Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Gintarė Chludokaitė   |   2017-11-17

Edgaras Chudoba: „Emigracija mane pavertė grojančiu verslininku mados industrijoje”

  
Edgaras Chudoba: „Emigracija mane pavertė grojančiu verslininku mados industrijoje”
© Asmeninio arch. nuotr.
Edgaras Chudoba
Galiu pasakyti tik tiek: pasaulis nėra baisus, o geriausi dalykai yra nemokami.

Sėkmingai Jungtinėje Karalystėje įsikūręs buvęs muzikantas, verslininkas ir mados fotografas Edgaras CHUDOBA, dalydamasis gyvenimo patirtimi, atskleidžia visai kitą emigracijos pusę.

„Mes niekam nieko neprivalom“, – sako Londone šešerius metus gyvenantis „Tiesos“ pašnekovas ir prisipažįsta, kad būtent emigracija jam gyvenime atvėrė daug naujų durų.
Dar nuo mokyklos laikų talentingas smuikininkas mėgino kurti verslą transporto logistikos srityje. Kūrybingoms idėjoms Lietuvoje nepasiteisinus, nusprendė, kad jo naujas iššūkis yra fotografija, ir paraginusi keliauti sėkmės ieškoti į Londoną.
 
– Ar pasiilgsti Tėvynės? Ką apie Lietuvą pasakoji jos nė negirdėjusiems?
 
– Visuomet jaučiu tam tikrą Lietuvos nostalgiją. Tenka pripažinti, kad Lietuva galbūt nėra geriausia šalis gyventi žiūrint iš ekonominės pusės, tačiau naujiems pažįstamiems apie ją atsiliepiu tik gražiai. Dažnai parodau, kaip atrodo mūsų Vilniaus senamiestis, Užupis, o Nida amerikiečiams atrodo kaip Šiaurės Karolina. Nustebtumėt sužinoję, kiek iš jų jau yra keliavę Lietuvoje ir atsimena Lietuvą iš gražiosios pusės.
 
– Kas nors, išgirdęs apie tavo sėkmingus karjeros pokyčius, gali net imti pavydėti. Bet kaip pats vertini savo gyvenimą?
 
– Aš tikiu, kad kiekvienas gali tapti tuo laimės kūdikiu. Tik nereikia bijoti pokyčių.
 
Dar besimokant M. K. Čiurlionio menų mokykloje visuomet kirbėjo mintys apie darbą didelėje korporacijoje ir nuosavo verslo sukūrimą. Po mokyklos baigimo visgi nusprendžiau studijuoti ir dirbti verslo industrijoje, tačiau patyriau labai didelį šeimos, draugų bei mokytojų spaudimą – jie dvylika metų uoliai iš manęs lipdė koncertuojantį smuikininką. Vis dėlto mano sprendimas buvo tvirtas ir aš turėjau beprotiškai daug motyvacijos įrodyti, kad galiu ne tik groti.
Ir iš tiesų, man pavyko įsidarbinti didelėje kompanijoje. Tačiau supratau, kad tai yra per sausa ir ilgiuosi meno. Nieko nelaukęs iškart po studijų nusipirkau bilietą į Londoną ir pateikiau atsistatydinimo prašymą direktoriui. Antrą kartą patyriau labai didelį aplinkinių spaudimą, tačiau tvirtai žinojau, ką darau. Ir štai sunkiu darbu pasiekiau tai, ko norėjau išvykdamas iš Lietuvos, – dirbu mados fotografijos industrijoje.
 
Asmeninio arch. nuotr. Asmeninio arch. nuotr.
 
– Tavo paskyroje socialiniuose tinkluose pastebėjau, jog nuolatos lankaisi skirtingose šalyse. Kaip save pristatai nepažįstamiesiems?
 
– Turiu pripažinti, kad dažnai nežinau, kaip save pristatyti! Smuikininkas? Verslininkas? Fotografas? Grojantis verslininkas mados industrijoje? Džiaugiuosi, kad turėjau progos dirbti tarp nuostabių žmonių visose trijose srityse, ir kai sutinku žmogų, kurio dar nepažįstu, visuomet randu apie ką pasikalbėti profesiniais ar asmeniniais klausimais.
 
– Esi apkeliavęs daugiau negu pusę pasaulio. Ar tave dar geba kas nors nustebinti?
 
