Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2015-05-15

Fitneso čempionė: „Mama nerimauja, anyta bando pamaitinti“

  
Fitneso čempionė: „Mama nerimauja, anyta bando pamaitinti“ Sportininkė tikina, kad dauguma lietuvaičių paniškai bijo raumenų.
Juk, galų gale, mes visi sėdėjome toje pačioje valtyje. Visi buvom išsekę, pasiilgę šokolado ir tauriųjų gėrimų!

Airijos lietuvė Aistė Vaitkevičiūtė O’Flanagan trečios vietos taurę fitneso konkurse laimėjo po penkerių metų nuo aktyvaus sportavimo pradžios. Dukrelę pagimdžiusi jauna moteris iš pradžių tenorėjo atgauti dailias kūno formas, tačiau, kaip pati sako, įsimylėjo svarmenis nuo pirmo prisilietimo.

– Gyvendama Lietuvoje profesionaliu sportu neužsiėmėte, kodėl nusprendėte tai daryti išvykusi svetur?
– Išvykau būdama 18-os. Ir nors iki tol buvau bandžiusi keletą skirtingų sporto šakų, pavyzdžiui, aerobiką, tenisą, plaukimą, tuomet neturėjau tiek kantrybės, kiek reikia profesionaliam sportui.
 
– Kantrybės įgavote emigravusi?
 
– Tiesiog teko užaugti. Turėjau išmokti išsilaikyti finansiškai. Teko derinti mokslus su darbu, o tam reikia ir kantrybės, ir užsispyrimo. Ypač kai gyveni vienas.
 
– Airijoje gausu galimybių užsiimti įvairiausiu sportu. Kuo jus sužavėjo būtent ši šaka?
 
– Gimus dukrelei norėjosi atgauti buvusias kūno formas, todėl nutariau lankytis sporto klube. Kai sulieknėjau tiek, kiek norėjau, atgavau fizinę formą, susidomėjau svoriais. Atvirai pasakius, pirmą kartą palietusi svarmenis pajutau jiems meilę. Tai buvo tarsi meilė nuo pirmo prisilietimo.
 
– Vis daugiau moterų pasirenka ne tik aktyvų sportą, bet ir nusprendžia varžytis konkursuose. Kaip manote, kodėl?
– Manau, vienas pagrindinių ir labiausiai viliojančių aspektų – parodyti savo pasiekimus kitiems. Dalyvavimas konkursuose suteikia daug pasitikėjimo savimi. Be to, labai smagu, kai susirenka daug panašių žmonių, mat dažnai mes sulaukiame ir kritikos iš žmonių, kurie mūsų gyvenimo būdo tiesiog nesupranta.
 
A. O‘Flanagan vyras ir draugai palaiko jos pasirinkimą užsiimti profesionaliu sportu. A. O‘Flanagan vyras ir draugai palaiko jos pasirinkimą užsiimti profesionaliu sportu.
 
– Kokios kritikos konkrečiai sulaukiate?
 
– Nuomonių pasitaiko įvairių... Dažniausiai žmonėms kyla klausimas „Kam save kankini?“ Arba, būna, sako: „Ką ta plytelė šokolado padarys, valgyk!“, „Kam tiek daug sportuoji, juk ir taip gerai atrodai?“... Kritikai nesupranta, kad visa tai darau todėl, kad man patinka. Mane sportas „veža“.
 
– Profesionalus sportas reikalauja ypatingo atsidavimo ir dažnų treniruočių, kaip pavyksta suderinti motinystę su fitnesu?
 
– Teisybė. Sportas tapo mano gyvenimo būdu, nebe mėgstamu užsiėmimu. Tačiau tikiu ir žinau: kai yra didelis noras, visados atsiras ir galimybių. Rytais keliuosi prieš 6 val., einu sportuoti. Tuo metu mažylė miega. Popiet man sportuojant ji būna mokykloje, o vakarais padeda vyras.
 
– Kiek laiko per dieną skiriate sportui?
 
– Priklauso nuo to, kiek jo turiu laisvo. Kasdien sporto salėje praleidžiu mažiausiai valandą. Ruošdamasi konkursui – apie 3 valandas, tačiau ne kas dieną ir ne visas iš karto.
 
– Kas jums asmeniškai buvo sunkiausia rengiantis konkursui?
 
– Labai sunku valdyti emocijas. Šis konkursas man buvo pirmas. Nelabai žinojau, ko tikėtis ir kaip susidoroti su iššūkiais. Dabar jau bus lengviau. Nors visada prijaučiau sveikai mitybai, besirengiant konkursui buvo sunkoka išgyventi šešias savaites be jokių skanėstų ir vaisių.
 
– Kiek laiko prireikė nuo sportavimo pradžios iki pirmosios taurės gavimo?
 
– Sportuoju jau penkerius metus. Konkursui, kuris vyko balandžio pabaigoje, intensyviai ruoštis ir specialiai maitintis pradėjau iš karto po Kalėdų.
 
Fitneso čempionė tvirtina, kad dieta kiekvienam turi būti sudaroma tik asmeniškai. Fitneso čempionė tvirtina, kad dieta kiekvienam turi būti sudaroma tik asmeniškai.
 
– Trečioji vieta konkurse – nemenkas pasiekimas. Tai buvo tik pirmasis jūsų žingsnis, neišsižadėsite profesionalaus sporto?
 
– Ne, ne ir dar kartą ne! Šis konkursas tik sužadino mano apetitą. Spalį planuoju dalyvauti kitame konkurse.
 
