Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Viktorija Rinkevičiūtė   |   2015-08-07

Šiaulietė aktyviai dalyvauja „dviračių revoliucijoje“ Oksforde

  
Šiaulietė aktyviai dalyvauja „dviračių revoliucijoje“ Oksforde
© Asmeninio albumo nuotr.
„Šiauliuose labai pradžiugino tai, kad jau Aušros muziejuje galima išsinuomoti dviračius."

27-erių Agnė Milukaitė šią vasarą švenčia emigracijos dešimtmetį. Mergina kartu su mama Lietuvą paliko ieškodamos geresnio gyvenimo. O kelias svetur driekėsi nuo Amerikos iki Anglijos. Dabar jos stotelė – Oksfordas: čia jauna lietuvaitė įkūrė dviračių dalijimosi svetainę „Cycleland“. Su „Tiesa“ mergina diskutavo apie dalijimosi ekonomikos vingrybes ir dalijosi mintimis, kaip išgyventi iš bent kol kas mažai pelno, tačiau daug džiaugsmo teikiančio „idėjinio“ verslo.

– Kokia tavo emigracijos istorijos pradžia?
– Būdama septyniolikos su mama išvažiavau į Ameriką. Lietuvoje sunkiai vertėmės, daug žmonių iš mūsų aplinkos išvažiavo padirbėti už Atlanto, tad ir mama nusprendė, kad ir jai reikia bandyti laimę.
Išvykome abi kartu. Apsistojome Konektikuto valstijoje, ten baigiau paskutiniuosius dvejus vidurinės mokyklos metus.
 
Mokykloje jaučiausi jau labai subrendusi, nelabai vaikščiojau į visokius vakarėlius. Ir mano geriausi draugai buvo labiau linkę į menus, tad kartu piešdavome, žiūrėdavome Woody Alleno filmus, eidavome tyrinėti apgriuvusių namų.
 
Vyrauja stereotipas, kad Amerikoje labai lengva mokytis, bet viskas priklauso nuo mokyklos ir mokymosi lygio. Lietuvoje mokiausi gimnazijoje ir, kai atsikrausčiau į Ameriką, kai kurie dalykai sekėsi labai gerai, bet kai kur reikėjo nemažai padirbėti. Mane labai nustebino, kad mokykla buvo labai didelė: iš pradžių man net reikėjo žemėlapio su planu, kad galėčiau surasti klases. Ypač keista ir neįprasta buvo tai, kad, pavyzdžiui, vos įžengus pro mokyklos duris pasitikdavo policininkas.
 
Baigusi mokyklą įstojau į Floridos New College, o po studijų ten patraukiau į Seatle’ą. Ten savanoriavau „Teach for America“ programoje. Besimokydama mokykloje mačiau, kaip sunku kai kuriems imigrantų vaikams. Kai kurie tėvai visai nemoka angliškai ir nelabai gali padėti savo vaikams mokytis. Norėjau padėti, kad jiems būtų lengviau integruotis, siekti savo tikslų ir mokykloje, ir gyvenime.
Esu dėkinga, kad su šia programa išmokau, jog nėra gabių ar negabių vaikų – yra vaikai, kuriais žmonės tiki ir juos palaiko, stumia į priekį, bet yra tokių, kuriems atsuka nugarą ir sako, kad jie nieko nesugeba ir neturi įgimtų gabumų. Jeigu į pastaruosius atsisuki, palaikai juos, stumi į priekį – pamatai, kad ir jie kupini gabumų.
 
– Ir vis dėlto dabar, kai mes šnekamės, tu gyveni Oksforde. Kodėl nelikai Amerikoje?
 
– Norėjau studijuoti migracijos mokslus. Sužinojusi, jog Oksfordo universitetas turi tris migracijos studijų tyrimo centrus, nusiunčiau paraiškas studijoms. Buvau labai laiminga, kai gavau teigiamą atsakymą. Man labai pasisekė, nes New College mane puikiai paruošė tolesnėms studijoms. Tai nėra labai žinoma mokslo įstaiga, bet studentai ten gauna labai gerą išsilavinimą. Daug mano bendramokslių paskui mokėsi labai geruose universitetuose – Berkeley‘o, Standfordo, Yale‘o.
 
Aš Oksforde susidomėjau verslu, orientuotu į socialinę gerovę. Tačiau prieš dvejus metus, pabaigusi studijas, kuriam laikui vis dėlto buvau grįžusi į JAV – į Berkeley‘o miestą Kalifornijoje, kur dirbau robotikos startuolyje.
 
