Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2017-04-14

Diplomuota matematikė Exeteryje skaičius iškeitė į gėles

  
Diplomuota matematikė Exeteryje skaičius iškeitė į gėles
© Asmeninio archyvo nuotr.
Gintarei svarbu, kad Exeteryje gyvenantys lietuviai burtųsi draugėn.
Nesame kategoriškai nusiteikę prieš grįžimą – juk negali žmogus žinoti, kaip viskas vieną dieną pakryps.

Kol valdžios įstaigose Lietuvoje verda diskusijos, kaip galų gale sugrąžinti emigravusiuosius, pietinėje Jungtinės Karalystės dalyje esančiame Exeterio mieste su šeima gyvenanti Gintarė Brenčienė viltis sieja nebe su gimtine.

Kurdama ateitį užjūryje lietuvė negaili savęs, o viena iš daugelio jos veiklų – ir gėlių puokščių bei įvairiausių kompozicijų kūrimas. Būtent dėl šio gebėjimo jos neretai ieško Exeteryje gyvenantys tautiečiai.
Nors Gintarė diplomuota matematikė, potraukis tiksliesiems mokslams netrukdo užsiimti ir visiškai kitokia veikla – įsijausti į menišką floristo vaidmenį. Kaip jai tas pavyksta, lietuvė atskleidė „Tiesai“.
 
– Gintare, trumpai pristatykite save.
 
– Mūsų šeima – aš su vyru, du vaikai ir šuo, – gyvename Exeteryje. Apsistojome čia ilgam, galbūt visam laikui. Dairomės namų, daug dirbame.
 
Šiame mieste įsikūrėme jau seniau nei prieš penkerius metus. Atvažiavome į Jungtinę Karalystę po studijų neradę tinkamo darbo Lietuvoje. Abu su vyru Šiaulių universitete įgijome matematikos magistro laipsnius, norėjome dirbti mokytojais, tačiau darbo gauti nesisekė. Darbo biržoje irgi vis atsakydavo, kad reikalingi kur kas paprastesni specialistai nei su magistrų diplomais. Per metus taip nieko padoraus ir nesuradome... Tiesa, siūlė dirbti valytojais, bet ir į šią poziciją buvo galima patekti tik po atrankos. Tuomet vyras išvažiavo – Exeteryje gyveno jo draugai. Sakė, tik porai mėnesių...
Gintarė Brenčienė į Angliją atvyko sekdama paskui vyrą, su kuriuo susipažino studijuodama. Irmanto Baltrušaičio nuotr. Gintarė Brenčienė į Angliją atvyko sekdama paskui vyrą, su kuriuo susipažino studijuodama. Irmanto Baltrušaičio nuotr.
 
– Klasikinė emigravusiojo istorija: važiuoju keliems mėnesiams.
 
– Tikrai taip. Vyras užtruko ilgiau nei porą mėnesių. O tada paskui jį paraginta patraukiau ir aš. Jau buvome susilaukę pirmojo sūnaus, tačiau man baisu nebuvo – kadaise esu buvusi Anglijoje ir ši šalis man labai patiko.
 
– Tai ar tenka gyvenant Exeteryje pritaikyti matematikos magistro žinias?
– Magistro – nelabai. O prieš tai vienerius metus dirbau vaikų darželyje, tai pedagoginė praktika pravertė. Tačiau šią įstaigą neseniai palikau ir dabar jau kurį laiką dirbu koordinatore vienos kompanijos biure. Magistro laipsnis čia irgi mažai reikalingas.
 
– Bet sėkmingai įsitvirtinate svečioje šalyje?
 
– Leidžiame čia šaknis – kuo toliau, tuo giliau.
 
– O apie grįžimą į Lietuvą galvojate?
 
– Šiuo metu ne. Kai šalia yra šeima, kuriamas draugų ratas, netrūksta veiklos, tai ir nesinori blaškytis – dar kartą palikti tai, kas jau įprasta, iš naujo kurtis kitur. Be to, vaikai pradėjo eiti į mokyklą, jiems būtų nesmagu, o juk viską dėl jų darome, dėl jų ateities.
Viskas, ką daro pora, – dėl vaikų ir jų ateities. Irmanto Baltrušaičio nuotr. Viskas, ką daro pora, – dėl vaikų ir jų ateities. Irmanto Baltrušaičio nuotr.
– Tarp vietos lietuvių garsėjate kaip floristė. Iš kur toks matematikės gebėjimas?
 
– Mano tėvai Lietuvoje, Jurbarke, turėjo du gėlių salonus. Juose ir supratau, kad turiu menininkės gyslelę. Gal tai ir tėvų genai... Mama buvo labai meniška, gražiai piešdavo, darydavo nuostabias puokštes, o tėvas drožinėdavo skulptūras iš medžio.
 
Dirbdama salonuose ir išmokau floristės amato, įgijau žinių. Taigi dabar kai kas nors paprašo, mielai sukuriu puokštes jaunosioms ar kitas gėlių kompozicijas, dekoracijas įvairioms progoms.
Gana retai tuo užsiimu, tai tik mano pomėgis. Tiesiog smagu tai daryti.
 
– O lietuvių bendruomenė jūsų šeimai svarbi? Kokią vietą ji užima jūsų gyvenime?
 
