Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com, delfi.lt   |   2018-09-16

Lietuvė paviešino, ką teko patirti emigracijoje

  
Lietuvė paviešino, ką teko patirti emigracijoje
© pexels.com
Moteris buvo patekusi į lietuvių pinkles.

Šiau­lie­tė Bi­ru­tė Juo­die­nė Ang­li­jo­je pra­lei­do 10 me­tų. Iš­vyk­da­ma gal­vo­jo, kad tik pus­me­čiui – už­si­dirbs ir grįš. Išė­jo ki­taip. Prieš tre­jus me­tus mo­te­ris grį­žo į gim­tuo­sius Šiau­lius. Ji įsi­ti­ki­nu­si, kad su­grįš dau­ge­lis, nes tik čia jau­tie­si sa­vas, ga­li mė­gau­tis na­tū­ra­lia gam­ta, ko­ky­biš­ku mais­tu ir ty­ru oru. Vis­gi pa­gy­ven­ti ki­to­je ša­ly­je, pa­sak Bi­ru­tės, ver­ta, iš­moks­ti to­le­ran­ci­jos, man­da­gu­mo, pa­ma­tai, ką gim­to­jo­je ša­ly­je bū­tų ga­li­ma da­ry­ti ki­taip.

Iš­vyk­ti pa­ska­ti­no eko­no­mi­nės prie­žas­tys
Į Ang­li­ją Bi­ru­tė iš­vy­ko 2005 me­tais. Mo­te­ris Šiau­liuo­se vi­są lai­ką dir­bo pre­ky­bo­je, prieš iš­vyk­da­ma tur­gu­je pre­kia­vo mė­sa.
 
„Dar­bas sun­kus, par­si­ne­šu al­gą ir ma­tau, kad bui­čiai vi­sai ne­lie­ka pi­ni­gų, o na­mams ver­kiant rei­kia re­mon­to. Ra­dau skel­bi­mą, kad iš Kau­no ve­ža į su­muš­ti­nių fab­ri­ką Ang­li­jo­je, su­si­gun­džiau ir iš­va­žia­vau. Pus­me­čiui. Taip gal­vo­jau iš pra­džių, bet po to pus­me­čio jau­tie­si tar­si tik ko­ją įkė­lęs ir vos spė­jęs ap­si­dai­ry­ti“, – pa­sa­ko­ja šiau­lie­tė.
 
Kaip ir dau­gu­ma lie­tu­vių, Bi­ru­tė ir jos bend­ra­ke­lei­viai Ang­li­jo­je pa­te­ko į lie­tu­vių ma­fi­jos ran­kas. Tris sa­vai­tes gy­ve­no ne­gau­da­mi at­ly­gio, kol ga­liau­siai at­si­ra­do drą­ses­nių, ne­pa­bū­gu­sių ma­fi­jo­zų gra­si­ni­mų su­si­do­ro­ti ir mo­kan­čių kal­bą. Gru­pe­lė lie­tu­vių, tarp jų ir Bi­ru­tė, su­si­ra­do ang­lų įdar­bi­ni­mo agen­tū­rą ta­me pa­čia­me fab­ri­ke ir pe­rė­jo į ją.
 
Fab­ri­kas ne­di­de­lia­me Ang­li­jos mies­te­ly­je ga­mi­no su­muš­ti­nius di­de­liam pre­ky­bos tink­lui „Tes­co“. „Dar­bas vi­sai ne­sun­kus, iš pra­džių net keis­ta bu­vo, kad už tai dar ir pi­ni­gus mo­ka“, – pri­si­mi­nu­si šyp­so­si Bi­ru­tė.
 
Ne tik dar­bo są­ly­gos mo­te­rį su­ža­vė­jo Ang­li­jo­je, bet ir pa­gar­ba dar­buo­to­jui. Ge­ne­ra­li­nis di­rek­to­rius ei­da­mas pro pa­pras­tą dar­bi­nin­ką vi­sa­da pa­si­svei­kins, nu­si­šyp­sos, pa­si­tei­raus, kaip gy­vuo­ji.
 
