Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Natalija Voronina   |   2015-10-23

Lietuviškos stovyklos įkūrėja šaknis įleido Anglijoje

  
Lietuviškos stovyklos įkūrėja šaknis įleido Anglijoje
© Asmeninio archyvo nuotr.
Vadovė Gintarė su vaikais pirmojoje vasaros stovykloje.
Gyvenimas lyg spektaklis – juda pirmyn, ir negali visą laiką gyventi vien prisiminimais.

Du išsilavinimus Lietuvoje įgijusi, tačiau Jungtinėje Karalystėje savo įgytų žinių taip ir nepanaudojusi Porstmouth‘o mieste gyvenanti 29-erių lietuvė Gintarė Ulevičiūtė kartu su drauge nusprendė įkurti vasaros stovyklą vaikams.

Stovyklos vadove tapusi mergina aktyviai dalyvavo kasdienėje veikloje su vaikais, kurioje buvo gausu lietuviškos atributikos, dainų gimtąja kalba, liaudies ratelių... Lyg susikūrus savo mažąją Lietuvą. Visgi į gimtinę „Tiesos“ pašnekovė dar bent dvidešimtį metų grįžti neketina.
– Kaip gimė idėja Jungtinėje Karalystėje įkurti stovyklą vaikams?
– Idėja įkurti vaikų stovyklą kirbėjo jau prieš dvejus metus, bet tik šiemet ryžausi šiai veiklai.
 
O tokia mintis kilo, nes pati auginu vaiką. Sūnus kalba, skaito, rašo ir lietuviškai, ir angliškai, tačiau norėjau, kad jis turėtų lietuvių draugų, mokėtų žaisti, bendrauti, dainuoti gimtąja kalba.
 
– Vienai turbūt darbų buvo per daug, todėl pakvietėte prisijungti ir draugę bendramintę...
– Esu mama, taip pat pradinių klasių mokytoja, aktorė, renginių organizatorė ir netikėtų idėjų savininkė. (juokiasi, – aut. past.)
 
Mėgstu iššūkius, o tam dažnai prireikia patikimo žmogaus į kompaniją, tad kurdama vaikų dienos stovyklą pakalbinau prisijungti Eveliną – savo grupiokę iš Lietuvos.
 
Mes abi baigėme mokslus gimtinėje, įgijome pradinio ugdymo pedagogikos diplomus, stažavomės Belgijoje, dirbome vaikų vasaros stovyklose Lietuvoje. Esame neišskiriamos draugės dar nuo 2006-ųjų.
 
Evelina – šaunus ir linksmas žmogus. Ji mano „dešinioji ranka“. Šiuo metu ji augina vienerių metukų Teodorą. Aš auginu 7-erių Jonuką ir metukų Deivydą, tad ir rūpesčiai mūsų, kaip mamų, labai panašūs.
Aš savo vaikus auklėju kūrybiškai, griežtai, bet teisingai. Mano vyresnėlis laisvai kalba abiem kalbomis: angliškai ir lietuviškai.
 
– Tai buvo pirmieji Jūsų įkurtos stovyklos metai. Kaip Jums sekėsi?
– Manau, kad sekėsi puikiai. Taip, tai pradžia, yra kur tobulėti, bet jei nebūtų vaikų ir tėvų, nebūtų ir kur judėti. Džiaugiamės tėvelių komentarais: vaikai ir būdami namuose dainas dainuoja, piešia stovyklos akimirkas, pradėjo daugiau bendrauti lietuviškai, teigė, kad laukia kitos stovyklos.
 
Smagu, kad žmonės atvykdavo ir iš kitų miestų. Buvo tokių, kurie atkeliavo net iš Velso, iš Škotijos.
 
Tikimės, kad kitą vasarą turėsime dar daugiau dalyvaujančių, užsiregistruojančių iš anksto. Planuose – daug gražių minčių: ilginti stovyklos laiką, kad vyktų ne tik dienos, bet ir savaitgalio, o gal ir savaitės stovyklos. Laikas parodys.
 
 
– Kokiomis veiklomis stovykloje užėmėte vaikus?
Vaikai buvo užimami pačiomis įvairiosiomis užduotimis. Viską diktuoja dienos tema. Kiekviena stovykla yra išskirtinė, veiklos nesikartoja: pvz., indėnai, piratai, baliomanija, Joninės ir kt.
 
Vaikai sportavo ir lavino lietuvių kalbą, buvo organizuojami įvairūs meno būreliai. O kur dar dainos, lietuvių liaudies šokiai...
 