Prie koledžo „Green Templeton“ per imatrikuliaciją (įrašymą į studentų sąrašą – aut. past.) 2012-aisiais Oksforde. (Asmeninio albumo nuotr.) Prie koledžo „Green Templeton“ per imatrikuliaciją (įrašymą į studentų sąrašą – aut. past.) 2012-aisiais Oksforde. (Asmeninio albumo nuotr.)

– Kaip nuo migracijos perėjai į robotiką?
 
– Norėjau padirbėti startuolyje ir įgyti patirties, kad paskui galėčiau įkurti ir savąjį. Berkeley‘je buvau atsakinga už verslo plėtrą: reikėjo ir televizijoje produktą pristatyti, ir užpatentuoti prekės ženklą, surasti partnerių.
 
Pabaigusi studijas Oksforde A. Milukaitė patraukė į vakarinę JAV pakrantę dirbti robotikos srityje. (Asmeninio albumo nuotr.) Pabaigusi studijas Oksforde A. Milukaitė patraukė į vakarinę JAV pakrantę dirbti robotikos srityje. (Asmeninio albumo nuotr.)
 
– Kodėl grįžai atgal į Oksfordą?
 
Studijos atveria duris siekti tolesnių tikslų. Svarbiausia, ko gali išmokyti universitetas – kritinio mąstymo ir smalsumo. Tai tikrai atvers daug durų ir atsipirks. Iš migracijos studijų, žinoma, nenaudoju statistikos apie tai, kiek žmonių imigruoja ar emigruoja, bet naudoju supratimą apie pasaulį, kuris yra judrus. Žmonės
keliauja iš vienos šalies į kitą dėl darbo ar atsipalaiduoti.
 
Šiuo metu Jungtinė Karalystė tampa dalijimosi ekonomikos centru. Praėjusią vasarą nusprendžiau parvykti atgal į Oksfordą ir įlieti savo įnašą į dalijimosi ekonomiką – įkurti savo startuolį. Žinojau, kad Oksfordas yra pilnas dviračių ir dviratininkų. Maniau, kad galiu padėti žmonėms, atvykusiems studijuoti ar į konferencijas, lengviau išsinuomoti dviratį. Taip ir pradėjau savo startuolį „Cycleland“. Turėdama šių žinių bagažą manau, kad „Cycleland“ taps globalia žmonių, kurie gali lengvai pasiskolinti dviratį bet kur pasaulyje, bendruomene.
 
– Tavo verslas gyvuoja vos keturis mėnesius. Kaip einasi?
 
– „Cycleland“ yra dviračių dalijimosi bendruomenė, sukurta suburti žmones, kurie yra dviračių, dalinimosi ir keliavimo entuziastai. Naudotis paslauga galima nemokamai, tereikia prisijungti: įsiregistruoti svetainėje, nufotografuoti savo dviratį ir pradėti dalytis. Už dalijimąsi taip pat nieko nereikia mokėti. Nariai turi visišką laisvę dalytis taip, kaip nori – arba internetu, arba asmeniškai.
Pati esu dalijimosi ekonomikos sekėja, ja susidomėjau studijuodama Oksforde ir dirbdama startuolyje Kalifornijoje.
 
– Jei tavo svetainės paslauga nemokama, iš ko užsidirbi pinigų, kaip pragyveni?
 
– Pati šiuo metu gyvenu iš santaupų ir žadu rengti „kickstarter“ kampaniją (verslo pradžios internetinė kampanija, kurios metu idėją palaikantys žmonės ją remia finansiškai – aut. past.), kad galėčiau toliau „auginti“ savo bendruomenę.
 
A. Milukaitė tikina, kad vos ketvirtą mėnesį skaičiuojantis jos verslas sparčiai juda į priekį. (Asmeninio albumo nuotr.) A. Milukaitė tikina, kad vos ketvirtą mėnesį skaičiuojantis jos verslas sparčiai juda į priekį. (Asmeninio albumo nuotr.)
 
– O kaip dėl saugumo – jei išnuomotą dviratį apgadins ar pavogs?
 
– Šiuo metu svetainėje draudimo dar neturiu, bet kitais metais jau turėčiau jį įsigyti. O tam, kad apsisaugotų nuo tokių nemalonumų, vartotojams patariu prašyti užstato arba palikti asmens dokumentus.
Bet daug didesnę grėsmę dviračiui kelia gatvė, o ne interneto svetainė. Kam vagiui prisijungti interneto svetainėje su visais savo asmeniniais duomenimis?
 
