Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Viktorija Rinkevičiūtė   |   2015-06-05

Darbas lietuvę atvedė iki japonų mafijos – yakuzos

  
Darbas lietuvę atvedė iki japonų mafijos – yakuzos
© Asmeninio archyvo nuotr.
Stelos apkeliautų šalių sąrašas – ilgas. Jai svarbu kiekvienoje išbandyti ką nors ekstremalaus.
Mums jie nepasirodė pavojingi, paskui dar porą kartų juos matėme, ir nieko baisaus mums nenutiko.

Stelai Marijai Matonei prabilus angliškai sunku suprasti, iš kur ji kilusi. Moters kalboje susimaišęs ne vienos kalbos akcentas, mat per daugiau nei dešimtmetį emigracijoje 33-ejų šiaulietė apkeliavo bene pusę pasaulio. Gyvenimą kurti ji ryžosi Japonijoje. Su nelegaliai karaokės bare dirbusia moterimi „Tiesa“ kalbėjosi apie susidūrimą su japonų mafija, trejus metus trukusius vakarėlius Kipre ir naujos karjeros pradžią BBC Londone.

– Choro dirigavimo studijas Šiauliuose prieš daugiau nei dešimtmetį iškeitėt į darbą užsienyje, ir ne bet kur, o toli rytuose. Kaip pasiryžote tokiam nuotykiui?
– Baigiau Šiaulių konservatoriją, įstojau į Klaipėdos universitetą. Bet po metų nusprendžiau, kad pasirinkta profesija – ne man. Studentiškas gyvenimas buvo linksmas, bet supratau, kad nenoriu būti muzikos mokytoja ar choro dirigente. Pagalvojau, kad norėčiau keliauti. Jau buvau aplankiusi kelias Europos šalis, tad nusprendžiau, kad galiu traukti kur nors tolėliau. Ėmiau ir porai mėnesių išvykau į Japoniją. Tiesa, dirbti, nes tada vien tik keliauti neturėjau pinigų.
 
Visada domėjausi Rytų kultūra, ypač Japonija, ir kadangi buvo galimybė išvažiuoti, daug net negalvojau. Buvo baisu, nes jauna (tada man tebuvo apie 20 metų) ir viena išsiruošiau į svetimą šalį, apie kurią beveik nieko nežinojau. Buvo nejauku, bet smalsumas nugalėjo.
 
Budos statulos Japonijoje matomos visur. Stela keletą turi ir namuose ir sako norinti jų vis daugiau. (Asmeninio albumo nuotr.). Budos statulos Japonijoje matomos visur. Stela keletą turi ir namuose ir sako norinti jų vis daugiau. (Asmeninio albumo nuotr.).
 
Kadangi Japonija buvo ne Europos Sąjungos narė, man reikėjo vizos. Bet, jei gerai atsimenu, tris mėnesius Japonijoje galima tiesiog gyventi. Tad aš taip ir važiuodavau – trims mėnesiams, paskui grįždavau ir vėl vykdavau dar trims. Važiavau iš viso tris kartus, bet vieną kartą mane pagavo ir deportavo: iš Tokijo oro uosto išsiuntė tiesiai į Lietuvą. Tai buvo mano antroji kelionė į Japoniją, nes pirmą kartą praleido lengvai ir be jokių klausimų. O tąkart sustabdė ir pradėjo klausinėti: kur važiuoju, kodėl, kur apsistosiu, kiek pinigų turiu pasiėmusi. Aš, žinoma, sutrikau, todėl ir išsiuntė atgal. Tačiau trečią kartą mane į šalį įleido.
– Minėjote, kad Tokijuje dirbote. Vadinasi, nelegaliai?
 
– Taip, dirbau nelegaliai. Bet niekada jokių problemų neturėjau. Niekas gatvėje nestabdydavo, bijoti nieko nereikėjo. Net keista, nes Japonijos imigracijos sistema atrodė labai griežta, bet štai – pusę metų netgi be leidimo dirbau.
 
Lietuvaitė tradicinėje japonų rikšoje: „Nepalyginsi su paprastom rikšom Londone. Japonijoje – pėstute ir bėgte. Įspūdinga. Ir visada su tradicine uniforma.“ (Asmeninio albumo nuotr.). Lietuvaitė tradicinėje japonų rikšoje: „Nepalyginsi su paprastom rikšom Londone. Japonijoje – pėstute ir bėgte. Įspūdinga. Ir visada su tradicine uniforma.“ (Asmeninio albumo nuotr.).
 
Darbą viename iš Tokijo barų radau per agentūrą Klaipėdoje. Tiesa, kadangi išvažiavau per agentūrą, pati darbo pobūdžio rinktis negalėjau, tad patekau į barą. Bet buvo gera ir linksma, tai net ir nereikėjo galvoti apie darbo keitimą. Be to, tikrai pati nebūčiau nieko radusi. Dabar, aišku, dirbti tokiomis sąlygomis nebevažiuočiau, nes esu įpratusi prie laisvės: kur noriu, ten dirbu, kiek noriu, tiek dirbu. Bet tada viskas man tiko, buvo labai linksma – tikrai negaliu skųstis.
 
