Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2016-07-08

Tapytojai iš Lietuvos paveikslų idėjos gimsta ir gamykloje

  
Tapytojai iš Lietuvos paveikslų idėjos gimsta ir gamykloje
© Asmeninio archyvo nuotr.
Pirmoji ir kol kas vienintelė Neringos Petrošiūtės darbų paroda surengta Lietuvoje.
Tapymas man yra ir atsipalaidavimo forma. Tai yra veikla, kuria užsiimdama aš absoliučiai prarandu laiko ir vietos nuovoką.

Kvietimo dalyvauti didžiausioje ir populiariausioje meno mėgėjų mugėje Europoje „Parallax Art Fair“ šiemet netikėtai sulaukė ir Jungtinės Karalystės lietuvė Neringa Petrošiūtė. Ten ji visam pasauliui pristatys savo paveikslus. Įdomiausia, jog kasdienybėje nė vienas ženklas nerodo, kad ši moteris galėtų būti tapytoja.

Leedse gyvenanti N. Petrošiūtė dirba kokybės inspektore gamykloje. Moters išsilavinimas visiškai nesusijęs su menu, o didžiausias jos patarėjas tapymo klausimais – regbį žaidžiantis sūnus.
Tačiau tapytojos darbai patraukė Londone, Niujorke, Majamyje ir Los Andžele vykstančių mugių organizatorių dėmesį, ir lietuvės paveikslai jau liepos pabaigoje bus pateikti tūkstančių lankytojų, kitų menininkų ir kritikų teismui.
 
„Tiesai“ N. Petrošiūtė papasakojo, kaip gimsta jos paveikslai.
 
Neringa, Jūs kviečiama dalyvauti į didžiausią pradedančiųjų menininkų parodą dėl to, kad tapote. Ką tapote?
 
– Akrilu tapau gėles. Užsiimu šia veikla nuo 2009-ųjų, esu absoliuti savamokslė. Mano darbų nuotraukas internete pastebėjo vienas iš parodos organizatorių ir pakvietė dalyvauti. Aš ir sutikau!
 
Tapau tik gėles, daugiau nieko, nors neatmetu galimybės, kad ateityje išmoksiu tapyti dar ką nors.
 
– Minėjote, kad Jūsų darbai anksčiau jau kažkur buvo publikuoti. Kaip sekėsi?
– Pirmoji mano paveikslų paroda surengta prieš metus Šilutėje: aš iš tų kraštų kilusi. Paveikslai iki šiol keliauja po įvairias kultūros įstaigas, bibliotekas, kuriose ir eksponuojami.
 
– Pradėjote tapyti prieš septynerius metus. Kaip tokios veiklos atsiranda žmonių gyvenimuose, kas juos pastūmėja?
 
– Tapyba mano gyvenime atsirado labai įdomiai – sūnus mokykloje gavo užduotį namuose padaryti tam tikrą dailės darbą. Parūpinau jam visus reikmenis, kol vaikas piešė, piešiau ir aš. Man tai visada patiko, nuo mokyklos laikų, bet anuomet mane pristabdė dailės mokytojas, nepasitikėjęs mano talentu, tai piešimas irt liko kažkur minčių užkaboriuose… Iki tos dienos, kai sūnus grįžo iš mokyklos ir pranešė, kad reikės atlikti tą dailės užduotį.
 
O tąkart piešdama su sūnumi nupiešiau saulėgrąžą, ir tas paveikslas labai patiko vienai mano draugei. Ji nusprendė, kad ta saulėgrąža būtų geriausia dovana jai gimtadienio proga… Po to tokios dovanos draugams, šeimos nariams, paveikslas savo namams papuošti... Taip ir tapau jau 7 metus, per tą laikotarpį jaučiuosi labai patobulėjusi, nors tobulėjimui ribų nėra.
 
Paveikslų nutapiau nemažai, dauguma iš jų padovanoti, kiti atsidūrė įvairiose pasaulio šalyse, keletą pavyko parduoti.
Viskas prasidėjo nuo šio paveikslo. Viskas prasidėjo nuo šio paveikslo.
 
– Parduoti juos – siekis?
 
– Ne, tai nėra pagrindinė mano veikla. Paveikslus tapau ne tam, kad juos parduočiau. Sugebėjimai praverčia, kai prireikia originalios dovanos.
 
Tačiau kartais mane susiranda visai nepažįstami žmonės, kurie nori įsigyti mano darbus arba užsako, kokios gėlės paveikslo norėtų.
Gėlės moterį supa ir tapyboje, ir gyvenime. Gėlės moterį supa ir tapyboje, ir gyvenime.
Gėlės moterį supa ir tapyboje, ir gyvenime. Gėlės moterį supa ir tapyboje, ir gyvenime.
– Ar paveiksluose pavaizduotos gėlės Jums – tik gėlės, ar jos reiškia kažką daugiau?
 
– Gėlės man yra atgaiva, jos supa mane visur – namuose, sode. Man patinka jas tapyti. Vieni tapo portretus, kiti peizažus, treti gyvūnus, o aš – gėles.
 
Tapymas man yra ir atsipalaidavimo forma. Tai yra veikla, kuria užsiimdama aš absoliučiai prarandu laiko ir vietos nuovoką. Visiškas atsipalaidavimas, atitrūkimas nuo visų gyvenimiškų rūpesčių, išorinio pasaulio. Tai terapija nuo kasdienybės ir rutinos. Juk mums visiems pasitaiko dienų, kai norisi pabėgti nuo visko. Tokiomis dienomis aš tapau.
 
