Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2017-11-30

Sėkmės istorija: nuo dviejų svarų kišenėje iki nuosavo verslo

  
Sėkmės istorija: nuo dviejų svarų kišenėje iki nuosavo verslo
© Asmeninio albumo nuotr.
Nereikia bijoti, kad svajonės išsipildys, drąsina Aivaras Dubickas.
Niekas už tave nieko nepadarys. Už tave nenugyvens gyvenimo ir nepapuoš karūna, jeigu tu pats tik skųsiesi arba dirbsi darbe, kurio nemėgsti, tik dėl pinigų.

Ar įmanoma svajonę paversti realybe? Ar užsispyrimas, tvirtas charakteris ir kantrybė gali atnešti laimės? Į visus šiuos klausimus atsakymą turi Anglijos lietuvis Aivaras DUBICKAS, savo planus įgyvendinęs tada, kai net artimiausi žmonės į jo iškeltus tikslus žiūrėjo skeptiškai.

– Kaip nusprendei atvykti į Londoną ir kodėl?
– Atvažiavau į Londoną vos 13-os metų. Aš esu kaunietis. Šiame mieste lankiau nekokią mokyklą, bet gerai mokiausi ir norėjau kažko daugiau. Visada jaučiau, kad kažkas su manimi kitaip, nei su kitais mano amžiaus vaikais: aš eidavau papildomai pas mokytojus, dėstytojus, mokiausi daugiau nei bendramoksliai. Dar būdamas paauglys puikiai mokėjau anglų ir rusų kalbas.
 
Supratęs, kad tokio gyvenimo nenoriu, nors ir buvau labai jaunas, susiradau įmonę, kuri padeda jaunimui išvažiuoti mokytis į užsienį. Užpildžiau dokumentus, išlaikiau stojamuosius egzaminus į privačią mokyklą ir buvau pakviestas išvykti.
 
Mamai nieko nesakiau iki tol, kol negavau teigiamo atsakymo. Ji nebuvo labai patenkinta iš 13-mečio sulaukusi pareiškimo, kad jis kraunasi daiktus ir išvažiuoja į užsienį mokytis ir gyventi vienas. Bandė atkalbėti. Turėjome ne vieną susitarimą, kad ji pasiryžtų mane, nepilnametį, išleisti vieną į svetimą šalį.
 
– Kur patekai atvykęs?
 
– Pradėjau mokytis privačioje mokykloje. Buvau visiškai vienas – čia nebuvo nė vieno draugo nei šeimos, nei pažįstamų. Apgyvendino panašiame į bendrabutį namelyje. Pirmais metais gyvenome po tris arba du mokinius, paskutiniais metais – po du arba po vieną.
 
Turiu pripažinti: jeigu nebūčiau truputį patingėjęs, mokyklą būčiau pabaigęs aukščiausiais balais, tačiau ir dabar manau, kad mokiausi visai neblogai. Man tai patiko ir sekėsi.
– Ką veikei pabaigęs vidurinę mokyklą Londone?
 
– Mokyklą baigiau po penkerių metų. Tada trumpam buvau sugrįžęs į Lietuvą, bet ten nepasilikau. Nusprendžiau įleisti šaknis Jungtinėje Karalystėje – konkrečiai Londone, tad įstojau į Westminsterio universitetą, į verslo vadybą ir finansus.
 
Pirmą kursą baigiau geriausiais pažymiais, bet ten buvo taip lengva, kad eidavau į paskaitas tik pasižymėti lankomumą. Dabar pradėjau antrą kursą. Tikiuosi, kad bus bent kiek įdomiau ir naudingiau.
Man labai padėjo mano draugė Ieva, kuri visada mane visapusiškai palaiko. Mes kartu siekiame savo tikslų ir vienas kitam esame įkvėpimas ir palaikymas. Taip pat visada šalia – nors ir ne fiziškai, bet morališkai, – yra mano mama ir sesė.
 
Svarbiausios Aivaro gyvenimo moterys - iš kairės sesė Vaidilė, mama Marija, ir jo mergina Ieva. Asmeninio albumo nuotr. Svarbiausios Aivaro gyvenimo moterys - iš kairės sesė Vaidilė, mama Marija, ir jo mergina Ieva. Asmeninio albumo nuotr.
 
– Kai įstojai mokytis į universitetą, kas buvo sunkiausia?
– Priprasti prie maisto! (Juokiasi.) Iš tikrųjų buvo labai keista, kad Londone visi visur skuba, daugybė žmonių ir visi valgo tik greitąjį maistą – nieko neruošia namuose, jokio natūralumo. Mes, lietuviai, esame pripratę gyventi kitaip.
 
– Kalbant apie maistą: minėjai, jog buvo metas, kai neturėjai ką valgyti.
 
– Pirmais metais, kai pradėjau mokytis universitete, buvo laikas, kad gyvendavau nuo algos iki algos. Visos pajamos, kurias gaudavau, būdavo skirtos nuomai, kelionėms – kurios Londone brangios, – ir kitoms būtinoms išlaidoms. Tekdavo ir už du svarus per savaitę pragyventi. Buvo laikas, kai sąskaitoje buvo du svarai, tu atsikeli ir nežinai, ar turėsi ką valgyti. Tada gerdavau daug arbatų, vandens, kad nejausčiau alkio. Visada namuose būdavo svogūnų, morkų ir bulvių – išsivirdavau puodą sriubos iš šių produktų ir taip gyvendavau.
 