– Aš ir dar dvi mano draugės pradėjome organizuoti šeštadienines mokyklėles lietuvių vaikams: leidžiame laiką su jais, piešiame, įvairius rankdarbius darome, kepame. Mums pačioms smagu draugėn susirinkti, matyti, kad mažiesiems irgi patinka būti kartu. Į visa tai labai gera žiūrėti, gera klausytis jų pasakojimų ir fantazijų, tarp jų jaučiuosi labai gerai. Ir kalbėti lietuviškai vaikus taip geriausia skatinti. Nors kai kurie tarpusavyje bendrauja angliškai, bet kai tenka padirbėti su manimi, prabyla lietuviškai.
Gėlės Gintarės gyvenime – nuolatinės palydovės. Asmeninio archyvo nuotr. Gėlės Gintarės gyvenime – nuolatinės palydovės. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Atrodo, ne tik menininkė, bet ir mokytoja iš prigimties esate.
 
– Mano mama – amžiną atilsį jai, – irgi stebėdavosi, kad aš visada randu bendrą kalbą su vaikais nepriklausomai nuo jų amžiaus. Būryje neretai būdavau vyriausia tarp vaikų, man ne visada tai patikdavo, o štai mažesniuosius aš traukdavau kaip magnetas, prisirišdavau prie jų.
 
Ir čia, baigus darbą vaikų darželyje, išsiskyrimas su 3–4 metukų auklėtiniais buvo labai sunkus. Trauka buvo abipusė.
 
– O kada ilsitės, jeigu savaitgaliai aukojami mokyklėlėms?
 
– Aš dar daugiau veiklos turiu! Be pagrindinio darbo ir mokyklėlės, dar spėju užsidirbti papildomai valydama patalpas, o sekmadieniais – ir pažįstamų žmonių vaikus prižiūrėti. Su vyru turime tikslą įsigyti namą, todėl dirbame savęs negailėdami.
 
– Grįžtant prie lietuviškos mokyklėlės. Ar noriai į ją renkasi vietos lietuviai?
 
– Yra susiformavęs ratas žmonių, kurie nuolat ir eina. Tai apie 15 įvairaus amžiaus vaikų, jų tėvai, kurie privalo lydėti mažiausiuosius – iki penkerių metų. O vyresniuosius jau galima palikti mūsų globai, tai gimdytojams irgi patogu – gali laisvą laiką panaudoti savo reikmėms, kur nors nueiti.
 
– Teko girdėti, kad dar ir dalyvaujate įvairiuose paramos žygiuose?
 
– Ši mintis kilo ne man. Žygiais bandome atkreipti dėmesį į labdaros organizaciją „Mamų unija“, padedančią vėžiu sergantiems vaikams. Kviečiame prisidėti visus – kas kuo gali padėti.
 
Gegužę vėl eisime, bandysime įveikti 19 kilometrų pajūriu. Taip norime ne tik prisidėti parama, bet ir parodyti, jog palaikome sergančius mažylius ir jų šeimas.
 
– Koks jausmas – daryti gera kitam?
 
– Labai geras. Širdį tokia šiluma užlieja... Tikrai verta dėl to pasistengti ir tuos kilometrus žygiuoti.
 
– Be šios akcijos, kokie jūsų ryšiai su Lietuva?
 
– Kartais jaučiu nostalgiją jai. Ypač vasarą ar per įvairias šventes – jų pasiilgstu. Lietuvoje taip pat gyvena mano sesuo bei vyro tėvai. Tai kone vieninteliai žmonės, siejantys su gimtine. Dažnai nekeliaujame ten.
 
– Ar domitės, kas ten vyksta?
 
– Žiūrime žinias per lietuviškas televizijas ne tik dėl to, kad domimės, bet ir todėl, kad namuose kuo daugiau skambėtų lietuvių kalba, kad ją girdėtų ir nepamirštų vaikai.
 
– Pastaruoju metu per tas žinias nemažai kalbėta apie Lietuvos valdžios planus sugrąžinti emigravusiuosius. Įdomu, ką apie tai galvoja tokie žmonės kaip jūs – leidžiantys šaknis svetur?
 
– Nesame kategoriškai nusiteikę prieš grįžimą – juk negali žmogus žinoti, kaip viskas vieną dieną pakryps. Mes tik žinome, kad sugrįžę tikrai neprapultumėme, ką nors sugalvotumėme. Bet tik pagalvojame apie tai... ir toliau į rutiną.
Vaikystėje gėlių salone įgyta patirtis diplomuotai matematikei padeda iš natūralių medžiagų kurti tikrus meno kūrinius. Asmeninio archyvo nuotr. Vaikystėje gėlių salone įgyta patirtis diplomuotai matematikei padeda iš natūralių medžiagų kurti tikrus meno kūrinius. Asmeninio archyvo nuotr.
Vaikystėje gėlių salone įgyta patirtis diplomuotai matematikei padeda iš natūralių medžiagų kurti tikrus meno kūrinius. Asmeninio archyvo nuotr. Vaikystėje gėlių salone įgyta patirtis diplomuotai matematikei padeda iš natūralių medžiagų kurti tikrus meno kūrinius. Asmeninio archyvo nuotr.
 
  

Žymos: Emigracija, Anglijos lietuviai, Valdas Pryšmantas, gintarė brenčienė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pamatykite V. Šapranausko anekdotų šou Londone ir Peterborough\'e!