– Ir tai padeda?
 
– Ir dar kaip!
 
– Kokią gėlę nutapyti sunkiausia?
 
– Rožę. Iš pažiūros tai paprasta gėlė, tačiau norint ant drobės perkelti kiekvieną jos žiedlapį, kiekvieną jo šešėlį ir atspalvį tenka apsišarvuoti kantrybe, įdėti tikrai daug darbo. Esu reikli sau, negaliu palikti paveikslo, jei jis man atrodo neišbaigtas. Todėl buvo atvejų, kad per naktį pertapau, jei nepatiko originalas...
 
O lotosai ir vandens lelijos – mano silpnybė, juos tapyti man patinka labiausiai, galbūt dėl to ir paprasčiausia.
Rožei nutapyti reikia daugiausiai pastangų. Rožei nutapyti reikia daugiausiai pastangų.
 
– Kiek laiko užima nutapyti vieną paveikslą?
 
– Tai priklauso nuo dydžio ir gėlės. Užtrunku apie dvi savaites, skaičiuojant grynąjį laiką – apie 48 valandas.
 
– Ar tą kvietimą į Chelsea laikote tam tikru įvertinimu?
 
– Man tai galimybė susipažinti su kitais menininkais, pamatyti jų darbus, užmegzti kontaktus, kurie galbūt
 
pravers ateityje. O galbūt aš vieną dieną būsiu garsi tapytoja ir galėsiu iš savo veiklos gyventi... Šiandien tai tik svajonė.
 
O dabar man, pradedančiajai, tokie renginiai – tik į naudą.
 
Menininkai savo darbų dažnai nelinkę vertinti, palieka tai publikai, kritikams. Kas yra didžiausias Jūsų kritikas?
 
– Tikriausiai mano jaunesnysis sūnus. Jis pats mėgsta meną, tai negaili man patarimų, kaip vieną ar kitą spalvą, atspalvį išgauti. Jis yra didžiausias padėjėjas ir didžiausias kritikas.
 
– Ir kiek gi šiam ekspertui metų? Ar jis seka mamos pėdomis?
 
– Jam ir padėjau anuomet tuos dailės namų darbus atlikti. Dabar sūnui šešiolika, ir jis mamos pėdomis neseka. Mokykloje dalyvauja įvairiuose meno projektuose, bet pagrindinė sūnaus veikla – regbis.
 
– Neblogas derinys: regbio žaidėjas pataria, kaip piešti gėles…
 
– Taip, ir prie viso to dar reikėtų pridėti, kad aš pagal išsilavinimą esu teisininkė, o dirbu kokybės inžiniere, tikrinu, ar naftos, farmacijos ir kitai pramonei pagamintos tarpinės atitinka standartus.
 
– Kaip ir kodėl atsidūrėte Jungtinėje Karalystėje?
 
– Gyvenu čia jau beveik 11 metų. Mano istorija labai paprasta – Lietuvoje nepavyko rasti darbo, tai susikroviau daiktus ir su dviem vaikais atvažiavau čia. Ir dėl savo sprendimo niekada nesigailėjau. Ne tik man, bet ir vaikams galimybės šioje šalyje kur kas didesnės.
 
– Turite savo studiją?
 
– Ne, tapau namuose. Vyresnysis sūnus išsikraustė, tai jo kambarį paverčiau savotiška studija. O šiaip galiu tapyti kur panorėjus, netgi žmonių buvimas aplink manęs netrikdo – aš taip sugebu atsijungti. Man reikia sulaukti tik tam tikros nuotaikos, nuo kurios ir priklauso, kaip man seksis. Jeigu nuotaika tinkama, paveikslą galiu nutapyti per naktį ar net per kelias valandas.
Neringa Petrošiūtė sako, kad atėjus tinkamai akimirkai gali tapyti bet kur. Asmeninio archyvo nuotr. Neringa Petrošiūtė sako, kad atėjus tinkamai akimirkai gali tapyti bet kur. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Kaip tą nuotaiką apibūdintumėte?
 
– Net nežinau. Gal tai tiesiog tinkama akimirka. O ji gali ateiti labai spontaniškai, pavyzdžiui, net žiūrint televizorių.
 
– Bet tai gali atsitikti ir dirbant, ką daryti tuomet?
 
– Pamatytumėte mano darbo užrašų knygą, suprastumėte, ką tokiais atvejais daryti...
 
– O jeigu tą akimirką žmogus pajaučia jau pasiekęs brandą, pasirinkęs visiškai kitokį gyvenimo kelią? Jeigu inžinierius staiga sumanė, kad gali piešti. Ką jam daryti?
 
– Nieko nelaukti ir to imtis. Amžius, išsilavinimas praranda prasmę, nesvarbu, kur gyveni, – jeigu kažkas giliai viduje tūno ir staiga ima veržtis laukan, nereikia to stabdyti. Viskam yra vieta ir laikas.
 
Net jeigu tą akimirką trūksta pasitikėjimo, stabdyti nereikia.
  

Žymos: Neringa Petrošiūtė, parallax art fair, tapymas,

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Išeidama į darbą žmona vyrui palieka raštelį: „Paimk iš darželio sūnų. Jis pats tave pažins.“