Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Natalija Voronina   |   2016-01-22

Maksimalistei lietuvei viskas įmanoma

  
Maksimalistei lietuvei viskas įmanoma
© Jurgitos Venckutės nuotr.
Lietuvė vadina save egocentrike, kuriai nepatinka kištis į kitų žmonių gyvenimus.

Rinkodaros specialistė, rašytoja, tinklaraštininkė, mama... Maksimalistė. Velse gyvenanti 30-metė lietuvė Anželika Liauškaitė džiaugiasi parašytomis trimis knygomis, bet tolimos ateities neplanuoja – kur gyvenimas nuneš, niekas nežino.

Šiandien didžiąją laiko dalį moteris skiria motinystei, kuri pasirodė esanti sudėtingesnė nei knygų rašymas... Visgi kūrybinė gyslelė tvinksi ir primena apie save.  
Su „Tiesa“ A. Liauškaitė dalijosi savo sėkmės paslaptimis, mintimis apie erotiką ir negailėjo patarimų, kaip apsisaugoti nuo apsimetėlių ir pavyduolių.
 
– Esate erotinių romanų „Nukarūnuoti karaliai“ ir „Netobula moteris“ autorė bei knygos „Slaptas sulieknėjusios merginos dienoraštis“ bendraautorė. Kas Jus įkvepia kūrybai?
– Kiekvienoje knygoje yra dalelė paprastos kasdienybės, šiek tiek naujų įspūdžių, kelionių, kvapų, skonių, nepažįstamųjų, kuriuos smalsu stebėti, perskaitytų knygų nuotaikų, aplankytų spektaklių, taip pat šiek tiek aplinkos, kurioje sukasi mano pačios gyvenimas, ir tų žmonių, kurie visada šalia. Tada belieka šiuos komponentus sumaišyti tarpusavyje su ypač daug vaizduotės, fantazijos, jausmų bei galvoje nuolat zujančių minčių chaosu, kuris įprastoje kasdienybėje niekada neišsprūsta į viešumą, – ir štai taip jau pamažu galima pradėti kurti gana įdomų, išties intriguojantį naują gyvenimą savo knygų veikėjams.
 
– Kokios mintys užplūdo, kai pirmą kartą išleidote knygą? Tą akimirką, kai išvydote ją besipuikuojančią parduotuvių lentynose?
– Pirmas kartas visada pilnas stiprių emocijų, jaudulio ir to tylaus pasididžiavimo savo pasiektu kūrybiniu tikslu. Juk labai malonu ir nepakartojamai džiugu, kai tos emocijos ir laimė pasiekia ir kitų žmonių širdis, kai knyga pasirodo įdomi ne vien man pačiai, kai ji sulaukia įvairiausių atsiliepimų ir pradeda savo naują gyvenimą kitų žmonių pamąstymuose.
 
Pirmą kartą išvysti savo darbą knygyne – išties ypatinga ir maloni akimirka. Tada galutinai įsitikini, kad tavo svajonė ir atkaklus darbas materializavosi.
 
 
– Kas yra Jūsų skaitytoja (-as)? Ar kiekviena knyga skirta skirtingai auditorijai, o galbūt orientuojatės į konkretų žmogų? Apibūdinkite jį.
– Rašydama nuo pat pradžių galvojau apie savo būsimą skaitytoją. Natūralu, jog pirmiausia įsivaizdavau moterį, kuri skaito įvairaus žanro knygas, yra smalsi, šiuolaikiška ir emocionali. Niekada neįsivaizdavau savo skaitytojo kritiško, skeptiško ir labai išrankaus literatūrinio snobo – tokiems skaitytojams niekada neįtikčiau, net nebūčiau įdomi.
Gyvenime – kaip ir knygose – labiausiai mėgstu jausmingumą ir nuoširdų ryšį, šiuo atveju su tuo, kuris atsivers mano parašytą knygą, todėl pirmiausia siekiau, kad ji būtų artima, paprastai suprantama ir įdomi.
 
– Knygose nesibodite kalbėti apie erotiškumą, nors daugybė moterų apie tai drovisi net užsiminti... Lyg atvėrėte jų paslaptis? Jūsų knygos prekybos lentynose tirpste tirpsta...
– Erotiškumas man pačiai – paslaptis. Niekada neskubėjau jo atskleisti ar paskubomis išvynioti lyg gimtadienio dovanos – juk kitaip jis per greitai prarastų intrigą ir žavesį. Svarbiausia – skaitytojui sužadinti emocijas ir priminti apie jo paties fantazijas, o intymesnės ir jausmingos knygų akimirkos labiau skirtos tam, kad aš papasakočiau skaitytojui apie jo paties erotiškumą.
 
