Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2017-10-06

Profesorius Liudas Mažylis: Lietuvos Šerlokas Holmsas, perrašęs istoriją

  
Profesorius Liudas Mažylis: Lietuvos Šerlokas Holmsas, perrašęs istoriją
© Prof. Dr. L. Mažylis asmeninio arch. nuotr.
Prof. Dr. Liudas Mažylis Lietuvos istoriją kuria Šveicarijoje.
Tik tikrai nemaniau, kad bus tokia tautos reakcija. Absoliučiai beribis džiaugsmas ir kad to taip stipriai reikėjo.

Netikėtai Vokietijoje, Berlyne, atradęs Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto originalą lietuvių kalba Vytauto Didžiojo universiteto politologas, daktaras Liudas Mažylis tapo garsenybe.

Spalio 15 dieną profesorius, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiaus kavalierius lankysis Jungtinėje Karalystėje, ten dalyvaus diskusijoje „Šimtmečio belaukiant“. Laukiant šio susitikimo, L. Mažylis sutiko duoti išskirtinį interviu „Tiesai“ ir pasikalbėti apie emocijas, užplūdusias radus aktą, naujus ambicingus projektus bei „Brexit“ procesus. 
– Prisiminkite, kaip viskas prasidėjo? Kaip buvo atrastas aktas?
 
– Kreipiausi į Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinį archyvą, susitariau dėl vizito, kuris įvyko kovo 29 dieną, trečiadienį. Ten ir pavyko rasti originalų Vasario 16-osios aktą lietuvių kalba.
 
Labai pasisekė, kad visi dokumentai, bylos šiame archyve sudėtos chronologiškai, laikotarpiais, todėl buvo galima pradėti iš karto ieškoti nuo 1918 metų vasario mėnesio. Man pavyko teisingai atspėti, kad tuometei Vokietijos valdžiai tie dokumentai parūpo 1918 metų kovo mėnesį, kai šalyje buvo nuspręsta pripažinti Lietuvos nepriklausomą valstybę. Taip šiame kontekste pirmiausia atsirado su visais dvidešimties signatarų parašais vokiškasis variantas, kuris yra Vokietijos užsienio reikalų politiniame archyve. Kartu šalia rastas ir originalas.
 
– Kokia buvo pirmoji emocija, kai jau supratote, kad viskas – autentiškas istorinis Lietuvos dokumentas jūsų rankose?
 
– Neseniai Stokholme lankiausi muziejuje, kur eksponuojamas iš pelkės dumblo ištrauktas paskendęs trijų šimtų metų senumo istorinis laivas „Vaza“. Pamėginau palyginti, kaip jautėsi to laivo atradėjas. Kiek žinau šią istoriją, jis metė akmenuką į vandenį ir šis atsimušė į kažką kieto. Aš galiu suprasti jo emocijas. Jis pagalvojo: palaukite, juk šioje vietoje buvo paskendęs laivas – gal pataikiau? Panašus jausmas ir man buvo.
 
Buvo neaišku, ar tas laivas dar bus kam nors reikalingas, ar jis kels tokių emocijų, kokių galėjo kelti prieš kažkiek metų. Nebuvo aišku ir Berlyne, kai politiniame archyve prieš akis iškilo tie 20 parašų ir dar kartą tie patys 20 – vokiškame variante. Tos emocijos nebuvo sekundinės.
Radiniai ėjo vienas po kito. Iš pradžių suradau 1917 metų gruodžio 11 dienos vokišką ranka rašytą Lietuvos Tarybos Akto egzempliorių su devyniolika parašų, jame nėra signataro Prano Dovydaičio parašo. Paskui – Vasario 16-osios aktą. Tai buvo labiau techninis nustebimas nei emocijos: kaip čia gali būti? Juk visi ieškojo mašinraščio. O čia ranka rašytas. Bet tikrai originalas.
 
