Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis Normanas   |   2014-04-11

Lietuvei britų įžeidimai laimės netemdo

  
Lietuvei britų įžeidimai laimės netemdo Vita teigia, kad D. Britanijoje nesijaučia sava, bet į Lietuvą artimiausiu metu sugrįžti neplanuoja.

29-erių Vita Miliušienė su vyru Aurelijumi išvyko į D. Britaniją ieškoti laimės. Be draugų, pažįstamų ar artimųjų pagalbos, pasitikėdami įdarbinimo agentūra. Greitai bus ketveri metai, kai du jauni žmonės gyvena šioje šalyje. „Tiesos“ pašnekovė Vita atvirai prisipažino, kad nesigaili persikėlusi gyventi svetur, ir tvirtino, jog dabar jaučiasi labiau vertinama nei gyvendama gimtinėje.

 – Vita, kas lėmė, kad prieš trejus su puse metų išvykai iš Lietuvos? Koks buvo tavo pirminis planas?
– Mudu su vyru savo šalį palikome dėl panašių ar netgi tų pačių priežasčių, kaip ir daugelis kitų išvykusiųjų. Ir nors priežastys aiškios ir svarbios, apsispręsti buvo labai sunku. Su ašaromis akyse teko palikti tėvus, seseris, brolius, draugus, ir dar nespėjus išvykti daugelis klausė, kada planuojame sugrįžti.
 
Apie priežastis? Išvykome, nes Lietuvoje jauno žmogaus išsilavinimas, patirtis, gabumai ir asmeninės vertybės yra mažai kam reikalingos. Žmogus kaip asmenybė yra nuvertinama, pažeminama ir nupiginama. Daugelis jaunų ir net vyresnio amžiaus žmonių, vedami noro užsidirbti, galimybės pasitaupyti, pakeliauti, gyventi geriau, kurti ir statyti savo jaukų šeimos lizdelį, nors ir svetimoje žemėje, palieka savo gimtą šalį. Taip ir mes buvome vieni iš tų laimės ieškotojų.
 
D. Britanijoje mes neturėjome giminaičių, pažįstamų ar draugų, pas kuriuos būtume galėję atvažiuoti. Pasirinkome darbo paieškas per įdarbinimo agentūrą Lietuvoje. Labai rizikavome, esame girdėję daugybę istorijų, kaip žmonės per agentūras išvyksta ir lieka apgauti ar netgi nebegrįžta. Taigi vykome į nežinią, kur mūsų niekas nelaukė išskėstomis rankomis ir atviromis durimis. Pradžia buvo sudėtinga, darbas sunkus, prasta gyvenamoji vieta, kalbos ir finansų trūkumas, tačiau vėliau viskas susitvarkė.
 
– Kokia buvo jūsų gyvenimo pradžia?
 
– Čia mes emigrantai, kaip patys britai sako, – žmonės, atvykę iš varganos valstybės dirbti jų darbų. Jiems esame paklausi ir pigi darbo jėga. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, esame vertinami kaip labai darbštūs, atsakingi, protingi ir geri darbuotojai. Žinoma, būna ir išimčių. Mums pasisekė – Lietuvos įdarbinimo agentūra mums surado gyvenamąją vietą ir darbus oro uosto kavinėje. Sunkiausia pradžioje turbūt buvo ne dirbti, o pritapti prie kitos kultūros. Reikėjo per gana per trumpą laiką perprasti vietinių gyventojų papročius, susipažinti su tradicijomis, suprasti taisykles. Užtruko, kol laisvai pradėjome bendrauti svetima kalba, susikalbėti ir suprasti juokelius. Man pačiai kalba buvo didžiausias stabdis.
 
– Dabar su vyru gyvenate Nottinghame. Kodėl nepasirinkote megapolio su neribotomis galimybėmis – Londono?
– Tiesiog atsitiktinumas. Agentūra, kuri mums padėjo ieškoti darbų Didžiojoje Britanijoje, pasiūlė dirbti Nottinghamo mieste. O Londonas – mūsų naujas žingsnis, kurio link judame po truputį. Mano vyras jau darbuojasi Londone, tikiuosi netrukus išvykti pas jį.
 
–Jauti, kad esi emigrantė, ar Nottinghame tai neaktualu? Ar teko patirti nemalonių situacijų dėl to, kad esi iš Lietuvos?
 
– Esu ir būsiu emigrantė. Nesijaučiu sava, dažnai tenka patirti nepasitenkinimo iš britų dėl to, kad esu kitos tautybės. Dažniausiai esu laikoma atvykėle iš Lenkijos arba Ispanijos, kartais atsakius, kad esu iš Lietuvos, jie nežino, kokia tai šalis ir kur ji yra. Pasitaiko įvairiausių žmonių – vieni bendrauja maloniai, kiti tiesiog parodo savo žemą lygį .
 
– D. Britanijoje gyvenate jau ketverius metus. Kaip šalis ir jūs patys pasikeitėte per tą laiką?
 
