Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   2019-07-13

E. Vaitkevičė: keletą kartų maniau, kad palūšiu 

  
E. Vaitkevičė: keletą kartų maniau, kad palūšiu
© Tiesa.com

Prieš šešerius metus iš Lietuvos pramogų pasaulio pasitraukusi dainininkė Eglija Vaitkevičė šiandien šou versle savęs neįsivaizduoja. Jungtinėje Karalystėje (JK) dabar gyvenanti moteris kuria kvepalus, kurie greitu metu pasirodys JAV rinkoje.

Savaitraščiui „Tiesa“ Eglija papasakojo, kaip jai, tuomet dar sunkiai kalbėjusiai angliškai, Didžiojoje Britanijoje pavyko pradėti verslą, ir atskleidė šiandieninės sėkmės užkulisius. 

– Eglija, ar nebuvo sunku palikti Lietuvą, čia susikurtą gyvenimą ir pramogų pasaulį? Juk buvote jame puikiai įsitvirtinusi.

– Palikdama Lietuvoje susikurtą gyvenimą neturėjau vilčių, kad čia pasieksiu daugiau šou ir žinomumo prasme. Neturėjau vilčių, kad bus lengva integruotis į Londono pramogų pasaulį, tad turėjau atsarginį kelią. Tiesą sakant, gal jį derėtų vadinti pagrindiniu keliu, nes buvau pasiruošusi gyventi naujoje šalyje su nelabai geromis anglų kalbos žiniomis.

Gerai kalbu vokiškai, bet anglų kalbą išmokau savarankiškai (šypteli).  Nusprendusi vykti čia, prisiminiau savo ankstesnius grožio kursus, papildomai visą vasarą Lietuvoje mokiausi aromaterapijos, kad galėčiau naujoje šalyje dirbti grožio srityje. Tai yra paklausi profesija ir reikalauja ne tik praktinių žinių, bet ir aptarnavimo kultūros, kuri stipriai skiriasi nuo lietuviškos. 

Pradėjau nuo grožio paslaugų, įsteigdama savo įmonę, o dainavimą, koncertus, TV pasirodymus palikau be skausmo ir nesižvalgiau į praeitį. Tiesa, dar keletą metų mane vis kviesdavo Lietuvoje koncertuoti, bet atsisakydavau, nenorėjau blaškytis. 

– Net išvykusi kurį laiką nevengėte dalyti interviu, apsilankyti renginiuose. Ar šiandien nepasiilgstate viešumo?

– Mane dažnai kviečia įvairiose laidose pasisakyti įvairiais gyvenimo, grožio klausimais. Šios laidos nelabai gilios, labiau pramoginės – keli mano ištarti sakiniai, kelios eterio minutės nieko nepakeis žiūrovų gyvenime, todėl nematau prasmės jose dalyvauti.

Galbūt atrodytų kitaip, jei gyvenčiau Lietuvoje, burčiau savo auditoriją, didinčiau populiarumą, daryčiau šou ar kurčiau kitą verslą, gal tuomet tai ir būtų prasminga.

– Žvelgiant į jūsų gyvenimą, atrodo, kad jame vyrauja keletas skirtingų karjeros etapų – iš pradžių save siejote su muzika, vėliau su grožio verslu, o dabar kuriate kvepalus. Kas tai paskatino?

– Ne visai taip. Grožio verslas mano gyvenime atsirado dar tuomet, kai aktyviai muzikavau. Jį pradėjau po universiteto ir dukters gimimo. Man tuomet sekėsi labai gerai, turėjau daug malonių klienčių ir sugebėjau ne tik užsidirbti, bet ir nemažai susitaupyti. 

O muzika ir šokis mano gyvenime buvo nuo mažens. Mokiausi akordeono klasėje, šokau liaudies ansambliuose, grojau akordeonininkų ansamblyje, vaidinau pusiau profesionaliame teatre. Studijuojant net teko Rygos kino studijos filmų masinėse scenose pasifilmuoti. Buvau mergina su gitara ne tik mokykloje, bet ir universitete.

Dainavau akademiniame chore Vilniuje „Ave Vita“.  Kaip matote, mano interesai buvo įvairialypiai. Kelios veiklos vienu metu man labai imponuoja, taip nuolat gyvenau, man tai tinka.
 


– Kaip susidomėjote parfumerija? Ar visuomet turėjote silpnybę kvapams?

– Kvepalai į mano gyvenimą atėjo iš aromaterapijos, kai susižavėjau esencijomis ir be jų nebeįsivaizdavau savo gyvenimo ir veiklos. Mane jie nuneša į prisiminimus, į kažkokį kitą pasaulį. Man kvapas ar kokie ypatingi kvepalai veikia kaip deja vu – atsiduriu per sekundę ten, kur kažkada buvau.