Tik tikrai nemaniau, kad bus tokia tautos reakcija. Absoliučiai beribis džiaugsmas ir kad to taip stipriai reikėjo. Aš čia vėlgi suvedu į tai, kad šiandien jau švedo neklausk, ką jam reiškia „Vaza“ laivas, – jam tai yra nacionalinė vertybė. Tas pats ir su šiuo aktu. Jo idėja visada buvo gyva, bet ar reikėjo dar popieriaus, man kildavo klausimas. Pasirodo, kad mums tik to popieriaus ir betrūko. Būtent jo atsiradimas kelia džiugesį, emocijas, o suradėjo emocijos buvo tokios pačios. Šis aktas tarsi iš naujo suvienijo lietuvius bendram džiaugsmui.
 
Vasario 16-osios aktas Vasario 16-osios aktas
 
– Ar jums atradus aktą pastebite, kad žmonės labiau pradėjo domėtis istorija?
 
– Sudėtingiausia socialiniuose moksluose pasakyti, kad tai įvyko būtent dėl to. Susidomėjimas augo ir nuosekliai turėjo augti artėjant Lietuvos šimtmečio datai – 2018 metų vasario 16 dienai. Tą domėjimąsi turėjo paskatinti ne vien tik aktas, bet ir Valstybės šimtmečio programa. Nors iš pradžių atrodė, kad ji turi trūkumų, bet buvo pakoreguota.
 
Aš džiaugiuosi, kad toje programoje atsiranda vietos ir aktui, skiriama dėmesio mano indėliui į istoriją.
 
Man sunku pasakyti, ar dėl to, kad atsirado aktas, labiau domimasi istorija ir daugėja studentų, bet susidomėjimas tikrai nemažas. Žiniasklaidos dėmesys didžiulis. Domisi studentija, socialinių tinklų vartotojai, esantys mano draugų rate. Teigiamą dinamiką mes matome.
 
– Aktas Lietuvai bus perduotas penkeriems metams. Kaip vyksta derybos?
 
– Jos vyksta labai palankiai nuo pat pirmos dienos. Tai yra Lietuvos valstybės oriai nusiųstas kitai valstybei nutarimas, aktas, kuris priklauso nacionaliniams Vokietijos fondams, ir jie jo tikrai mums neatiduos. Bet paskolinti kuriam laikui mielai sutinka.
 
Vokiečiai buvo labai supykę, kai kai kurie Lietuvoje pradėjo abejoti mano atradimu, kad tai klastotė. Tada jie mums atrėžė, kad padirbinių savo archyvuose niekada nelaikė ir nelaiko.
 
Pirmoji viltis buvo aktą parsivežti vieneriems metams, derybos pažengė iki penkerių metų laikotarpio. Dar viskas techniškai nesuderinta, politinio sprendimo nėra, bet santykiai tarp valstybių puikūs. Abejonių nekyla, kad susitarimas įvyks. Aktą planuojama eksponuoti nuo kitų metų sausio Vilniuje, Signatarų namuose, vietoje, kur jis ir buvo pasirašytas.
 
– Kokiu tikslu atvykstate į Jungtinę Karalystę?
 
– Jau senai derinamas mano vizitas. Kai Vokietijoje atsirado Vasario 16-osios akto originalas, mane visi visur pradėjo kviesti. Jau turiu tris kvietimus į JK, po to pas Lenkijos lietuvius. Ir už Atlanto bendruomenė pradėjo kviesti. Suvokiu, kad tai yra mano pareiga – pateikti radinio istoriją, papasakoti, kaip jo buvo ieškota ir kovo 29 dieną surasta, kodėl ten, kiek jis ten išgulėjo... Ir, žinoma, per pusmetį kaupiasi naujos įdomios patirties. Susitikinėju su žmonėmis, įvairiomis auditorijomis – jie gauna kažką iš manęs, aš naujovių pasisemiu iš jų. Matau pagal reakcijas miestuose ir miesteliuose, kad visiems yra labai įdomu. Manau, kad tie patys klausimai bus įdomūs ir JK gyvenantiems žmonėms.
 
– Kas jums įdomiausia JK ir Lietuvos santykiuose istorine prasme?
 