– Labai padaugėjo emigrantų iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Bulgarijos. Per tuos metus valandinis užmokestis padidėjo 40 centų, tačiau taip pat išaugo prekių, paslaugų, transporto, kuro, nekilnojamojo turto kainos. Sumažėjo įvairių lengvatų, keitėsi bedarbio pašalpos, paramos pašalpos, vaiko bei darbo mokesčių kreditų, būsto pašalpų gavimo sąlygos. Po truputį ir D. Britanija veržiasi diržus. Daug kas keičiasi, tik oras čia vis toks pat – dažnai lyja, drėgna ir šalta.
 
– Kas tau labiausiai patinka Nottinghame?
 
– Nottinghamas – Robino Hudo miestas – yra gražus ir įdomus savo išskirtine architektūra, garsiąja Šervudo giria. Nottinghamo pilis – retas architektūrinis paminklas, kuris veikia ir kaip muziejus. Pats miestas nėra labai ypatingas. Jis gana ramus, tvarkingas, viskas išdėstyta strategiškai ir lengvai surandama. Eismas nesudėtingas, retai būna kamščiai. Tačiau turiu pripažinti, kad vis dėlto dažnai erzina lietus, be to, man tikrai nepatinka vietinis maistas.
 
– Kokie tavo užsiėmimai šiandien?
 
– Esu britiško maisto užkandinės darbuotoja. Darbas lengvas, nereikalaujantis daug pastangų, fizinis krūvis nėra didelis, nors dirbti tenka kasdien po 9–12 val. Malonu dirbti, kai vertina tavo pastangas, giria pelnytai, gerbia ir leidžia uždirbti pinigų. Man čia gerai. Turiu pakankamai gerą darbą, galiu uždirbti tiek, kad galėčiau lengvai pragyventi, susitaupyti ir pakeliauti.
 
– Ar lengvai pavyko rasti draugų daugiakultūrėje aplinkoje?
 
– Žmonės čia labai komunikabilūs, mėgstantys bendrauti, išsipasakoti, kalbėtis, todėl lengva užmegzti pažintis, taip pat susirasti draugų ar pažįstamų iš įvairiausių šalių. Lengviausia draugų susirasti vakarėliuose, tačiau mes tam nelabai turime laiko. Daug dirbant laisvu laiku norisi tik ramaus poilsio ir pabendrauti su šeima, esančia Lietuvoje.
 
– Ar yra minčių grįžti į Lietuvą, o gal vykti gyventi kur nors kitur?
 
– Minčių yra, bet ar grįšime, nežinau. Norėčiau gyventi kartu su šeima, tačiau šiuo metu mane žavi ir vilioja tokios šalys kaip JAV, Ispanija, Italija. Norėčiau gyventi vienoje iš jų. Prieš metus su vyru atostogavome Italijoje, Venecijoje. Įsimylėjau Veneciją! Ji romantiška, marga, šurmulinga ir svaigi. Graži gamta, malonūs ir nuoširdūs žmonės, įdomi kultūra – ir nelyja taip dažnai. Maistas nepaprastai skanus.
 
– Kaip manai, kodėl žmonės iš Lietuvos taip sparčiai emigruoja?
 
Mokslai labai brangūs. Verslą kurti rizikinga. Darbą sudėtinga susirasti, o radus dar sunkiau dirbti, kai darbo sąlygos yra nepakeliamos. Atlyginimai maži, o darbuotojai nesulaukia tinkamo įvertinimo, paskatinimo ar nuoširdaus pagyrimo. Gyventi nuo algos iki algos ne gyvendami, o egzistuodami nenorime nė vienas iš mūsų. Sunku ir skaudu gyventi, kai negali padėti sau ar artimam žmogui ištikus nelaimei ar bėdai. Juk viskas brangiai kainuoja, o už dyką nieko negausi.
 
– Ar tolsti nuo Lietuvos, ar palaikai vis dar tvirtus ryšius su ten likusiais artimais žmonėmis?
– Nuo Lietuvos tolstame, tačiau ne nuo šeimos. Palaikome ryšius, dažnai bendraujame, siunčiame vieni kitiems dovanas. Bent porą kartų per metus grįžtame visų aplankyti.
 
– Ar galima tave vadinti laiminga emigrante?
 
– Taip, esu laiminga. Man gera čia, kur esu, turiu puikų vyrą, didelę, gražią ir mylinčią šeimą Lietuvoje. Esu sveika ir stipri, turiu abi rankas ir kojas, galiu dirbti, džiaugtis tuo, ką turiu, ir mylėti. Tai, manau, ir yra svarbiausia. Ko trokštu? Kad gyvenimas ramiai tekėtų savo vaga.
 
  

Žymos: Vilis Normanas, Nottinghamas,

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Šiandien benzinas pabrangęs, – sako degalinės operatorė vairuotojui.
– Tada įpilkite man vakarykščio.