Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Natalija Voronina   |   2015-11-20

Veikli lietuvė kantriai sprendžia šeimų problemas

  
Veikli lietuvė kantriai sprendžia šeimų problemas
© Dovile Jurkiene Photography nuotraukos.
V. Stukaitė-Laniauskienė giliai širdyje yra avantiūristė.
Tėvai yra ta didžioji jėga ir versmė, kurią godžiai sugeria vaikai.

Buvusi žurnalistė, lituanistinės mokyklos „Bitė“ įkūrėja, specialiųjų mokymosi poreikių ir neįgalumo informacijos ir pagalbos bei tarpininkavimo tarnybos koordinatorė Virginija Stukaitė-Laniauskienė Jungtinėje Karalystėje sukasi daugybės skirtingų darbų rate. Energinga moteris taip pat augina devynerių metų dukrą Saulę. Ir nė kiek nesiskundžia.

Išskirtiniame interviu „Tiesai“ V. Stukaitė-Laniauskienė atviravo apie darbinius iššūkius, motinystės ypatumus ir teigė, kad joks lietuvis niekada netaps britu, nes: „Mes jau esame tas, kas esame, ir mums nereikia niekuo kitu būti. Kam būti tuo, kuo nesi?“
– Virginija, prieš devynerius metus atkeliavote į Jungtinę Karalystę. Ar lengva širdimi išvykote iš Lietuvos?
 
– Aš niekada negalvojau, kad emigruosiu. Man Lietuvoje visada buvo gerai, niekada nieko nekaltinau dėl darbo buvimo ar nebuvimo, visada turėjau darbą, o jei norėjau, tai net ir kelis. Tuo metu maniau: aš čia gyvenu ir gyvensiu – be jokių svarstymų apie išvykimą svetur.
 
Visgi giliai širdyje esu avantiūristė. Vyro paskatinta vieną dieną ryžausi pokyčiams.
 
Į Jungtinę Karalystę atvykau vos dviem savaitėms, be jokių minčių, kad liksiu. Turėjau motinystės atostogas, nebuvo jokio streso ar minčių, kad reikia iš karto darbo ieškotis ar kur nors skubėti. Atvykau pasižvalgyti.
 
Ir štai dviejų savaičių išvyka tęsiasi jau devintus metus.
 
Aš labai myliu Lietuvą, mylėjau ją ir ten gyvendama, myliu ją ir būdama čia, tačiau norėjau išbandyti kažką naujo. Aklai sekti visuomenės nurodymais, kur ir kaip turiu gyventi – ne man.
Buvimas kartu yra svarbi Virginijos šeimos gyvenimo ir ugdymo dalis. (Asm. arch.) Buvimas kartu yra svarbi Virginijos šeimos gyvenimo ir ugdymo dalis. (Asm. arch.)
Praktiniu būdu geriausia ir lengviausia perduoti meilę kultūrai, žemei ir kalbai. Vašku marginami velykiniai kiaušiniai. (Asm. arch.) Praktiniu būdu geriausia ir lengviausia perduoti meilę kultūrai, žemei ir kalbai. Vašku marginami velykiniai kiaušiniai. (Asm. arch.)
– Visgi neilgai trukus jau darbavotės lietuviškoje spaudoje, vėliau įsidarbinote ir lituanistėje mokykloje. Dabar esate specialiųjų mokymosi poreikių ir neįgalumo informacijos ir pagalbos bei tarpininkavimo tarnybos koordinatorė (angl. SEND Infomation, Advice, Support and Mediation Service). Kodėl ryžotės karjeros pokyčiams?
– Man patiko darbas spaudoje, bet vis atsirasdavo ir kažkas naujo. Įvykis vijo įvykį, norėjau išbandyti jėgas naujose srityse. Man patiko ir tiko tas sūkurys, kuris laiko įsukęs mane iki šiol.
 