Turiu keistą savybę – prisimenu žmones pagal kvapą, balso tembrą, drabužių spalvas, bet dažnai pamirštu jų vardus, ką jie veikia, dėl to kartais patenku į nepatogią situaciją.  Vaikystėje mano mamos spintelėje buvo keletas prabangių prancūziškų kvepalų.

Pamenu, kaip magiškai mane jie veikdavo, kai slapta atidarydavau kamštelį ir įkvėpdavau „Poison“, „Ispahan“ ar „Fidji“ aromato.  Mano studijų metais Lietuvoje nebuvo kvepalų pasiūlos, tik vėliau, praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, prasidėjo šioks toks judėjimas. Mano pačios pirmieji kvepalai buvo „Beautiful Estee Lauder“, „Gucci Rush“, „Gucci Envy“, „Lolita Lempicka“, „Angel“, „Boucheron Jaipur“ – jie tuomet buvo labai populiarūs. 

– Londone įkūrėte savo kvepalų laboratoriją ir prekės ženklą „Exaltatum“. Kas buvo sunkiausia kuriant savo verslą JK? 

– Verslą kurti Didžiojoje Britanijoje yra kone lengviausia iš visų ES valstybių. Atidariau įmonę per pusę valandos, nemokamai, po savaitės jau turėjau sąskaitą ir biuro adresą. Tačiau kuriant kvepalų laboratoriją, prekės ženklą sunkumų buvo daugiau, nei tikėjausi. Keletą kartų buvau tiek nusivylusi, kad maniau, jog palūšiu, tačiau turėjau daug atkaklumo, užsispyrimo, spjoviau į laikinas nesėkmes ir padidėjusias išlaidas, ėjau ir nesustojau.

Taip ir prasilaužiau. Pagaliau suradau tinkamą laboratoriją kvepalų tyrimams ir registracijai, įkūriau savo laboratoriją-kūrybines dirbtuves, gavau leidimą pirkti etanolį kvepalams skiesti ir svarbiausia pagaliau radau patikimus geriausių esencijų tiekėjus Prancūzijoje. 

Iš tiesų niekas nenori užsiimti su pradedančiaisiais, kvepalų dėžutės, kamšteliai su mano sukurtu logotipu, kiti pakavimo dalykai užsakomi milžiniškais kiekiais. Mane buvo apėmusi panika, bet palengva susitariau su tiekėjais, kad man pagamins tik po keletą tūkstančių, o ne dešimtimis tūkstančių vienetų.

Juk investavau savo pinigus, neėmiau paskolų, tad mano biudžetas verslo pradžiai buvo labiau nei kuklus.  Kiekvienas centas buvo dedamas atgal į verslą medžiagoms pirkti, mokesčiams. Sumažinau iki minimumo savo asmenines išlaidas ir taip sugebėjau išsilaikyti metus.

Dabar jau turiu keletą butikų JAE ir Europoje, kurie perka mano kvepalus. Nuo rudens jau susitariau su vienu nišinių kvepalų pardavėju JAV, tad bus galima mano kvepalų įsigyti ir Amerikos žemyne. Įkūriau internetinę parduotuvę ir sėkmingai siunčiu kvepalus į visas ES šalis.

– „Exaltatum“ – labai stipriai, energingai skambantis pavadinimas. Gal galite atskleisti jo atsiradimo istoriją?

– Kurdama kvepalų prekės ženklo koncepciją rėmiausi savo požiūriu į estetiką, grožį, vertybes, vertę. Jokiu būdu man netinka tai, kas paprasta, paviršutiniška, nekokybiška, neišbaigta, neišgyventa, neetiška. Aš užaugau tarp meno, apie kurį mane mokė mama, meno ir dailės mokytoja.

Aš suprantu kompoziciją, skonį, istorinį kontekstą, tad suvokiu, kad pavadinimas turi atspindėti pagrindinę ašį to, ką ir kokiu būdu nori pasakyti pasauliui.  Taip atsirado Exaltatum – lotyniškas žodis, reiškiantis „iškeliantis, padarantis gražų, šventą, siekiamybę, orientyrą“.

Logotipą kūriau dar Lietuvoje, gludinau idėją, stilių, ieškojau grakštumo formose, simbolių gamtoje. Taip atsirado prekės ženklas su originalia kalijos / lelijos žiedo simbolika, pereinančia į EP (Exaltatum Parfum) monogramą, vainikuotą augaliniu motyvu. Logotipą nupiešiau pati, dėžučių, kamštelių, buteliukų dizainą irgi rinkau pati.