– Kokiame konkurse dalyvausite spalį ir kaip vertinate savo galimybes jame?
 
– IBFA (International Bodybuilding and Fitness Association), vyksiančiame mieste, kuriame gyvenu, Derryje. Žinoma, tikiuosi pirmos vietos! Juokauju, tačiau turiu daug daugiau pasitikėjimo savimi, esu emociškai tvirtesnė ir turiu fantastišką trenerį.
 
– Esate mama ir sportininkė, kokie svarbiausi ir didžiausi jūsų gyvenimo tikslai?
 
– Pirmiausia – užauginti sveiką dukrelę. Taip pat šiuo metu esu įpusėjusi savo verslo atidarymo procesą. Kitas tikslas – sėkmingai jį pradėti. O sportas – mano kasdienybė, ne tikslas. Na, žinoma, noriu laimėti daugiau taurių!
 
Aistės teigimu, svarbiausias jos tikslas – užauginti sveiką dukrelę. Aistės teigimu, svarbiausias jos tikslas – užauginti sveiką dukrelę.
 
– Kokį verslą kuriate, papasakokite apie jį plačiau?
 
– Planuoju atidaryti savo kavinę, kurioje didelė meniu dalis bus skirta sveikuoliškiems ir baltymų gausiems patiekalams. Pati jų pasigendu, kai laikausi specialios dietos, esu mieste ir neturiu laiko. Pabosta visur nešiotis savo maistą...
 
– Lietuvėms fitneso konkursai dažnai atrodo nemoteriškas užsiėmimas, užsienyje jis vertinamas geriau. Kaip manote, ar ilgainiui šis požiūris Lietuvoje pasikeis?
 
– Teisybė, didžioji dauguma lietuvaičių paniškai bijo raumenų. Joms atrodo, kad vos pakėlus svarmenis jie užaugs savaime, dėl to apskritai vengia svorių. Tačiau raumenų formavimas – ilgas procesas, reikalaujantis specialios mitybos, griežto režimo, disciplinos. Aš priklausau atletų kategorijai, tad mano raumenys nėra dideli. Ryškūs jie atrodo tik laikinai, per konkursą. Kasdieniame gyvenime esu tiesiog tvirto sudėjimo moteris ir stiklainius galiu atsidaryti pati, be vyro pagalbos (juokiasi). Manau, kad Lietuvoje fitnesas ir konkursai vis labiau populiarėja, todėl tikrai ilgainiui pasikeis ir požiūris.
 
Moterys, bandančios netekti svorio, šiam procesui išeikvoja daugybę energijos ir valios pastangų. Kokią dietą rinkotės formuodama raumenis ir kas buvo sudėtingiausia?
 
– Kalbant apie dietą, svarbu pabrėžti, kad ji turi būti sudaroma asmeniškai. Kiekvienas kūnas skiriasi, skiriasi ir jo poreikiai bei organizmo reikalavimai. Aš dirbau su asmeniniu treneriu, kuris nuolat mane stebėjo. Grubiai tariant, maitinausi proteinu (vištiena, žuvimi) ir „geraisiais“ riebalais (riešutų sviestu, kiaušiniais ir panašiai). Sudėtingiausia buvo atsisakyti taurės vyno, vaisių ir gaminti kitokį maistą šeimai...
 
– Kaip jūsų užsiėmimą vertina šeima ir draugai, sulaukiate palaikymo ar kritikos?
 
– Na, būna visko. Anyta ir mama manęs nelabai supranta. Vyrui mano pasirinkimas patinka. Didžioji dauguma draugų manimi didžiuojasi.
 
– Minėjote, kad vyresnės kartos šeimos moterys jūsų pasirinkimo nesupranta. Kokių replikų iš jų teko išgirsti ir kaip manote, kodėl jų reakcija – neigiama?
 
– Nemanau, kad dėl požiūrio galiu kaltinti amžių. Mama, būdama mama, natūraliai jaudinasi dėl mano sveikatos. Nors sportuojant ji, atvirkščiai, yra puiki. Anyta nesupranta, kaip galima gyventi be bulvių! Visada, nuvykus į svečius, bando mane pamaitinti... Ji tiesiog niekuomet nėra susidūrusi su šia sporto šaka ir jai viskas atrodo keista ir svetima.
 
– Tarptautiniuose konkursuose dažnai vyrauja stipri konkurencija tarp skirtingų šalių atstovų. Ar jūs susidūrėte su neigiamu požiūriu, apkalbomis ar intrigomis?
 
– Dėl šito aš jaudinausi labiausiai, buvau visko girdėjusi. Tačiau įsitikinau, kad viskas ne taip, kaip kalbama. Visi draugiškai sutarėme, palaikėme vieni kitus. Juk, galų gale, mes visi sėdėjome toje pačioje valtyje. Visi buvom išsekę, pasiilgę šokolado ir tauriųjų gėrimų! Ir, kaip minėjau anksčiau, visi užsiėmėme tuo pačiu sportu, tas jis mus ir subūrė.
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Sportas, Šeima

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Mažylis prieina prie policininko ir klausia:
– Dėde, sakykite, kam jūsų kepurei reikalingas dirželis?
Policininkas:
– Na, jei pučia labai stiprus vėjas, kad kepurės nenupūstų.
Mažylis:
– O man tėtė sakė, jis reikalingas, kai švilpiate, kad jums žandai neplyštų...