Tuo metu ir turimas 27 kvadratinių metrų butas, kuris buvo pusrūsyje, atrodė tarsi rūmai, nors viskas buvo vienoje patalpoje – vonia, tualetas, virtuvė, svetainė, miegamasis.
 
– Nepriteklius išėjo į naudą – sugalvojai verslo planą. Kaip jis gimė tavo galvoje?
 
– Kai gyveni labai sunkiai, vos sugebi išsilaikyti ir neturi nė kąsnio burnoje, esi priverstas galvoti, ką padaryti, kad tai kuo greičiau baigtųsi. Aš visada buvau veiklus žmogus, tad ne išimtis ir šis kartas. Mano sunkumai ir padarytos klaidos padėjo man ateityje.
 
Pagyvenęs Londone radau nišą, kuri, kaip man atrodė, dar buvo neužpildyta. Pradėjau skaityti, kaip čia įkurti kompaniją. Domėjausi, bendravau su įvairiais žmonėmis ir po truputį planas pradėjo rutuliotis.
 
Nusprendžiau, kad noriu padėti jaunimui, tokiam kaip aš, kuris atvažiuoja į svetimą šalį trokšdamas kažką pasiekti, tačiau čia yra visiškai vienas, nežino, ko jam reikės, nuo ko pradėti, kaip įsitvirtinti ir taip toliau. Mano internetiniame portale „SettleInn“ jaunimas ras visus aktualiausius klausimus – nuo pirminio adreso iki studentiškų nuolaidų, laisvalaikio. Jeigu anksčiau būtų toks puslapis buvęs, kai man reikėjo pagalbos, būčiau sutaupęs keturženkles sumas.
 
Kol kas aš pajamų iš šios veiklos negaunu, esu daugiau tam, kad padėčiau studentams lengviau susigaudyti svečioje šalyje. Nesu orientuotas vien tik į lietuvius – tikiuosi, kad mano projektas bus naudingas jaunimui visame pasaulyje, kuris norės įsitvirtinti Londone.
 
Užsispyrimas ir nuolatinis sunkus darbas – sėmės formulė, kuria drįsta pasinaudoti retas. Asmeninio albumo nuotr. Užsispyrimas ir nuolatinis sunkus darbas – sėmės formulė, kuria drįsta pasinaudoti retas. Asmeninio albumo nuotr.
 
– Mokaisi, dirbi ir dar kuri įvairius verslo planus. Kaip viskam pakanka laiko?
– Taip, aš mokausi dieninėse studijose tris dienas per savaitę, o keturias dienas dirbu kavinėje. Vėliau, grįžęs namo, dar rašau verslo planus, ieškau praktikos įvairiose finansų kompanijose, kad įgaučiau kuo daugiau patirties ir kokybiškai išnaudočiau savo laiką. Iš tikrųjų ir dabar, mums kalbantis, yra mėnesio pabaiga, o mano sąskaitoje – 10 svarų, nes, susimokėjęs būtiniausius mokesčius, nemažai investavau ir į savo internetinį portalą studentams.
 
Aš nematau diskomforto – mane tai motyvuoja. Mano šeimoje nuo mažens mama rodė pavyzdį daug dirbdama. Buvau auklėjamas taip, kad niekada negali būti pavargęs, kad ir kas nutiktų. Dažniausiai pamiegu 3–4 valandas, keliuosi paryčiais, kažką dar nuveikiu, einu į darbą arba mokslus, grįžęs iki vėlumos dirbu prie įvairių projektų.
 
Aš žinau, kad mano veikla ateityje atsipirks, dėl to stengiuosi ir noriu susikurti sau tokį gyvenimą, kad manimi aplinkiniai didžiuotųsi. Jeigu nepavyksta iš pirmo karto, turi daryti antrą kartą.
 
– Ką patartum lietuviams, kurie skundžiasi gyvenimu ir tėvynėje, ir emigracijoje?
 
– Kas nerizikuoja, tas negeria šampano – šis posakis visiškai atspindi mano gyvenimišką patirtį. Aš rizikavau ne vieną kartą, nudegiau, bet išmokau itin svarbių dalykų.
 
Kuo jaunesnis esi, tuo daugiau turi daryti, klysti ir mokytis. Daug lengviau taisyti klaidas, kai esi jaunas, negu laukti šviesesnio rytojaus ir, jo nesulaukus, imti daryti keistus dalykus, kurie atneš nebe patirtį, o problemų. Niekas už tave nieko nepadarys. Už tave nenugyvens gyvenimo ir nepapuoš karūna, jeigu tu pats tik skųsiesi arba dirbsi darbe, kurio nemėgsti, tik dėl pinigų. Kai darai tai, kas patinka, darai tai su užsidegimu, atrodo, kad ir aplinka tau slapčia padeda įgyvendinti svajones.
 
 
  

Žymos: Pasaulio Lietuviai, sėkmės istorija, Aivaras Dubickas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Sėdi vyras traukinyje. Staiga įsiveržia plėšikas ir sako:
-Atiduok pinigus!
-Neturiu.
-Tai ko drebi?
-Galvojau, kad bilietų tikrinti atėjo.