„Nors ir su­pran­ti, kad tai tik man­da­gu­mo ges­tas, bet vis tiek ma­lo­nu“, – sa­ko Bi­ru­tė.
10 imig­ran­tų iš pra­džių bu­vo ap­gy­ven­din­ti tri­jų aukš­tų na­me su vie­nu tua­le­tu ir vo­nia. „Kel­da­vau­si pu­sant­ros va­lan­dos anks­čiau, kad spė­čiau nu­si­praus­ti“, – gy­ve­ni­mą tar­si bend­ra­bu­čio są­ly­go­mis pri­si­me­na Bi­ru­tė.
 
Nuo­mo­tis vie­nam būs­tą Ang­li­jo­je la­bai bran­gu, to­dėl sten­gia­ma­si koo­pe­ruo­tis.
 
Vė­liau B. Juo­die­nė ga­vo erd­vų tri­jų kam­ba­rių „kon­su­li­nį“ bu­tą (kaž­kas pa­na­šaus į so­cia­li­nį būs­tą Lie­tu­vo­je) ke­tu­rių bu­tų na­me.
 
„Jei­gu bū­čiau vie­na, bū­čiau mo­kė­ju­si 540 sva­rų su vi­sais pa­tar­na­vi­mais per mė­ne­sį, o už­dirb­da­vau apie 1 000 sva­rų per mė­ne­sį“, – sa­ko Bi­ru­tė ir pri­du­ria, kad jos anū­kė da­bar Ang­li­jo­je už būs­tą su­mo­ka net 900 sva­rų.
 
Bu­tui pri­klau­sė ne­di­de­lis kie­me­lis. Be­veik me­tus Bi­ru­tė kar­tu su sū­nu­mi iš jo tem­pė šiukš­les ir pa­ver­tė žy­din­čiu so­de­liu. Net ko­mi­si­jos ei­da­vo pa­si­žiū­rė­ti.
 
Mo­te­ris džiau­gia­si, kad Ang­li­jo­je tu­rė­jo ge­rų drau­gų, mėgs­tan­čių ke­liau­ti. Kar­tu ap­ke­lia­vo vi­są ša­lį, ap­lan­kė be­veik vi­sas pi­lis, par­kus, gam­tos ste­buk­lus. Ka­dan­gi ato­sto­gų tu­rė­da­vo ne­ma­žai – net 28 dar­bo die­nas, o iš­dir­bus il­giau fab­ri­ke ir 31, tai už­tek­da­vo lai­ko ne tik po Ang­li­ją ke­liau­ti, bet ir dvi sa­vai­tes pra­leis­ti šil­tuo­se kraš­tuo­se ir dar po­rą sa­vai­čių – Lie­tu­vo­je.
 
„Pap­ras­tas dar­bi­nin­kas, jei­gu vi­so už­dar­bio neiš­lei­džia ba­ruo­se, ga­li sau leis­ti per ato­sto­gas ke­liau­ti. Aš ten gy­ve­nau, ne­kau­piau pi­ni­gų, ke­lia­vau“, – sa­ko Bi­ru­tė.
 
Ne­ju­čia sve­ti­mo­je ša­ly­je pra­bė­go 10 me­tų. Mo­te­ris sa­ko, kad gal dar ir to­liau bū­tų gy­ve­nu­si, ta­čiau ap­si­spręs­ti pa­ska­ti­no ne­su­ta­ri­mai su kai­my­nais – jau­na nie­kur ne­dir­ban­čia ang­lų po­ra. Jei­gu Bi­ru­tė jiems pa­sa­ky­da­vo ko­kią pa­sta­bą ne­šiukš­lin­ti, ne­vaikš­čio­ti po jos kie­mą, tie tuoj iš­rėk­da­vo „go ho­me!“ ("va­žiuok na­mo"). Bi­ru­tė taip ir pa­da­rė.
 
Iš dvie­jų pen­si­jų iš­gy­ven­ti ga­li­ma
 
Grį­žu­si į Šiau­lius Bi­ru­tė nu­si­pir­ko dvie­jų kam­ba­rių bu­tą.
 
„Ry­te išė­ju­si į bal­ko­ną trau­kiu orą ir ne­ga­liu pa­ti­kė­ti, at­ro­do, kad kas į ma­ne de­guo­nį pu­čia, taip ge­ra kvė­puo­ti. Ten gal gy­ve­nau to­kio­je vie­to­je, kad jei­gu bū­da­vo drėg­na ir šil­ta, jau­tie­si tar­si į mai­šą su dur­pė­mis įkri­tęs, vi­sai nė­ra kuo kvė­puo­ti“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.
 