– JK istorinėse perspektyvose savęs itin nesureikšmindavo, bet visada vaidino labai svarbų vaidmenį Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo procesuose. Tai buvo svarbu XX amžiaus pradžioje ir vėlesniais laikais.
 
Mūsų santykis dar labiau sustiprėjo, kai JK atsivėrė mums, atvėrė savo sienas Lietuvos piliečiams legaliai gyventi toje šalyje – tai mus susiejo tarsi nematomais raiščiais. Mes visi žinom, kad mūsų šalių monarchų linijos susiliedavo, lengva surasti ir genealoginių ryšių. Galime sakyti, kad esame susieti giminystės ryšiais.
 
– Kaip vertinate dabartinę situaciją ir prasidėjusius „Brexit“ procesus?
 
– Aš jau turėčiau kalbėti ne istorinėje dimensijoje, o kaip dėstytojas, kurio viena iš temų – Europos integracija. Tokį kursą ir šiemet dėstau studentams.
 
Sakyčiau, kad tokie procesai, kaip „Brexit“, yra absoliuti dezintegracija. Tam tikras Europos byrėjimas visais aspektais.
 
Manau, „Brexit“ reikšmė yra pirmiausia mintis, idėja, o ne vien realūs procesai. Pavyzdžiui, palyginti su Lietuva, prieš šimtą metų mes pirmiausia turėjome paskleistą mintį, kad Lietuva bus nepriklausoma, mes su ta mintimi gyvenome ir to siekėme, tai ir įgyvendinome. Galime pasakyti, kad ir čia yra labai panašu. Mintis yra pirmiausia, mes su ja susigyvename ir susitaikome. Paskleista idėja, kad britams Briuselio tvarka netinka. Referendume tokios vienos minties pakako, kad gyventojų sluoksniai susitelktų į nedidelę daugumą.
 
Tai sėja tam tikrą nerimą ir sudaro chaoso vaizdą, nes nėra visiškai aišku, kaip ir dėl ko JK su likusiąja ES dalimi konkrečiai sutars. Aš linkęs būti optimistu dėl vidinių JK priežasčių. Galvokime, kad ekonomika ten klesti. Galvokime, kad darbuotojų ten reikia. Aš padėčiau čia daugtaškį. O toliau – ar bus patogu ar nepatogu, ar reikės dar kaip nors kitaip įforminti santykius, šito mes sulauksim. Bet kad tai tiesiogiai negatyviai veiktų lietuvius, esančius JK, nemanau. Tai tik pati mintis, kad viskas byra, mus slegia. Mintis yra nepalanki ir priimama negatyviai, bet realiai manau, kad tie klausimai susigulės ir išsispręs.
 
– Daug yra ir politinių vidinių nesutarimų. Ar jie gali būti išspręsti?
 
– O kaip gali nebūti nesutarimų, kai referendumo rezultatas yra 49 procentai prieš 51?
 
Aš apie referendumus esu dėstęs ir, kai man pasako, kad JK yra euroskeptiška valstybė, klausiu, kas tada tie 49 procentai? Jie nėra euroskeptikai. Kai referendumas baigiasi tokiu slidžiu skirtumu, nėra nieko keisto, kad dar galima pagalvoti ir apie referendumo perbalsavimus. Aš, žinoma, nekviečiu JK vadovybės dabar skelbti antro referendumo, jau rytoj perbalsuoti, bet nieko nuostabaus, kad tai svarstoma.
 
– Bet visgi, ar yra įmanomas antras referendumas?
 
– Labai sunku ką nors patarti kitos valstybės žmonėms, bet kaip referendumų tyrinėtojas pasakyčiau, kad tai ne ta valstybė, kuri istoriškai būtų stipri referendumų srityje. Britai kilusius klausimus spręsdavo kitais būdais, bet niekada neprireikdavo referendumų. Tai yra šiokia tokia naujovė ir pačiai JK.
 
