Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2017-12-21

Šventinis palinkėjimas JK lietuviams – neprarasti ryšio su gimtine 

  
Šventinis palinkėjimas JK lietuviams – neprarasti ryšio su gimtine
© Asmeninio archyvo nuotr.
Prieš šventes Darius Montvilas su šeima linki tautiečiams nepamiršti Lietuvos.
Lietuva – maža šalis. Rinka maža, gal ji niekada nebus tarp ekonomiškai pajėgiausių pasaulio šalių, tačiau tai nereiškia, kad ten nėra jokių perspektyvų. Atvirkščiai – ten pilna galimybių ir tikrai galima susikurti puikų gyvenimą, jei tik nori, stengiesi

Įprastai esame linkę sekti žinomų visuomenės narių viešas kalbas, o garsenybių deklaruojamu požiūriu vadovautis tarsi receptu panacėjai nuo visų gyvenimo blogybių. Tačiau kartais užtenka įsiklausyti į savo mintis ar artimiausių žmonių žodžius, ir to visiškai užtenka suprasti, jog patys esame savųjų likimų kalviai ir geriausi lyderiai.

Prieš didžiąsias metų šventes su „Tiesa“ mintimis pasidalijęs eilinis Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės narys Darius Montvilas įsitikinęs, jog nuo mūsų pačių priklauso ne tik asmeninė, bet ir gimtosios šalies gerovė.
Nors sakoma, kad emigravusių lietuvių ryšys su gimtąja šalimi kiekvieną svetur praleistą sekundę silpsta, Darius šį stereotipą daužo į šipulius. Prieš 15 metų į JK gyventi išvažiavęs vyras šiandien apie gimtosios Klaipėdos aktualijas gali pasakyti daugiau nei kai kurie jos gyventojai. Pasitelkęs šiuolaikines technologijas miestiečius į bendruomenę buriantis vyras po ilgo laukimo ruošiasi grįžti namo ir yra įsitikinęs, kad parvyks į pačių žmonių pastangomis suklestėjusią gimtinę.
 
„Tas laikas ne už kalnų“, – įsitikinęs D. Montvilas.
 
Jis savo pavyzdžiu įrodė, kiek daug galima nuveikti net ir esant už tūkstančių kilometrų nuo namų: prieš pusmetį pasibaisėjęs planais naikinti gimtosios Klaipėdos universitetą, vyras suskubo burti miestiečius ir raginti juos mūru stoti už šią aukštojo mokslo įstaigą. Iš pradžių buvo internetinė peticija, ją pakeitė bendraminčių grupė „Klaipėda, aš su tavimi“ socialiniame tinkle „Facebook“, yra kitų ateities planų.
Priemonės gali keistis, tačiau idėja lieka ta pati: suvienyti gimtąjį miestą mylinčius, ten kuriančius, naujovėmis besidominčius ir aktyvius žmones, kuriems rūpi uostamiesčio gyvenimas, jame vykstantys projektai, renginiai, naujovės, menas.
 
Iniciatorius pastebi, kad lietuviai yra „velniškai atsargūs“ ir rizikuoti nelinkę žmonės, tačiau jie pamažu naikina šį savo pačių susikurtą barjerą. „Tai svarbiausia, – pabrėžia Darius. – Kas, jei ne pati bendruomenė, susikurs gerovę sau. Užteks laukti – reikia veikti.“
 
– Kaip reikia gyventi užsienyje, kad ryšys su gimtine nenutrūktų?
 
– Manau, kad tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus, kaip jis gyvena, kokie jo prioritetai. Dėl to vieni nuo lietuviškų šaknų atitrūksta labai greitai, o kiti net praėjus dešimtmečiams išeivijoje grįžta tarsi nebūtų išvykę.
Mano manymu, svarbu yra tai, kiek laiko išeiviai praleidžia bendraudami su žmonėmis, gyvenančiais Lietuvoje, kaip dažnai turi galimybę į ją sugrįžti.
 
Aš pats tiesiog labai domiuosi tuo, kas vyksta Lietuvoje ir Klaipėdoje, man viskas labai įdomu. Gana dažnai sugrįžtu – 3 ar 4 kartus per metus. Dabar tam turime puikias sąlygas, yra internetas, pigūs skrydžiai. Tačiau taip atrodo ne visiems.
 