– Koks buvo pirmasis pusmetis tolimoje ir daugeliui egzotiškoje šalyje?
 
– Turbūt didžiausią įspūdį paliko Japonijos kultūra ir mandagūs bei sunkiai dirbantys japonai. Tiesa, mes su pora bendradarbių buvom susipažinę ir su yakuza – japonų mafija.
 
Vieną dieną su draugėmis buvome viename Roppongi rajonėlio bare (tai Tokijo dalis, kur yra daug barų ir klubų). O šalia sėdėjo japonų kompanija: labai paprasti, malonūs žmonės. Pradėjome su jais kalbėtis, ir paaiškėjo, kad šalia mūsų – yakuza. Mums jie nepasirodė pavojingi, paskui dar porą kartų juos matėme, ir nieko baisaus mums nenutiko. Manau, gal tarpusavyje jie ir „rimčiau“ santykius aiškinasi. Vieną kartą tiesiog gatvėje mačiau incidentą, ir ten tikrai nebuvo nieko malonaus.
 
– Oho, incidentas su mafiozais! Skamba tarsi iš kino filmų apie yakuzą scenarijaus. Papasakokite plačiau!
 
– Einame su drauge gatve ir žiūrime: japonas keturiomis ant asfalto klūpo. Keista, nes aplink jį dar grupė japonų, visi su kostiumais, tvarkingi. O tas, kuris keturiomis, tai ne šiaip ant delnų, bet ant kumščių pasirėmęs. Ir jo bosas staiga spiria jam, atrodo, į galvą ar į šonkaulius, o tas vargšas nė nesujuda. O jei nukrinta, vėl atsikelia, ir bosas toliau jį spardo.
 
Paskui paklausinėjom pažįstamų, kas čia buvo, tai, pasirodo, jeigu kuris nors nusikalsta ar neįtinka mafijos vadui, būna baudžiami.
 
Pro šalį ėjo žmonės, bet niekas nieko nesakė, nes taip jau ten įprasta, tokios taisyklės.
 
Mūsų pažįstamas yakuzos bosas irgi vieną dieną buvo prasitaręs, kad turi nubausti savo darbuotoją. Sakė nenori, bet esą privalo, kad parodytų pavyzdį.
 
Man japonų mafija labai įdomi. Nepaisant visko, jie vis tiek labai mandagūs, visiškai negąsdinantys. Kaip visi normalūs žmonės. Be abejo, jei kas nors atsitinka, viskas pasikeičia. Bet vis tiek su savotiška elegancija viskas vyksta. Labai keista.
 
Apskritai japonai labai mandagūs žmonės. Kartais net atrodydavo, kad jie bijo užsieniečių. Pavyzdžiui, vieną dieną išeinam iš klubo apie antrą valandą nakties su draugais ir laukiam prie šviesoforo, kol užsidegs žalia. Šalia manęs stovi du japonai, viena su dovana, kitas – su gėlių puokšte. Aš juokais jiems ir sakau: „Gražios gėlės, galėtum man atiduoti.“ Ir ką, atidavė! Kur nors kitur būtų mane apšaukę, bet Japonijoje viskas kitaip.
 
– Nors Japonijoje nebegyvenat, tačiau jūsų namai alsuoja fengšui filosofija. Kas Kodėl ji jus taip žavi?
 
– Japonijoje susidomėjau budizmu. Turbūt daugiausiai įtakos man padarė Budos skulptūros ir tai, kaip paprastai žmonės meldžiasi.
 
O fengšui pradėjau domėtis prieš porą metų. Negaliu pasakyti, ar čia labai veiksminga, ar viskas mano galvoje, bet esu labai laiminga – per porą pastarųjų metų mano gyvenimas tikrai labai pagerėjo. Tikrai žinau, kad meditacija man labai padeda. Apskritai, visa Rytų filosofija yra veiksminga. Jaučiu, kad esu labiau susikoncentravusi kasdieniuose darbuose ir dėl to per pastaruosius metus daugiau pasiekiau. Neleidžiu gyvenimui paprasčiausiai atsitikti.
 
 
Rytų kultūra teigia, kad viskas žmogaus gyvenime turi turėti savo vietą, kurią nulemia žvaigždės, visata ir energijos laukas. Kadangi žvaigždės keičiasi kasmet, kas mėnesį ar kas porą mėnesių, taip pat keičiasi ir energijos laukai. Kartais tie energijos laukai yra teigiami, kartais – neigiami. Tad namuose aš pertvarkau viską – o kartais tik dekoracijas ar šviesas – pagal tų metų fengšui.
 
– Tačiau Japonija nėra vienintelė šalis, kurioje bandėte susikurti savo gyvenimą. Kodėl nelikote Kipre – ten juk pragyvenote trejus metus?
 