Kai pildžiau darbo anketą dirbti tuometėje Tėvų partnerystės tarnyboje (angl. Parent Partnership Service, dabar SEND Information, Advise, Support and Mediation Service), tikriausiai dar gerai nesuvokiau visų nuansų, kuriuos man reikės žinoti. Žinoma, viskas ateina su patirtimi. Nors pradžioje ir buvo truputį streso, kol viską perpratau, bet dabar, penktaisiais savo darbo metais, džiaugiuosi pasirinkusi šį kelią.
 
Visos dienos skirtingos, visos bylos skirtingos. Nuolat turi galvoti, kaip išspręsti vienokią ar kitokią situaciją, ginčą ar kaip geriau padėti parašyti apeliaciją. Dirbdamas šiame darbe niekada nenustoji mokytis. Tai mane žavi ir veda pirmyn.
 
Dirbu Croydone. Biure esame dviese – vyresnioji tarnybos koordinatorė ir aš. Mūsų tarnyba – valstybinė nepriklausoma tarnyba, kurią privalo turėti kiekviena savivaldybė. Tėvai turi turėti galimybę pasikalbėti su nepriklausomu specialistu apie savivaldybės ar mokyklos priimtus sprendimus jų vaiko atžvilgiu.
 
Tėvai kreipiasi, jei vaikas negauna reikiamos pagalbos mokykloje, jei buvo išmestas iš mokyklos, jei nori valstybinių specialiųjų poreikių įvertinimo, jei negauna mokyklos ar negauna tinkamos mokyklos, jei pažeistos vaiko teisės ar vaikas patiria diskriminaciją ar žeminimą.
 
Daugiausia dirbame su tėvais ir teikiame pagalbą vaikams praktiškai nuo gimimo iki 25 metų amžiaus.
 
Nuo praėjusių metų rugsėjo, pagal naują švietimo įstatymą, 16 metų jaunuoliai jau yra daugiau ar mažiau atsakingi už savo gyvenimą. Jeigu jie nori pateikti apeliaciją dėl sprendimo, gali tai padaryti be atskiro tėvų leidimo; mes dirbsime su jaunuoliu ir jam padėsime susigaudyti švietimo teisės labirintuose.
 
Jei jaunuolio ir jo tėvų nuomonės išsiskiria, vienas iš tarnybos darbuotojų padės tėvams, kitas – jaunuoliui.
 
– Kokios asmeninės savybės Jums padeda eiti šias pareigas?
 
– Ramybė. Pasitaiko daug probleminių bylų, kai, tarkim, susirinkimo dalyviai elgiasi labai emocingai, bando diktuoti tam tikras sąlygas. Tuomet labai padeda ramybė ir diplomatija. Vėl viską apsuki iš pradžių, paprašai tų pačių dalykų, tik kitais žodžiais ir, žiūrėk, tėvai bei mokytojai aprimsta ir sutaria dėl bendrų dalykų vaiko labui.
 
Mūsų darbe labai svarbu mokėti klausytis. Ir viena iš esminių ypatybių: nepaisant to, kaip galiu jaustis ar ką galvoti apie susidariusią situaciją, kad ir kokia didelė būtų problema, aš galiu tik informuoti tėvus ar jaunus žmones apie jų teises. Negaliu nuspręsti, negaliu žmonėms sakyti: darykite vienaip ar kitaip.
 
– Ar susiduriate su situacijomis, kai širdis sako viena, o teisiniai punktai – visai ką kita?
 
– Tikrai taip. Ir kartais būna, kad matai, jog vaikui reikia valstybinio specialiųjų mokymosi poreikių įvertinimo ar specialios programos, tačiau trūksta įrodymų, profesionalų, pavyzdžiui, pediatro ar logopedo ataskaitų. Ir viskas. Vaikas tuo metu dar neatitinka reikiamų kriterijų, ir jo byla gali būti atmesta.
 
Būna ir taip, kad mokykla nori vaikui padėti, yra sudarytas individualus pagalbos planas, o tėvai nepripažįsta, kad vaikas turi specialių mokymosi poreikių… Ir nieko negali padaryti. Tėvai gali atsisakyti pasirašyti sutikimą, kad vaiką įvertintų psichologas, nepaisant to, kad vaikui sunku susikaupti, bendrauti, jis gali būti agresyvus, o jo mokslo pasiekimai gerokai žemesni nei kitų bendraamžių. Be tėvų sutikimo mokykla negali vertinti vaiko. Tokios nuostatos.
 