Ne kartą teko iš JK lietuvių girdėti, kad Lietuvoje viskas labai brangu, kad ilsėtis labiau apsimoka kur nors Ispanijoje. Taip, gal ir brangiau nei Ispanijos kurorte. Tačiau tai nieko nekeičia – Lietuva vis tiek yra mūsų tėvynė. Negalima jos išsižadėti, sakyti, kad negrįšiu. Taip anksčiau kalbėjo ir čia gyvenantieji, tačiau po „Brexit“ referendumo suprato, jog ir JK geri laikai gali baigtis, ėmė kalbėti apie sugrįžimą.
 
Niekada nesakyk niekada.
 
Ilgą laiką emigracijoje praleidęs Darius ne tik neužmiršo gimtinės, bet ir planuoja į ją grįžti. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Kodėl po tiek metų jums taip rūpi gimtinėje vykstantys procesai?
 
– Kai kurie mano Klaipėdoje gyvenantys draugai sako, jog apie tai, kas dedasi mieste, jie žino mažiau nei aš.
 
Tiesiog visą tą laiką gyvenau savo miestu. Mano dukrai dabar pustrečių metų, ir iki to laiko, kol ji sulauks mokyklinio amžiaus, planuoju sugrįžti į Klaipėdą. Labai to noriu. Tačiau nenoriu grįžti į provinciją, miestą be ateities vaikams. Juk Klaipėda turi tiek galimybių!
 
Gerai, kad pagaliau pasirūpinta Klaipėdos turizmo ir kultūros informacinio centro interneto svetaine: miestą, kuris įtrauktas į kruizinių laivų maršrutus, ilgą laiką pristatė kaimo kultūros namų lygio svetainė.
Mano ateities planai – suburti visus emigracijoje esančius klaipėdiečius, kurie dalytųsi savo patirtimi ir žiniomis. Gal apsikeičiant mintimis gimtų idėja, kurios taip reikia gimtajam miestui?
 
Žinau, kad tai velniškai sunkus, tačiau įmanomas uždavinys.
 
– Kodėl užsienyje gyvenantis lietuvis ėmė judinti gimtinėje gyvenančius žmones?
 
– Labai sunerimau supratęs, kad pagal Lietuvos aukštojo mokslo reformą gali nelikti Klaipėdos universiteto, kaip savarankiškos įstaigos. Pasigedau aiškesnių aukštosios mokyklos bendruomenės narių veiksmų. Visi kažko laukė, o man trūko kantrybė, tad savarankiškai ėmiausi iniciatyvos.
 
Miesto gyventojai taip pat atrodė tokie abejingi, tarsi laukdami, kol kažkas ateis ir viską padarys.
 
Tad nieko nelaukęs nutariau sukurti internetinę peticiją, kuria žmonės reikalauja išsaugoti savarankišką Klaipėdos universitetą. Šiam reikalui reikėjo apipavidalinimo, kuriuo ir tapo minėta grupė.
 
Pasigedęs prieinamos erdvės, kurioje klaipėdiečiai galėtų nevaržomai dalytis savo mintimis ir idėjomis, jiems būtų suteikta galimybė įsitraukti į miesto gyvenimą, pajutau didžiulį poreikį turėti socialinę virtualią erdvę, sukurtą mums visiems: gyvenantiems ar gyvenusiems Klaipėdoje, išeiviams ar svajojantiesiems kurti savo gyvenimus uostamiestyje. Pasirinktas formatas suteikė laisvės, projektas tapo matomas ir lengvai prieinamas, tad šiandien jis ir toliau sparčiai auga. Viskas čia daroma iš širdies, o svarbiausia, stengiuosi ištransliuoti, jog kiekvienas prisijungęs prie šio puslapio tampa Klaipėdos dalimi.
 
Manau, kad be universiteto miestas taptų provincija.
 
Vieną gerą įstaigą miestas jau prarado – Lietuvos policijos mokyklą, kurioje taip pat baigiau mokslus. Ten buvo nuostabi specialistų rengimo bazė, tačiau ir ją Klaipėda be kovos atidavė.
Tačiau miestui labai pasisekė, kad čia įsikūrė tarptautinis LCC universitetas.
 
– Atrodo, kad universiteto gynyba neapsiribojote.
 
– Grupės narių skaičiui sparčiai augant supratau, kad Klaipėdoje gyvena be galo daug kuriančių žmonių, tik mes jų nematome. Tiesą pasakius, tai žinau jau seniai – kadaise, kai dar buvau moksleivis, su savo bendramoksliu Nerijumi Genupskiu mieste organizavome pirmąsias riedutininkų varžybas, kitus renginius jaunimui. Iš arti mačiau, kaip jauniems ir iniciatyviems žmonėms trūksta pagalbos, kaip jiems reikia reklamos, kuri įprastai kainuoja, o pinigų pertekliumi jaunimas dažniausiai nesiskundžia ir yra per menki prasibrauti į didžiuosius informacijos sklaidos kanalus.
 