Kita vertus, jei išsinuomoji dviratį, esi visiškai už jį atsakingas. Jei jį pavogs – turėsi apmokėti nuostolius dviračio savininkui.

– Minėjai, kad esi dalijimosi ekonomikos gerbėja. O kur dar, be dviračių, ja naudojiesi?
 
– Mano karta, vadinamieji „millenials“, į daiktus žiūri kitaip, nei ankstesnės kartos. Mums svarbiau daiktais naudotis, o ne juos turėti. O tai padaryti ir leidžia dalijimosi ekonomika. Jei nori iš Londono į Paryžių, gali vairuojančius pakeleivius susirasti per „Blablacar“, butą išsinuomoti per „Airbnb“, arba ten, kur norėtum apsistoti, prižiūrėti kitų žmonių namą per „Trustedhousesitters“. Tai ne tik palengvina gyvenimą, bet ir suburia žmones.
 
– Kodėl savo startuolį apribojai vien dviračiais? Juk yra tiek daiktų, kuriais galima dalytis?
 
– Norėjau suburti žmones, kurie dalytųsi ekologiška transporto priemone. Pastebėjau, kad dviračiai tampa vis populiaresni daugelyje miestų, netgi, sakyčiau, vyksta dviračių revoliucija. Juk dviračiai gali išspręsti daug šių dienų problemų: sumažinti spūstis miestuose, padėti išsaugoti klimatą ir pagerinti sveikatą.
Miestuose ir už jų visame pasaulyje tiesiami dviračių takai, miesto dviratį gali išsinuomoti ir Londone („Santander“) ar Paryžiuje („Velib“). Manau, kad dalijimasis dviračiais gali tapti šio judėjimo dalele.

– Kiek teko matyti, Anglijoje padėvėti dviračiai nėra labai brangūs: gali už 20 svarų nusipirkti ir važinėtis be baimės: pavogs, sugadinsiu... Tai didelių nuostolių neatneš. Kuo klientui patrauklus tavo verslo modelis?
 
– Mano idėja yra tokia, kad žmonės turėtų galimybę minti dviratį, kad ir kur jie yra. Jei gyvenate Londone, gal jums patogiau nusipirkti ir turėti savo dviratį, bet jei keliaujate į Portugaliją ar į Škotiją, patogiau pasiskolinti dviratį iš ten gyvenančio žmogaus už minimalų mokestį. Tai labai patrauklu keliautojams, studentams, žmonėms komandiruotėse, nes jie gali išsinuomoti dviratį bent kokiame pasaulio kampelyje.
 
– Ar pati esi dviračių entuziastė, o gal – batsiuvys be batų?
 
Dviračiai visada buvo ir tebėra mano pagrindinė transporto priemonė. Ir keliaudama išsinuomoju dviratį, kad galėčiau geriau pažinti miestą ir kuo daugiau pamatyti.
 
– Kaip apskritai vertini dviračių kultūrą ten, kur tau teko gyventi – Lietuvoje, JAV ir Anglijoje?
 
– Nors negyvenau Nyderlanduose, ši šalis man yra įspūdingiausia savo dviračių kultūra. Olandai netgi yra įsteigę dviračių ambasadą, propaguojančią dviračių kultūrą. Tikiuosi, kažkas panašaus ateis į visas šalis. Šiuo metu ir Lietuvoje, ir Anglijoje dviračių kultūra plėtojasi, atsiranda daugiau dviračių takelių ir pačių dviratininkų. Prieš porą savaičių Šiauliuose stebėjau maždaug 500 dviratininkų sutraukusias lenktynes.
Tiesa, Londone aš dviračiu niekada nevažinėjau, bet Paryžiuje vieną buvau išsinuomojusi ir likau sužavėta jų kelių: ten padaryti specialūs takai, kuriais miela ir malonu važiuoti.

– Tavo verslas – vienas iš dalijimosi ekonomikos sraigtelių, kuriančių socialinę gerovę. Bet ar tokie verslai išties gali nešti pelną?
 
– Šiuo metu esu idealistė ir tikiuosi, kad sukūrus stiprią bendruomenę, kurioje žmonės mato prasmę, lėšos iš kažkur ateis. Šiuo metu dirbu iš idėjos ir koncentruojuosi į tai.
 
  

Žymos: Viktorija Rinkevičiūtė, Dviračiai, Anglijos lietuviai, Cycle Land

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Grįžta Petriukas namo ir mama jo klausia:
-Petriuk, kodėl tu šlapias?
-Mes su Jonuku žaidėm ,,Šuo ir krūmas\" - aš buvau krūmas...