Šiau­lie­tė ne­tru­ko at­si­nau­jin­ti ry­šius su se­nais ge­rais drau­gais, pra­dė­jo lan­ky­ti cho­rą „Bi­čiu­liai“, ke­liau­ja po Lie­tu­vą, lan­ko­si įvai­riau­siuo­se ren­gi­niuo­se ir džiau­gia­si su­grį­žu­si į Lie­tu­vą.
 
Prieš iš­vyk­da­ma, Lie­tu­vo­je B. Juo­die­nė bu­vo iš­dir­bu­si 33 me­tus, to­dėl gau­na ir lie­tu­viš­ką pen­si­ją, ir ang­liš­ką už 10 me­tų sta­žo. Pa­ra­dok­sa­lu, bet lie­tu­viš­ka pen­si­ja yra ge­ro­kai ma­žes­nė už ang­liš­ką.
 
Kai su­ka­ko pen­si­nis am­žius, Bi­ru­tė nu­ste­bo su­ži­no­ju­si, kad lie­tu­viš­kos pen­si­jos ne­gaus, kol ne­pri­si­re­gist­ruos Lie­tu­vo­je, tuo tar­pu ang­lams vi­siš­kai neį­do­mu, ko­kio­je ša­ly­je gy­vens į pen­si­ją išė­jęs žmo­gus – nu­ro­dai są­skai­tos nu­me­rį ir gau­ni pen­si­ją.
 
Jei­gu pen­si­nin­kas gy­ve­na Ang­li­jo­je ir jam pen­si­jos per sa­vai­tę į ran­kas nei­šei­na 140 sva­rų, bū­ti­nai pri­dės, kad tik iš­gy­ven­tų oriai, be to, dar pri­klau­so įvai­rios kom­pen­sa­ci­jos už pa­tar­na­vi­mus, ki­tos leng­va­tos. Be­je, ir vais­tai žmo­nėms nuo 60 me­tų iš­duo­da­mi ne­mo­ka­mai. Tik, pa­sak Bi­ru­tės, ne taip leng­va gau­ti re­cep­tą. Gy­dy­to­jas vi­sa­pu­siš­kai iš­tirs pa­cien­tą, kad įsi­ti­kin­tų, jog vais­tas tik­rai rei­ka­lin­gas.
 
Po il­go­kos per­trau­kos į Lie­tu­vą su­grį­žu­sią Bi­ru­tę pri­bloš­kė tai, kad mū­sų tau­tie­čiai be sai­ko var­to­ja vais­tus: „Vais­ti­nė­je kar­tą žiū­riu, mo­čiu­tė vais­ti­nin­kei skun­džia­si vi­so­kiais ne­ga­la­vi­mais, o ta ir krau­na vais­tus. 60 eu­rų su­mo­kė­jo. „Mo­čiut, – sa­kau, – nueik ge­riau už tuos pi­ni­gus ko­kių vai­sių nu­si­pirk, ge­res­nio mais­to!“
 
B. Juo­die­nė pa­ste­bi, kad mū­sų ša­ly­je daž­nai pi­ni­gai nau­do­ja­mi ne ten, kur rei­kė­tų. Kad ir da­bar Šiau­liuo­se. Bi­ru­tės įsi­ti­ki­ni­mu, pir­miau­sia rei­kė­tų gat­ves, ša­li­gat­vius tvar­ky­ti, o tik pa­skiau­siai aikš­tes.
 
„Sut­ri­kus šir­dies rit­mui pa­te­kau į li­go­ni­nę, čia, Šiau­liuo­se. Iš­ve­žė kaip sto­viu. Li­go­ni­nė­je sie­nos gra­žiau­siai iš­da­žy­tos, va­zos sto­vi, pa­veiks­lai ant sie­nų ka­bo. Nuei­nu į tua­le­tą – tua­le­ti­nio po­pie­riaus nė­ra! Išė­ju­si ir sa­kau: „Ge­riau par­duo­kit tą va­zą, ku­ri čia vi­sai ne­rei­ka­lin­ga, ir nu­pir­ki­te tua­le­ti­nio po­pie­riaus“, – ne­se­ną nu­ti­ki­mą pa­sa­ko­ja Bi­ru­tė.
 