– Nepatikėsite: mane labiausiai stebina Lietuva. Nedažnai grįžtu į Lietuvą, tačiau kas kartą randu labai pozityvių pokyčių. Išėjus vakare į Vilniaus senamiestį matai daugiau besišypsančių žmonių, Vingio parke tikrai daugiau sportuojančių ir besirūpinančių savo sveikata nei prieš gerą dešimtmetį. Infrastruktūra gerokai patrauklesnė nei prieš man išvykstant ir beveik nebesutinku besiskundžiančių gyvenimu ar norinčių emigruoti dėl ekonominių priežasčių. Tas labai džiugina ir kartu stebina, kaip tokia gana jauna ir maža šalis stipriai stumiasi į priekį tarptautiniame kontekste.
 
– Nuo Filharmonijos iki mados fotografijos – tarsi vaikščiotum vaivorykštės spalvomis. Kaip ir kodėl pakeitei profesiją?
 
– Keisti profesiją lengva nebuvo, tačiau tai dariau su dideliu užtikrintumu. Nuo menų mokyklos laikų turėjau išsiugdęs gerą darbo discipliną ir žinojau, kad tik sunkiu darbu galiu pasiekt tai, ko noriu. Kone kiekvieną dieną – retušuodamas nuotraukas ar skaitydamas knygą – vis dar klausausi klasikinės muzikos, ypač mano grotų Mendelsono ar Vivaldžio smuiko koncertų.
 
Kartais susimąstau, kur ir ką šiuo metu veikčiau, jei visgi tęsčiau smuikininko karjerą. Ir, žinot, jaučiuosi labai laimingas, kad visgi pasukau kitu keliu.
 
Aš norėjau išbandyti kitas industrijas ir mano planas pasiteisino. Sutikau labai daug naujų bei įdomių žmonių, su kuriais dabar esam geri draugai bei kolegos, taip pat palaikau ryšius su dabar jau sėkmingais orkestrantais bei solistais iš Lietuvos.
 
– Kokią naują sąvoką galėtum duoti emigracijai?
 
– Aš visuomet tikėjau, jog emigracija duoda tik naudingų ir įdomių gyvenimo pokyčių. Tu išeini iš savo komforto zonos, sutinki naujų žmonių, dažnu atveju išbandai naują sritį, pamatai kitą šalį, jos kultūrą ir žmones, ragauji skirtingas pasaulio virtuves, mokaisi naujos kalbos – galėčiau vardinti ir vardinti. Daug kas mane vadins optimistu. Galbūt. Bet tai buvo ir yra tai, kuo aš smarkiai tikiu. Tai buvo mano variklis, kuomet leidau sunkius pirmuosius mėnesius Londone. Gyvenime vadovaujuosi šiais tiksliais Robino Sharmos žodžiais: „All change is hard at first, messy in the middle and gorgeous at the end“ – „Visi pokyčiai yra sunkūs pradžioje, painūs viduryje ir nuostabūs pabaigoje“.
 
Asmeninio arch. nuotr. Asmeninio arch. nuotr.
 
– Ko tave išmokė profesijos pakeitimas ir keliavimas po pasaulį?
 
– Sakyčiau, kelionė kelionei nelygu, ar tai būtų profesijos keitimas, ar keliavimas po skirtingas pasaulio šalis. Bet galiu pasakyti tik tiek: pasaulis nėra baisus, o geriausi dalykai yra nemokami.
 
– Kokie planai numatyti ateičiai? Ko palinkėtum besiruošiantiems kelti sparnus iš Lietuvos?
 
– Lai kelia sparnus ir skrenda! Tik taip sužinosite, kam iš tiesų esat sutverti.
 
Kol kas nesu pasiekęs visų tikslų, kuriuos buvau išsikėlęs prieš išvykstant į Londoną, tad tikrai turiu, ką čia nuveikti. Esu tikras, kad savo gyvenimą siesiu su fotografija, tačiau ne Londone. Greičiausiai keliausiu kur nors už vandenyno. Kurio? Laikas parodys.
 
 
  

Žymos: Londono lietuviai, Fotografija, Klasikinė muzika, Emigrantai, Edgaras Chudoba

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Ona guodžiasi kaimynei:
– Ir kiek aš savo Jonui įrodinėjau, kad esu gera... Ir šaukiau, ir mušiau... Netiki...