– Čia mes su sese Samanta viena paskui kitą važinėjame. Aš pirma išvažiavau į Japoniją ir, kadangi man labai patiko, sesė irgi susidomėjo. Kai išvažiavau antrą kartą, Samanta irgi atvažiavo: kartu nedirbome, bet susitikdavome per išeigines ir vaikštinėdavome po Tokiją.
 
Kai grįžome iš Japonijos, Samanta su draugais išvažiavo į Kiprą. Po trijų mėnesių ir aš išvažiavau pas ją. Ten buvo labai linksma, nes iš Šiaulių daug mūsų buvo atvažiavę – gal dešimt žmonių. O po to dar daugiau lietuvių sutikome – buvo nemaža mūsų bendruomenė.
 
Įsidarbinau bare. Tik atvažiavus buvo sunku, nes Lietuva buvo ką tik įstojusi į Europos Sąjungą, tad kipriečiai sunkiai susitaikė, kad mes pas juos galime laisvai dirbti. Paskui, po poros metų, kai jau pažinojau pakankamai žmonių, truputį pramokau kalbą, ir atlyginimą gavau geresnį, ir viskas ėjosi lengviau.
 
 
– Japonijoje didžiausią įspūdį paliko žmonių lojalumas ir darbštumas. O kaip su kipriečiais?
 
– Visiškai priešingai. Kipriečiai tokie atsipalaidavę, kad net keista. Vienintelis dalykas, kurį visada girdėdavau, buvo: „Gerai, gerai, rytoj. Rytoj.“ Su jais nieko neįmanoma susitarti, nes arba visi vėluoja, arba iš viso nieko nedaro.
 
– Dėl to pabėgote į Angliją?
 
– Ne. Po trejų metų vakarėlių Kipre pavargau (nes iš esmės tiek ten ir tedariau – „tūsinausi“). Nes juk vasara: paplūdimys, darbas, klubas, paplūdimio vakarėlis, o kitą dieną – vėl tas pats. Linksma ir gerai, bet po poros metų, kai tau jau nebe 22-eji, pradedi galvoti apie ateitį. O ateities Kipre nemačiau. Nusprendžiau, kad ne bare ar parduotuvėje visą gyvenimą noriu dirbti. Ir, tiesą pasakius, dauguma mano draugų irgi išvažiavo.
 
Mano mama jau porą metų gyveno Anglijoje, ji mane ir įkalbėjo čia atvažiuoti mokytis.
 
Pirmą kartą atvažiavusi Anglijoje išbuvau tik pusę metų ir pabėgau atgal į Kiprą. Labai man čia nepatiko: ir oras blogas, ir darbą susirasti buvo sunku. O kai pagaliau radau darbą bare, buvau vienintelė užsienietė, jaučiau, kad nelabai mane ten priima. Išvažiavau atgal.
 
Bet po vasaros Kipre pagalvojau, kad nepasiduosiu ir vėl bandysiu. Šį kartą jau žinojau, kad Londone gyvena draugė iš Kipro – ji man iškart ir surado darbą bare, kuriame išdirbau daugiau nei septynerius metus. Ir dabar vis dar porą naktų per savaitę padirbu. Labai gerai su manimi elgiasi, moka gerą atlyginimą, iš kurio už visas studijas susimokėjau. Ir štai pirmas darbas pagal specialybę – BBC (Stela BBC atlieka praktiką, jos dokumentinį filmą apie Londono gatvės muzikantus rodė BBC Three – aut. past.). Labai tuo džiaugiuosi, bandysiu toliau savo karjerą plėtoti čia, Londone.
 
Stela sako, kad geriausias Londono bruožas – nuolatinis veiksmas, kai visada yra ką pamatyti ir patirti. Dėl to ji Anglijos sostinės į Kiprą antrąkart nebekeistų. (Asmeninio albumo nuotr.). Stela sako, kad geriausias Londono bruožas – nuolatinis veiksmas, kai visada yra ką pamatyti ir patirti. Dėl to ji Anglijos sostinės į Kiprą antrąkart nebekeistų. (Asmeninio albumo nuotr.).
 
– Atrodo, jums neblogai sekasi. Kokios imigracijos pamokos?
 
– Supratau, kad dabar būti imigrantu yra daug lengviau nei prieš dešimtį metų. Dabar juk visur daro lygias teises visiems: iš visų šalių atvykusiems, visokios rasės ar amžiaus žmonėms. Kadangi seniai gyvenu Anglijoje ilgai, mokslus irgi čia baigiau, moku tuos pačius mokesčius kaip ir anglai, tai ir teises turiu tokias pat. Man dirbti reikia lygiai taip pat kaip visiems. Tikrai negaliu sakyti, kad dabar jaučiu kokią nors diskriminaciją. Būna, žinoma, išgirsti neigiamai kalbant apie Rytų europiečius, bet aš nereaguoju, manęs tai neliečia.
 
 
Stelos Matonės dokumentinį filmą, kurį rodo BBC Three, galima pamatyti čia.
  

Žymos: Japonija, Anglijos lietuviai, Yakuza, mafija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Godus moka du kartus. Bukas moka tris kartus. Mokesčių mokėtojas moka visada.