Yra precedentų kitose valstybėse – pavyzdžiui, 1993 metais, įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, Europos ekonominė bendrija tapo Europos Sąjunga. Prieš 27-erius metus Danija referendume balsavo, kad nenori nieko keisti ir nestojo į vadinamąją ES. Po šio pirmojo referendumo vyko pasitarimai, diskusijos, o po metų įvyko antras referendumas, buvo surasta išeitis. Bet to siekė ir ieškojo Danijos politikai – jie ieškojo geriausio kelio savo šaliai ir jos žmonėms. Kokiu keliu pasuks britai politikai, lauksime ir stebėsime.
 
– Koks gali būti Europos Sąjungos likimas?
 
– Nepasitikėjimas jau turėjo savo ekonominę išraišką – buvo valiutų kurso kritimas. Kai koks nors sąjungos darinys pradeda aižėti ir skilti, nors tą dieną niekas iš niekur dar neišstoja, atsiranda netikrumo jausmas. Užtenka tik kalbos, kad vyks nutolimo procesai, ir rinkos reaguoja. Rinkos sureagavo negatyviai. Girdime ir vidinių kalbų, aukščiausių pareigūnų dvejonių, ar vienybė dar galima. Visgi nenoriu prognozuoti – lauksime ir stebėsime, kaip klostysis likimas.
 
– Nesenai su filmavimo komanda grįžote iš Švedijos. Ką ten veikėte ir kodėl?
 
– Tai LRT projektas ,,Šiandien prieš 100 metų.“ Tai šiek tiek eksperimentinis projektas, kuris remiasi dokumentiniais įvykiais, istorija. Filmuojama vietose, kurios buvo svarbios Lietuvai po Vilniuje prieš šimtą metų įvykusios Nepriklausomybės konferencijos rugsėjo 18 dieną. Vienas toks forumas spalio 18 dieną buvo būtent Stokholme. Ten suvažiavo Lietuvos politikai iš svarbių to meto politinių centrų: iš Skandinavijos, Rusijos, kur su karo frontu buvo nublokšta daug lietuvių inteligentų, JAV, Šveicarijos ir Lietuvos. Jie ten sutarė, kad Lietuvos Taryba – tie 20 žmonių – turi tautos įgaliojimus, gali ir privalo paskelbti Nepriklausomybės Aktą.
 
Šiais istorijos pėdsakais projektas žingsniuoja ir toliau. Stokholme lengva rasti svarbių istorinių detalių. Diena po dienos projekte artėsime prie vasario 16-osios. Iki tos dienos, kai mes visi kartu Lietuvoje švęsime Nepriklausomybės šimtmetį.
 
Nesustosime, toliau filmuosime, kaip vyko Lietuvos pripažinimas, kiti procesai, Nepriklausomybės kovos, dėmesį skirsime Steigiamojo Seimo laikams. Visi šie įvykiai turi teisę būti nufilmuoti, parodyti, atkurti.
 
Mano vaidmuo filmavimuose yra toks, kad aš vaikštau ir komentuoju, kaip viskas buvo seniau. Šiemet dar planuojame pasivaikščioti Berne, Kaune ir Vilniuje. Ypatingą dėmesį norėsiu skirti kitam dokumentui, kuris davė pradžią Vasario 16-osios aktui, tačiau yra nepelnytai pamirštamas. Tai Gruodžio 10–11 dienos nutarimas, kuris iš esmės jau pirmasis paskelbė Lietuvos Nepriklausomybę, bet nebuvo iki galo patvirtintas, kol tai neįvyko vasario 16-ąją. Tai Lietuvos Tarybos Akto egzempliorius.
 
Visi šie įvykiai, istoriniai pėdsakai, iš esmės yra mūsų esybė, todėl būtina juos žinoti. O dabar dar turime šansą ir atkurti jų autentiškumą.
 
 
  

Žymos: Istorija, Nepriklausomybė, Liudas Mažylis, Vasario 16-osios aktas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Sūnus prašo tėvą:
– Ar galėtum man šiam vakarui paskolinti mašiną?
Tėvas sūnui:
– O tai kam tau tada kojos?
– Viena – stabdžiams spausti, kita – greičio pedalui.