Knygos veikėjas tėra tik įrankis, kuris turi padėti atrasti savo pačių seksualumą ir tą pasaulį, į kurį kartais vengiame įsileisti savo mylimąjį dėl to, kad bijome būti neteisingai suprastos. Visgi dviejų žmonių santykiuose neturėtų būti tabu, kurie vienam iš jų būtų nepatogūs.
 
Nemanau, kad galėčiau būti laiminga su mylimuoju, jeigu mudu kartu aptartume tik kasdienius darbus ar bendrų namų smulkmenas – gyvenimas yra labai įvairus, jame daug jaudinančių akimirkų.
 
Mano knygos yra populiarios ne dėl to, kad kiekvienas jų puslapis būtų pilnas erotikos, bet dėl to, kad kažkam jų pasakojimai atrodo artimi ir įdomūs.
 
– Kodėl gyventi pasirinkote Jungtinę Karalystę? Kuo ši šalis Jus žavi?
– Jungtinės Karalystės aš tikrai nepasirinkau, tai ji pati sulaikė mane ir nebeišleido atgal į Lietuvą.
 
Kai buvau studentė, buvo išties labai smalsu pažinti kitą kultūrą, o Jungtinė Karalystė iki šiol yra lengvai pasiekiama ir ypač populiari tarp lietuvaičių, tad čia paprasta aplankyti draugą ar šeimos narį ir galbūt susigundyti užtrukti šiek tiek ilgiau.
 
Visgi likau čia dėl to, jog mano draugas yra kilęs iš Velso ir kartu mes čia sukūrėme savo namus. Visiems skeptikams, sakantiems, jog čia labai daug lyja ir niekada nebus taip jauku kaip Lietuvoje, galiu nemeluodama pritarti, tačiau taip pat pridurti, jog tai tolerantiška, moderni ir gamtos atžvilgiu labai turtinga šalis.
 
Jungtinė Karalystė man niekada neprilygs gimtajai Lietuvai, tačiau ji pilna galimybių ir kvapą gniaužiančių gamtos kampelių – reikia tik mokėti savo aplinkoje įžvelgti daugiau pozityvumo bei unikalumo.
 
A. Liauškienė sukasi motinystės ir kūrybos rate, nes, pasak jos, viskas yra įmanoma. (Mark and Migle Photography nuotr.) A. Liauškienė sukasi motinystės ir kūrybos rate, nes, pasak jos, viskas yra įmanoma. (Mark and Migle Photography nuotr.)
 
– Rinkodaros specialistė, rašytoja, tinklaraštininkė... Kur save matote ateityje? O galbūt esate linkusi gyventi šia diena?
– Niekada negali žinoti – šiomis dienomis esu tik mama ir namų šeimininkė. Kiekviena diena vis kitokia, kiekviena minutė – skirtinga. Vieną akimirką esi beprotiškai laiminga, o kitą – jau nerimauji dėl kiekvienos smulkmenos. Užauginti sveiką ir laimingą žmogutį daug sudėtingiau, nei parašyti knygą...

– Esate maksimalistė. Kaip pavyksta suderinti skirtingas veiklas ir asmeninį gyvenimą?
– Labai paprastai – tiesiog reikia didelio noro ir užsispyrimo. Visada juokauju, jog para yra ne aštuonios valandos, kurias privalau praleisti biure, bet visos 24, todėl jeigu šeimoje visi sveiki, nėra jokių pasiteisinimų, kad nerasčiau kelių valandų savo mėgstamai veiklai.
 
Naktys ir savaitgaliai išties labai produktyvūs, nes tuomet man labai sekasi rašyti. Pripažįstu, kad ne viską spėju – kartais skubėdama neparuošiu tobulos vakarienės, gal kartais pamirštu paklausti, kaip draugui sekėsi darbe, bet kol kas jis man išsiblaškymą ir amžiną skubėjimą atleidžia, nes žino, kokia esu užsispyrusi ir neperkalbama.
 