Taigi nutariau, kad ši grupė, sutraukusi kelis tūkstančius vartotojų, gali tapti puikia platforma skelbti apie juos, juk informacijos sklaida – nemaža. Pats ėmiau juos kviesti ir siūliau skelbti apie save, bent pranešti, kad tokie egzistuoja. Kitaip tariant – suteikiau galimybę nemokamai reklamuotis mažiesiems, pradedantiesiems.
 
Ir ne visi suprato, kad siūlau neatlygintiną pagalbą, į mane žiūrėjo įtariai – manė, kad kažką slepiu, kažką nutyliu, siekiu naudos.
 
Aš tiesiog noriu į vieną vietą suburti kuo daugiau ir kuo įvairesnių sričių atstovų, jie būtų tarsi bendruomenė, tarp kurios narių vyktų mainai, jie su savo gabumais galėtų padėti vieni kitiems, o kartu ir galėtų būti labiau matomi.
 
Tai turėtų būti jungiamoji miesto grandis.
 
– Tačiau kam nors visa tai gali pasirodyti tik kaip dar vienas būdas užsidirbti.
 
– Ne, viskuo rūpinamės dviese su žmona, jokios naudos iš to negauname. Skiriame tam savo laisvalaikį, nesiekiame iš to uždirbti – turime darbus, užsidirbame. Nežinau, kiek ši idėja išsivystys ateityje, yra įvairiausių sumanymų, neatmetame galimybės, kad reikės papildomų priemonių.
 
– Didžiausi iššūkiai susiję ne su pinigais?
 
– Mane labiausia stebina žmonių abejingumas. Tačiau neretai reikia pakovoti norint juos išjudinti, įtikinti. Žinau, kad tai užtruks. Dėl to dabar apstu žmonių ir renginių, kurie yra tarsi pogrindyje, dėl reklamos stokos turi mažai galimybių išlįsti į platesnes mases. Reikia suteikti ir jiems galimybę.
Švenčių proga Darius tautiečiams linki nepamiršti Tėvynės. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kviečiate jungtis visus norinčiuosius?
 
– Būtent visus – sportuojančius ir kuriančius, pradedančius ir pažengusius. Norisi daugiau pozityvių minčių. Man atrodo, kad negatyvo šiandien daugiau, jis tarsi slegia miestiečius.
 
– Ar stipri bendruomenė – geros ateities garantas?
 
– Žinoma. Juk vienas lauke – ne karys. Nebūkime abejingi, turėkime kantrybės. Nustokime laukti, kol kažkas už mus padarys, – veikime patys. Klaipėda yra velniškai perspektyvus miestas, reikia tik mums visiems šiek tiek pasitempti, ir jis taps klestinčiu.
 
Lietuva – maža šalis. Rinka maža, gal ji niekada nebus tarp ekonomiškai pajėgiausių pasaulio šalių, tačiau tai nereiškia, kad ten nėra jokių perspektyvų. Atvirkščiai – ten pilna galimybių ir tikrai galima susikurti puikų gyvenimą, jei tik nori, stengiesi.
 
Juolab kad ir Anglijoje kelias ne rožėmis klotas, juk daugelis čia atvykusiųjų gyvena susispaudę, dirba juodžiausius darbus.
 
– Ko prieš didžiąsias metų šventes palinkėtumėte JK lietuviams?
 
– Nepamiršti Lietuvos, suprasti, kad jos gerovė ateityje priklauso ir nuo mūsų, ją turime kurti visi. Kas su ja bus, jeigu visi išvažiuosime?
 
Puoselėkime savo gimtinę, tai nelengva užduotis, tačiau pasistengę galime tai padaryti. Grįžkime į gimtinę ne tik per šventes. Ir, žinoma, visiems, kad ir kur jie gyventų, linkiu puikių švenčių!
Lietuvis įsitikinęs, kad Lietuvos ateities gerovės garantas – stipri bendruomenė. Asmeninio archyvo nuotr.
 
  

Žymos: Lietuva, Kalėdos, bendruomenė, jk lietuviai, darius montvilas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Londone atlikta apklausa, kaip sostinės gyventojai norėtų būti vadinami: britais ar anglais. Rezultatai nustebino: 43 proc. respondentų atsakė, kad norėtų būti vadinami lenkais.
*****