Viskas derėjo lietuviškoje stovykloje, kuri suteikė šansą vaikams žaisti ir dūkti, kaip aš sakau, lietuviškai.
 
Visi vaikučiai, net ir tie, kurie kalbėjo tik angliškai, o lietuviškai labai prastai, stengėsi iš visų jėgų lietuvišką žodį ištarti. Tai glostė širdį.
 
– Kokią reikšmę stovyklos veikla turi Jums?
– Tai iš tiesų sunkus darbas, nes vaikų amžiaus grupės skirtingos: visi turi skirtingas lietuvių kalbos žinias, įpročius, bet, nepaisant to, visgi veikla yra ypatinga. Mes savo tikslą pasiekėme: vaikai užmezgė gražius ryšius, jie visą laiką linksminosi, išdykavo, dainas dainavo. Pajautė lietuvišką dvasią, kurią mes ir bandėme perteikti.
 
– Stovykla yra Jūsų vasarinė veikla. Kuo užsiimate likusį laiką?
– Pasibaigus stovykloms šiek tiek daugiau laiko skiriu sau, namams, šeimai. Kitas etapas – rengiamės mokyklėlės atidarymui. Kadangi man pačiai vis dar motinystės atostogos, darbiniais reikalais neužsiimu.
 
– Minėjote, kad esate aktorė ir renginių organizatorė. Papasakokite apie šias veiklas plačiau.
– Dešimt metų vaidinau Lietuvos jaunimo dramos studijoje „Vaidyba“. Tai buvo mano sielos namai. Kūrybingam žmogui visuomet reikia kūrybinės veiklos, tad ir renginių organizavimas man buvo puiki vieta.
 
Pradėjau dirbti būdama vos šešiolikos metų: pradžioje tik padėdavau per renginius, vėliau juos vesdavau pati, paskui tapau vadybininke, o galiausiai renginių projektų vadove. Tai buvo sunkūs, bet itin linksmi ir aktyvūs gyvenimo metai Lietuvoje.
 
– Jūsų klausantis, atrodo, kad sekėsi kuo puikiausiai. Kodėl išvykote iš Lietuvos?
– Sprendimą priėmėme kartu su vyru, kai jis gavo darbo pasiūlymą. Tada ir persikraustėme.
 
– Išvykus iš Lietuvos teko pamiršti savo planus tęsti studijas. Gal ketinate prie mokslų grįžti Anglijoje? Ar galvojote aktorystės veiklą tęsti čia, emigracijoje?
– Pradžioje buvo visokių minčių, bet dabar aktorystė likęs tik hobis. Ten, kur mes gyvenome anksčiau, daug lietuvių nebuvo, tad jungtis prie aktorystės grupių neturėjau galimybių, o dabar jau ir laiko tiek nėra.
 
Nors turiu norą! Įsteigti lietuvių vaikų teatro studiją – juk tai būtų dar vienas nuostabus būdas lavinti lietuvių kalbą, o teatre vaikam smagu, jie gali tapti kuo nori, jie išgyvena tai, ko nėra patyrę tikrame gyvenime.
 
– Tikriausiai pasiilgstate scenos, žiūrovų, Lietuvos...
– Pasiilgstu teatro, scenos, tylos, kuri sukausto žiūrovą, ir garsaus publikos juoko. Visgi gyvenimas lyg spektaklis – juda pirmyn, ir negali visą laiką gyventi vien prisiminimais.
 
Tad kuriame naujus planus, siekiame naujų tikslų, o svarbiausia, kad visa tai kutentų padus, kad norėtųsi žingsniuoti tolyn...
 
Lietuvos? Pasiilgstu, be abejo, pasiilgstu šalies, kalbos, gamtos, draugų, sniego... Bet yra dalykų, kurių ir netrūksta. Normalu, kad visi apsistoja ten, kur jiems geriau ar patogiau. Mes gyvenam Portsmouth‘e, man šis miestas labai patinka.
 
– Taigi į gimtinę grįžti nežadate?
– Nemanau, kad planuojame grįžti namo į Lietuvą, bent jau artimiausius dvidešimt metų. Įleidome jau čia šaknis: namai, vaikai, mokyklos, darbai...
 
 
 
  

Žymos: Anglijos lietuviai, Vaikų stovyklos

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Mažylis prieina prie policininko ir klausia:
– Dėde, sakykite, kam jūsų kepurei reikalingas dirželis?
Policininkas:
– Na, jei pučia labai stiprus vėjas, kad kepurės nenupūstų.
Mažylis:
– O man tėtė sakė, jis reikalingas, kai švilpiate, kad jums žandai neplyštų...