Dovile Jurkiene Photography nuotraukos. Dovile Jurkiene Photography nuotraukos.
 
– Ar dažnai sulaukiate pagalbos šauksmo iš tautiečių?
 
Lietuvių bendruomenė Croydone nemaža, bet tikrai ne visi žino, kad yra tokia tarnyba. O gal lietuvių būdas toks, kad jie visų pirma bando patys susidoroti su problemomis?
 
Padedu ne vienai lietuvių šeimai. Mano darbas nėra toks, kad vieną kartą susitikau su šeima – ir viskas. Šeimas dažniausiai mes gerai pažįstame, bendraujame dvejus trejus metus: pasibaigia vienos problemos, prasideda kitos. Padedi tėvams susirinkime, kai kalbama apie jų vaiko pažangą, vėliau vaikas keičia mokyklą ar iš pradinės pereina į vidurinę, ir tada jau gali reikėti padėti aplankyti naują mokyklą ir t. t. Padėti lengviau, kai žinai visą šeimos istoriją.
 
– Su kokiomis problemomis susiduriate dažniausiai?
 
– Iki praėjusio rugsėjo darbas buvo susijęs išskirtinai su specialiųjų poreikių švietimo teise. Dabar prisidėjo socialinė rūpyba ir sveikata. Visgi švietimo sritis liko pagrindinė.
 
Mes nesame socialiniai darbuotojai, bet, pavyzdžiui, jei tėvai ar globėjai turi vaiką su specialiaisiais poreikiais, jie turi teisę prašyti atokvėpio. Jie gali kreiptis į mus: mes patariame, ką daryti, kur kreiptis, kokios paslaugos ar tarnybos yra gyvenamojoje savivaldybėje, ką daryti, kad gautum šią paslaugą.
 
Būna taip, kad tėvai įtaria arba žino, jog vaikas turi specialiųjų poreikių, pvz., autizmo sutrikimą, disleksiją ar elgesio bei emocinių sutrikimų, bet nesulaukia tinkamos reakcijos iš mokyklos. Tuomet mes informuojame, kokius biudžetus turi mokyklos, kaip galima juos panaudoti, dalyvaujame bendruose susitikimuose.
 
Labai svarbu paminėti, kad visoje Jungtinėje Karalystėje mūsų tarnybų pagalba yra nemokama.
 
– Su kokiais profesiniais iššūkiais tenka susidurti?
 
– Jų būna įvairių. Valdininkai ne visada atsižvelgia į vaiko poreikius skirdami mokyklą, nes juos taip pat riboja begalė vidinių reikalavimų. Tikru iššūkiu gali tapti trumpas susitikimas su savivaldybės tarnautojais ir tėvais.
 
Reikia pasitelkti ir diplomatiją, ir gudrumą, ir prisiminti visus teisinius dalykus, kurie reglamentuoja vaiko teisę būti tinkamoje aplinkoje.
 
Kartais sunku rasti bendrą kalbą su tėvais. Būna atvejų, kai vaikui reikia pagalbos, o tėvai nedrįsta kreiptis į mokyklą. Jiems nedrąsu skųstis. Tada reikia gerokai pasukti galvą, kaip motyvuoti tėvus, nes yra darbų, kurių mes negalime padaryti.
 
– Ne tik aktyviai dirbate, bet ir auginate 9-erių metų dukrą Saulę. Kaip pavyksta suderinti motinystę ir karjerą?
 
– Pirmiausia, mano nuomone, mamos neprivalo skirti viso savo laiko vaikų ugdymui. Juk dar yra ir tėčiai, kurių vaidmuo vaiko gyvenime labai svarbus. Vaikai mokosi iš tėvų bendravimo, mato, kaip tėvai sprendžia problemas.
 