Sunkiausia šiame versle būti vienam: kurti kvepalus, užsiimti rinkodara, finansais, laboratorija tenka be pagalbininkų. 

– Kvapai, be jokios abejonės, veikia žmogų. Ar kurdama kvepalus svarstote, ką savo kūriniu norėtumėte pasakyti? O galbūt atvirkščiai – kurdama kvepalus matote žmogaus tipažą, kuriam skirti jūsų kvepalai?
 
– Pirmiausia turiu pagauti įkvėpimą ir subrandinti idėją. Aš neprisirišu prie paklausos, man nesvarbu, kad šiuo metu visi perka vadinamuosius kompotus arba ryškius rytietiškus kvepalus. Kadangi esu nišinė parfumerė, menininkė, kuriu tai, kas man kyla iš vidaus, leidžiu atsiskleisti fantazijai, neturiu apribojimų nei kūrybos, nei ingredientų kainos prasme, man niekas nevadovauja, darau taip, kad maksimaliai įgyvendinčiau savo idėją.
 
Pavyzdžiui, pirmųjų kvepalų „Osmanthus Noble“ idėja atsirado lankantis Nacionalinėje paveikslų galerijoje Londone. Piterio Pauliaus Rubenso paveikslas „Samsonas ir Dalila“ mane taip sužavėjo, kad užsimaniau kvepaluose atskleisti sudėtingą meilės ir išdavystės istoriją, panaudoti kvepaluose šilko, sunkių draperijų, nuogos odos ir švelnios zomšos niuansus. 
 
O įkvėpta nuostabaus rudens Londono Highgate parko ir miško, sukūriau „Ruby Wood“. Kaip gražiai raudonai tuomet gamta buvo nudažiusi medžių lapus! Apšviesti saulės spindulių jie žaižaravo tarsi gyvas paveikslas.
 
– Esate minėjusi, kad pati kvepalų nenaudojate. Koks kvapas jums pačiai labiausiai patinka?
 
– Labai retai kvėpinuosi, bet, jei tai darau, dažniausia tais kvepalais, kuriuos kuriu, nes reikia juos išbandyti įvairiose kondicijose. Taip pat pažįstamiems duodu jais pasikvėpinti ir laukiu jų reakcijų. Negaliu kvėpintis dėl to, kad per dieną ir taip prisiuostau esencijų – reikia poilsio nosiai, norisi pajusti aplinką, pauostyti augalus, gėles.
 
Tačiau turiu labai daug nišinių kvepalų savo mėginukų kolekcijoje, juos kartais išmėginu, palyginu. Man patinka žali karstelėję kvapai. Jų idealas yra „Chanel No. 19“. Iš šiuolaikinių patinka „Hermessence“ linija, „Diptyque“. Jie skamba lyg ir paprastai, bet, kai įsigilini, jauti daugiasluoksniškumą. Labiausiai žaviuosi Serge’o Lutenso kvepalais, man patinka jų dramatiškumas, istorija, pasakojimas, estetika.  
 
– Kaip manote, ar mados tendencijos turi įtakos kvepalų industrijai? 
 
– Galima nesunkiai atskirti XX a. dešimtojo dešimtmečio kvepalus nuo XXI a. pirmojo dešimtmečio. Dabar vis dar populiarūs saldūs, ryškios medienos, ambros, muskuso natų perpildyti kvepalai.  Nišinių kvepalų rinka yra laisvesnė, bet joje irgi daug komercijos ir pataikavimo, daug gražaus melo ir pelno vaikymosi.
 
– Sakoma, kad šiais laikais sukurti kažką naujo – labai sudėtinga. O kas sunkiausia kvepalų kūrėjo darbe?
 
– Dabar žmonės gyvena ypač vartotojiškoje visuomenėje. Jiems reikia visko daug, nuolat vaikomasi naujienų, žmonės pamiršta pasidžiaugti jų lentynose jau esančiais kvepalais, nori dar ir dar. Todėl kvapų namai naujus kvapus, arba flankerius, stengiasi išleisti kuo dažniau.
 
Bet mano padėtis yra patogi ir neįpareigojanti – galiu kurti, kada tik noriu. Aš neskubu, nespaudžiu savęs, nekuriu kuo daugiau. Manau, mano kolekcijoje pakaks dešimties kvepalų.
 
Bet jie visi turi būti ypatingi, nepamirštami, meniški, skaniai kvepėti.  Sunkiausia suderinti savyje menininkę ir verslininkę, kad vyktų cirkuliacija ir progresas.
  

Žymos: Verslas, Anglijos lietuviai, Kvepalai, Londono lietuvė, lietuvės verslas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Jei nori vesti gražią, protingą ir turtingą, vesk tris kartus.