Ang­li­jo­je, pa­sak šiau­lie­tės, li­go­ni­nė­se to­kių „pra­šmat­ny­bių“ ne­pa­ma­ty­si, ta­čiau vi­sur yra rei­ka­lin­giau­sia me­di­ci­ni­nė įran­ga, o pa­cien­tai la­bai stro­piai pri­žiū­ri­mi ir slau­go­mi.
 
Kai­nų skir­tu­mai
 
Bi­ru­tė pa­sa­ko­ja, kad gy­ve­nant Ang­li­jo­je mais­tui ir ki­toms bū­ti­noms pre­kėms per mė­ne­sį pa­kak­da­vo 100 sva­rų, da­bar gal­būt rei­kia jau dau­giau – 120 sva­rų. Ta­čiau Lie­tu­vo­je to­kios su­mos tik­rai ne­pa­kan­ka.
 
„Čia mais­tas man bran­giau išei­na, ma­žiau per­ku, daug ko at­si­sa­kiau. Jei­gu ten par­duo­tu­vė­je į ve­ži­mą mes­da­vau­si vis­ką kas pa­puo­la, čia jau at­si­ren­ku. Bet už­tat pra­dė­jau svei­kiau mai­tin­tis. Ir mais­tas, tarp kit­ko, Lie­tu­vo­je ke­lis kar­tus ko­ky­biš­kes­nis“, – pliu­sus ma­to Bi­ru­tė.
 
Pa­sa­ko­da­ma apie kai­nų skir­tu­mus mo­te­ris pa­tei­kia du iš­kal­bin­gus pa­vyz­džius. Tos pa­čios fir­mos šal­dy­tų dar­žo­vių 1 ki­log­ra­mo mai­še­lis ten kai­nuo­ja apie 1 sva­rą, pas mus – be­veik 4 eu­rai už 400 gra­mų pa­ke­lį.
 
Ang­li­jo­je B. Juo­die­nė bu­vo įsi­gi­ju­si ge­rą dul­kių siurb­lį už 60 sva­rų, kai kraus­tė­si at­gal į Lie­tu­vą, siurb­lį pa­li­ko Ang­li­jo­je, anū­kė pa­ti­ki­no, kad ir čia vis­ko yra. Grį­žu­si į Šiau­lius, nuė­jo į vie­ną bui­ti­nės tech­ni­kos par­duo­tu­vę, su­si­ra­do to­kį pat siurb­lį ir ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti sa­vo aki­mis pa­ma­čiu­si kai­ną – 170 eu­rų.
 
„Par­da­vė­jo ir klau­siu, gal jūs 300 pro­cen­tų ant­kai­nį už­si­de­da­te? Tas sa­ko – pa­na­šiai“, – pa­sa­ko­ja B. Juo­die­nė.
 
Ly­gin­da­ma ang­lų ir lie­tu­vių po­žiū­rį į vers­lą ir dar­buo­to­jus, vis­gi dau­giau pliu­sų ma­to už­sie­ny­je.
 
„Dar ne vi­si mū­sų vers­li­nin­kai su­pran­ta, kad ge­ras dar­bi­nin­kas yra jų ran­kos. Kei­čia dar­buo­to­jus, ne­ver­ti­na, ne­no­ri mo­kė­ti dau­giau. Bet jei­gu dar­bi­nin­kas ge­ras, tu lai­kyk jį, mo­kėk jam, net jei­gu pa­čiam ma­žiau liks“, – vers­li­nin­kams pa­ta­ri­mą tu­ri Bi­ru­tė.
 
Už­sie­ny­je, pa­sak šiau­lie­tės, lie­tu­viai dar­bi­nin­kai la­bai ver­ti­na­mi, to­dėl ir emig­ruo­ja, o Lie­tu­vo­je ma­žė­jant gy­ven­to­jų sto­ja vers­lai, nes ne tik ne­lie­ka kam dirb­ti, bet ir nė­ra kam pirk­ti.
 
Lie­tu­viai su­grįš
 
Bi­ru­tė sa­ko, kad lie­tu­viams la­bai nau­din­ga pa­gy­ven­ti už­sie­ny­je. Ne tik už­si­dirb­ti, bet ir pa­si­mo­ky­ti to­le­ran­ci­jos, man­da­gu­mo, pa­gar­bos vai­kui, mo­te­riai, neį­ga­liam, net ir nar­ko­ma­nui ar al­ko­ho­li­kui.
 