Mūsų šeimoje nėra pareigų pasiskirstymo. Saulė jau suvokė, kad bet kuris gali išnešti šiukšles, kad abu tėvai gali ruošti vakarienę, kad yra nustabu pasiskirti laiką šeimos filmui. Vėliau šie dalykai taps neatskiriama jos gyvenimo dalimi.
 
Saulė, matydama viskuo besidominčius ir įvairiose veiklose dalyvaujančius tėvus, natūraliai pati domisi įvairiais dalykais. Naminio ugdymo (Home education) stovykla. (Asm. arch.) Saulė, matydama viskuo besidominčius ir įvairiose veiklose dalyvaujančius tėvus, natūraliai pati domisi įvairiais dalykais. Naminio ugdymo (Home education) stovykla. (Asm. arch.)
 
Visa tai augina ir ugdo. Tai dalis motinystės – kai vaikas tave mato ir stebi. Saulė žino, kada ir kokiais darbais būnu užsiėmusi. Smulkmenomis jos neapkraunu, tačiau esmę pasakoju.
 
Saulė, stebėdama mane, formuoja nusistatymą, kad mokytis ir domėtis yra normalu, kad gauti žinių yra gerai. Bet, žinoma, yra šeimos laikas, mūsų laikas, kai kalbamės, skaitome, ir jis labai svarbus.
 
Mūsų visų pomėgis – šiaurietiškasis ėjimas. Mėgstam keliauti po apylinkes. Žaidžiam įvairių žaidimų, turim šventą knygų skaitymą prieš miegą. Aš pati iš dukros daug išmokstu.
 
– Kaip pavyko dukrai įdiegti besąlygišką meilę Lietuvai?
 
– Manau, labai svarbu tai, ką jaučia patys tėvai. Suprantu, kad dalis lietuvių paliko savo šalį dėl nepritekliaus ir kitokių problemų, todėl neretai pabamba ant tėvynės. Tai yra normali gyvenimo dalis – dalytis tuo, kas patiko, kas miela, ir išreikšti jaučiamą nepasitenkinimą. Mūsų gyvenimai yra skirtingi, patirtys – skirtingos. Ir besipiktinantys Lietuva, ir mylintys ją esame teisūs. Ir tuos jausmus vaikas labai puikiai perima.
 
Aš labai myliu Lietuvą, man lietuvių kalba yra ypatinga, tad ir Saulė visa tai labai natūraliai perėmė. Mes turime savo stilių, kaip minime kalendorines šventes, kaip ir kada dalijamės prisiminimais apie artimuosius, vaikystę ir t. t. Saulė – įrodymas, kaip vaikas sugeria aplinką ir informaciją. Ji vaizdžiai gali papasakoti apie savo senelį, kuris mylėjo vaikus, apie tai, kaip su jais žaisdavo, nors savo senelio – mano tėtės – nebeturėjo galimybės pamatyti. Bet jaučiu, kad ji tą senelį myli… Tėvai yra ta didžioji jėga ir versmė, kurią godžiai sugeria vaikai.
 
Kiekvienas turime žinoti, kas esame, nes kai žmogus šliejasi prie įvairių bendruomenių, jis tarsi pakimba ore. Joks lietuvis nebus britu – tik britas gali būti britas. Mes jau esame tas, kas esame, ir mums nereikia niekuo kitu būti. Kam būti tuo, kuo nesi?
 
„Bitėje“ mokymas organizuojamas įtraukiant visą šeimą. (Asm. arch.) „Bitėje“ mokymas organizuojamas įtraukiant visą šeimą. (Asm. arch.)
„Šeimos diena“ – vienas iš kasmetinių „Bitės“ renginių. (Asm. arch.) „Šeimos diena“ – vienas iš kasmetinių „Bitės“ renginių. (Asm. arch.)
 
 
 
  

Žymos: Anglijos lietuviai, Natalija Voronina, Virginija Stukaitė-Laniauskienė, Lituanistinė mokykla „Bitė“, Įkvėpimas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Žmona nuolat erzina mane pasakojimais apie pirmąjį vyrą.
– Bet juk tu gali nuslopinti jos įprotį!
– Kaip?
– Pradėk kalbėti apie savo būsimąją žmoną.