– Ar tikrai visada tik noro pakanka? Kas yra Jūsų įkvėpimas?
– Kartais sakau, kad įkvėpimas ne visada pagrindinis kūrybos variklis, mūza – ne visada šalia, o ir visa tai nieko nematerializuoja. Reikia būti išties organizuotai ir motyvuotai, jei nori, kad mintis atsidurtų lape – tai kantrus darbas.
 
Taip pat reikia sumanumo, kad nebūtum nuobodi ir nesikartotum, reikia idėjų – tai didelis kūrybinis burbulas, jame telpa daug įvairiausių aplinkybių. Tikrai niekada negalėčiau pasikliauti vien įkvėpimu, todėl greta to turiu išties lakią vaizduotę ir daug kantrybės.
 
Tikrasis įkvėpimas mane aplanko kelionėse, skaitant knygas ir mados leidinius, lankantis gražiose vietose, įdomiuose spektakliuose ir muziejuose. Taip pat visada pastebiu aplinkinius žmones: man įdomu juos stebėti iš šalies ir, jeigu atsiranda proga, – pabendrauti.
 
„Įkvėpimas – ne visada pagrindinis kūrybos variklis, mūza – ne visada šalia“, – neslepia rašytoja. (Jurgitos Venckutės nuotr.) „Įkvėpimas – ne visada pagrindinis kūrybos variklis, mūza – ne visada šalia“, – neslepia rašytoja. (Jurgitos Venckutės nuotr.)
 
– Kodėl, Jūsų akimis, neretai žmonėms pritrūksta motyvacijos imtis konkrečių veiksmų, kad pasiektų tikslą?
– Nėra vieno recepto ar formulės. Esu didelė egocentrikė, todėl nemėgstu knaisiotis po kitų žmonių gyvenimus, nemėgstu gaišti laiko beprasmėms apkalboms, nemėgstu moralizuoti ar mokyti gyvenimo tiesų.
 
Labai retai pasakau, ką iš tiesų galvoju, nes nematau prasmės įžeisti žmogaus. Nesijaučiu tobula ir to nereikalauju iš kitų, todėl atsargiai renkuosi artimus žmones. Daug svarbiau ne draugų kiekybė, bet kokybė, tik su jais esu atvira ir nesivaržau būti savimi.
 
Nesidairau į tuos, kurie amžinai nepatenkinti, dideli išminčiai ar pavyduoliai, nes tokie žmonės mėgsta apkarpyti sparnus arba isteriškai stengias įsprausti tave į kokį nors konkretų stereotipą. Todėl patariu kasdien nubudus negalvoti apie kitus, apie tai, ką jie turi, kokie yra gražūs, laimingi... o gal tik apsimetėliai?..
 
Galvokite apie save. Galvokite, kiek dar daug yra dalykų, kurių galėtumėte pasiekti, kad būtumėte geresni, dosnesni, nuoširdesni, darbštesni. Galvokite apie savo svajones ir kantriai jų siekite. Pasaulį privalome keisti nuo savęs pačių, o ne siekti pakeisti kitus ar aplinkybes, kurios mums nepalankios – jas reikia išmokti aplenkti arba tiesiog įveikti savo stiprybe.
 
– Ko palinkėtumėte svetur gyvenantiems lietuviams?
– Linkiu būti tolerantiškiems, geriems, linkiu stiprios sveikatos, blaivaus proto ir daugybės pačių gražiausių žiemos akimirkų su artimaisiais. Linkiu meilės, laimės ir pačių gražiausių svajonių, nes jos mus papuošia paslaptingu žavesiu ir neįkainojamomis, nuoširdžiomis šypsenomis...
 
 
Rašytoja tautiečiams linki būti tolerantiškiems ir blaivaus proto, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių. (Jurgitos Venckutės nuotr.) Rašytoja tautiečiams linki būti tolerantiškiems ir blaivaus proto, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių. (Jurgitos Venckutės nuotr.)
  

Žymos: Jungtinė Karalystė, Natalija Voronina, Netobula moteris, Anželika Liauškaitė, Anglijos lietuviai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Girtas žmogus bando užsėsti ant arklio, tačiau jam vis nesiseka. Tada jis pradeda prašyti pagalbos visų šventųjų iš eilės:
– Šventas Petrai, padėk! Šventas Mykolai, padėk! Šventas Grigorijau, padėk!
Pagaliau, sukaupęs visas jėgas, jis dar kartą bando, tačiau persistengia ir perskrenda į kitą arklio pusę.
– Ramiau, ramiau! –sušunka jis. – Ne visi iš karto!