„Kai par­va­žia­vau, bu­vo la­bai sun­ku pri­pras­ti prie lie­tu­viš­ko šiurkštumo. Va­žiuo­ju kar­tą au­to­bu­su, ir vai­ki­nas, gal ko­kių 14 me­tų, at­si­sto­jo ir už­lei­do mo­te­riai vie­tą. Ta mo­te­ris at­si­sė­do, taip pik­tai į tą vai­ką pa­si­žiū­rė­jo, nė ačiū ne­pa­sa­kė. Ang­lė bū­tų pa­dė­ko­ju­si, nu­glos­čiu­si tą vai­ką, pra­šne­ki­nu­si. Aš ti­kiu, kad ir pas mus pa­ge­rės, bėgant laikui ne­liks tų pik­tų, vis­kuo ne­pa­ten­kin­tų žmo­nių“, – vi­lia­si Bi­ru­tė.
 
Pa­bu­vo­ję už­sie­ny­je, šiau­lie­tės įsi­ti­ki­ni­mu, lie­tu­viai iš­moks­ta ir man­da­giau vai­ruo­ti.
 
„Ten 10 me­tų kas­dien au­to­mo­bi­liu į dar­bą ­va­ži­nė­jau, per vi­są tą lai­ką tik dvi ava­ri­jas te­ko ma­ty­ti. Jie la­bai kant­rūs, man­da­gūs, už­leis, pra­leis, pa­lauks, jei­gu tu il­giau už­gai­šai san­kry­žo­je. Jie nie­kur ne­sku­ba, bet vi­sur spė­ja“, – vai­ruo­to­jus ly­gi­na mo­te­ris.
 
Lie­tu­viai, Bi­ru­tės pa­ste­bė­ji­mu, vi­sur la­bai ne­kant­rūs, grū­da­si, stum­do­si, li­pa vienas ki­tam per gal­vas ar bū­tų au­to­bu­se, par­duo­tu­vė­je, ar gat­vė­je.
 
„Su­tin­kant 2010 me­tus Lon­do­ne mi­li­jo­ni­nei mi­niai pa­ju­dė­jus link met­ro nė vie­nas gre­ta ei­nan­tis žmo­gus net petimi neužk­liu­dė, o sū­nus kaip tik Vil­niu­je Nau­juo­sius su­ti­ko, tai pa­sa­ko­jo, kad pa­čiam ei­ti ne­rei­kė­jo – mi­nia ne­šė“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.
 
Ta­čiau, kad ir kiek pliu­sų ga­lė­tum su­ras­ti Ang­li­jo­je, pa­sak šiau­lie­tės, na­muo­se vis tiek ge­riau­siai. Mo­te­ris ti­ki, kad lie­tu­viai anks­čiau ar vė­liau su­grįš.
 
„Kad ir kiek ten pra­gy­ven­tum, ne­si­jau­ti sa­vas. Vie­ti­niai su ta­vi­mi ma­lo­niai bend­rau­ja, bet per daug ar­ti ne­pri­si­lei­džia. Kar­tą pa­kvie­čiau kai­my­nę pas sa­ve ka­vos, tai ji atė­jo su sa­vo puo­du­ku jau pa­si­tai­siu­si ka­vos, kad neį­pa­rei­go­čiau jos ma­ne ka­va vai­šin­ti“, – pa­sa­ko­ja Bi­ru­tė.
 
Ne vie­ną kraš­tą ap­ke­lia­vu­siai B. Juo­die­nei ir gam­ta pa­ti gra­žiau­sia Lie­tu­vo­je. Eže­rai, miš­kai, jū­ros pa­kran­tė, pu­šy­nai – vis­kas mie­la.
 
Bi­ru­tė ti­ki, kad na­mo su­grįš ir dar Ang­li­jo­je ­li­kę gy­ven­ti jos sū­nus ir anū­kė su vy­ru.
 
„Jie pa­siil­gę drau­gų, lie­tu­viš­kų šven­čių ir tik­rai su­grįš“, – sa­ko mo­te­ris.
 
ŠALTINIS:delfi.lt
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
  

Žymos: Emigracija, Lietuva, Pasaulio Lietuviai, Anglijos lietuviai, JK

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Mergaite, galiu jus palydėti?

– Žvilgsniu, jaunuoli, tik žvilgsniu...