai atveria galimybę jų vietose laidoti kitus mirusiuosius. Tiesa, prieš tai kapo prižiūrėtojas turi būti įspėjamas.
Vilniaus ribose yra 49 kapinės, jose – tūkstančiai kapų, tačiau kas dešimtas iš jų neprižiūrimas. Rasos Makselės nuotr. Vilniaus ribose yra 49 kapinės, jose – tūkstančiai kapų, tačiau kas dešimtas iš jų neprižiūrimas. Rasos Makselės nuotr.
Kaimai tuštėja, kapinės – ne
 
Nors kaimiškosiose Lietuvos gyvenvietėse žmonių skaičius dėl emigracijos ir kitų priežasčių mažėja sparčiausiai, tai nereiškia, jog nėra kam prižiūrėti provincijoje palaidotųjų kapų.
 
Šakių rajone esančio Gelgaudiškio seniūnas Vincas Dabravolskis tikina, kad jų krašte neprižiūrimų kapų tikrai nėra tiek, kiek sostinėje. Jis sako išvis neįžvelgiantis jokio ryšio tarp emigracijos ir didėjančio neprižiūrimų kapų skaičiaus.
 
„Bent jau pas mus tokios tendencijos nematyti, nors kapinių plotas yra gana didelis, – sakė seniūnas. – Emigravo jaunimas, o kapų priežiūra dažniau užsiima vyresnio amžiau žmonės, kuriems ši tradicija ir toliau išlieka labai svarbi. Kai kurie vietos gyventojai į kapines eina tarsi į darbą, kone kasdien, jie ir rūpinasi kapais. Kiti, kurie negali lankyti, samdo vietinius, kad tvarkytų šie. O tie, kurie nesitvarko ar tvarkosi mažiau, tai dėl kitų priežasčių – ne emigracija čia kalta.“
 
V. Dabravolskio manymu, situacija provincijoje geresnė todėl, kad tenykštės bendruomenės labiau susijusios tarpusavyje, žmonės vieni kitus pažįsta.
 
„Jeigu ir yra apleistų kapų, tai labai seniai – prieš šimtą ir net daugiau metų palaidotų žmonių, kurių galbūt jau giminės sunyko. Bet ir jie minimaliai patvarkomi: ar pažįstami kažką padaro, ar greta esančius kapus prižiūrintys visiškai svetimi žmonės prieš Visų Šventųjų šventę juos pašluoja, uždega žvakelę. Galbūt problema aktuali tik didesniuose miestuose“, – spėja seniūnas.
Provincijoje kapai nepaliekami likimo valiai. Wikipedia nuotr. Provincijoje kapai nepaliekami likimo valiai. Wikipedia nuotr.
Perima Vakarų tradicijas
 
Tačiau ryšį tarp emigracijos ir atsisveikinimo su mirusiaisiais sako puikiai matantis vienintelį Lietuvoje krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ direktorius Vytenis Labanauskas.
 
„Pastebime tendenciją, kad lietuviai, gyvenantys svetur, vis dažniau renkasi Lietuvoje mirusių artimųjų kremavimą vietoj laidojimo į žemę. Ir tam įtakos turi keli dalykai: laiko stoka, patogumas, platesnis požiūris į laidojimo procesą bei jau pradedamas justi vietos kapinėse trūkumas“, – vardija jis.
 
V. Labanausko nuomone, gyvenant svetur, nuolatinis rūpinimasis artimųjų kapais gimtinėje tampa didele problema.
 
„Neturėdami galimybių fiziškai prižiūrėti kapus, emigrantai vis dažniau renkasi šeimos kriptas kolumbariumuose, – sakė pašnekovas. – Be to, platesnės pažiūros lemia ir palankesnes nuostatas paties kremavimo atžvilgiu, mat daugelyje Vakarų šalių kremavimas turi ilgametes tradicijas ir yra tapęs tolygiu palaikų laidojimui į žemę.“
 
Jo teigimu, išvykusieji Lietuvoje mirusiems artimiesiems dažniau rengia šiuolaikiškesnes, modernesnes laidotuves, be gedulingų giesmių ar pietų, rečiau atsisveikinama su velionio palaikais šarvojant juos kelias dienas.
Emigracijoje gyvenantys lietuviai perima Vakarų patirtį ir mirusius artimuosius vis dažniau kremuoja. Wikipedia nuotr. Emigracijoje gyvenantys lietuviai perima Vakarų patirtį ir mirusius artimuosius vis dažniau kremuoja. Wikipedia nuotr.
Laidotuves transliuoja internetu
 
Bendrovė, užsiimanti palaikų kremavimu, neseniai pradėjo teikti laidojimo ceremonijų planavimo paslaugas ir jau keliems emigrantams pageidaujant ėmėsi suorganizuoti visą atsisveikinimo su jų mirusiais artimaisiais ceremoniją – nuo palaikų vežimo, dokumentų sutvarkymo iki kremavimo ir atsisveikinimo su urna ne maldos namuose, o kitoje, giminaičiams artimoje aplinkoje.
 
„Suprantame, kad tautiečiai, kuriantys gyvenimą svetur, neturi tiek galimybių dažnai būti Lietuvoje, tad laidotuvių ceremonijų planuotojos dėka atsisveikinimo ceremoniją, atsižvelgus į velionio artimųjų pageidavimus, pavyko suplanuoti virtualaus bendravimo metu – žmonėms teliko tik atvykti į Lietuvą atsisveikinti, – pasakojo V. Labanauskas. – Kitose šalyse gyvenantiems velionio artimiesiems suteikiame galimybę atsisveikinti su juo netgi fiziškai nedalyvaujant laidotuvėse – atsisveikinimo procesą galima stebėti internetu per mūsų sistemą. Tam suteikiame specialius prisijungimus. Jei urną su kremuotais palaikais artimieji pageidauja išsivežti į tą šalį, kurioje gyvena, padedame susitvarkyti ir tam reikalingus dokumentus.“
Vienintelio Lietuvos krematoriumo vadovas Vytenis Labanauskas emigrantus išskiria dėl to, kad jie vis dažniau renkasi šiuolaikiškus atsisveikinimo su velioniais būdus. Vienintelio Lietuvos krematoriumo vadovas Vytenis Labanauskas emigrantus išskiria dėl to, kad jie vis dažniau renkasi šiuolaikiškus atsisveikinimo su velioniais būdus.
Bendrai vertinant kremavimo procesas Lietuvoje populiarėja. Dabar per metus vien Kėdainiuose kremuojama vidutiniškai apie 4 000 žmonių palaikų, kas sudaro 10 procentų visų šalyje mirusių asmenų (statistikos duomenimis, per metus Lietuvoje miršta apie 40 000 gyventojų).
 
Nutarusiems po mirties būti kremuotiems, suteikiama galimybę iš anksto pasirašyti testamentui prilygstantį dokumentą – trišalę sutartį. Ją pasirašo norintis išreikšti tokią valią, ją įsipareigojantis išpildyti žmogus ir krematoriumą valdanti bendrovė. Tokiu atveju, ištikus nelaimei, padedama planuoti bei organizuoti visus reikiamus procesus.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Suvalkietis dengia namo stogą. Tik staiga paslysta ir nukrenta žemyn.

Šaukia žmonai:

– Žmona, nukritau nuo stogo!

O žmona atsako:

– Kaip gerai, pietus ligoninėje pavalgysi.