Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   Barbora Grigaliūnaitė   |   2016-01-15

Lietuvos kultūros atašė Londone: galvoju apie galimybes, o ne sunkumus

  
Lietuvos kultūros atašė Londone: galvoju apie galimybes, o ne sunkumus
© Simono Vaikaso nuotr.
Lietuvos kultūros atašė Londone Rita Valiukonytė.

Rita Valiukonytė – Lietuvos kultūros atašė Londone. Prieš trejus metus atvykusi į Jungtinės Karalystės (JK) sostinę jauna moteris nieko nelaukusi pasiraitojo rankoves ir kibo į darbus – Lietuvos kultūros garsinimą svečioje šalyje.

Ji tai daro ne tik lankydamasi įvairiuose renginiuose, ir bet ir atstovaudama talentams: nuo jau gerai žinomų profesionalų iki dar jaunų, savo vietą bandančių atrasti menininkų.
Dirbdama savo darbą R. Valiukonytė JK sugebėjo ne tik pristatyti daugybę unikalių lietuvių menininkų, rengti kultūrinius projektus, tačiau ir suburti glaudžią bei kūrybingą bendruomenę, kuri ir pasibaigus jos atašė kadencijai liepą toliau garsins Lietuvos vardą ir plėtos kultūrinius ryšius.
 
– Rita, gimėte ir augote mažame miestelyje netoli Kauno – Lekėčiuose, studijavote Kaune. Kodėl nusprendėte išvykti iš Lietuvos?
 
– Visada žavėjo platesni horizontai, kitos kultūros, tačiau šalys, kuriose teko studijuoti ir dirbti, tebuvo laikinos stotelės. Niekada nesijaučiau emigravusi iš Lietuvos, o ryšys su gimtuoju kraštu visada buvo glaudus. Dažnai vykstu į Lietuvą darbo reikalais, bene kiekvieną dieną bendrauju su lietuvių menininkais bei kultūros žmonėmis tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje.
 
– Jau ketveri metai gyvenate ir dirbate Jungtinėje Karalystėje, Londone. Ar prisimenate, kokie lūkesčiai buvo prieš atvykstant ir kaip viskas atrodo dabar?
 
– Atvykus į Londoną norėjosi kuo greičiau perprasti aplinką, užmegzti kontaktus, inicijuoti kuo daugiau reikšmingų projektų. Esu dėkinga savo kolegei buvusiai kultūros atašė Daivai Parulskienei už itin dosnų informacijos perdavimą ir patarimus. Žinojau, kad šioje šalyje, o ypač Londone, nebus paprasta dirbti, tačiau visada stengiuosi galvoti apie galimybes, o ne apie sunkumus – ir tai padeda.
 
Londonas – tai Europos Niujorkas, intensyvus, greitas ir perpildytas, su galimybėmis ir beprotiška konkurencija. Matomumą reikia išsikovoti be politinės pagalbos, nes Lietuva, kaip ir kitos mažesnės Europos šalys, nepatenka į Jungtinės Karalystės kultūrinių ir ekonominių interesų žemėlapį.
R. Valiukonytė niekada nesijautė emigravusi iš Lietuvos, o ryšys su gimtuoju kraštu visada buvo glaudus. Kristijono Jakubssono nuotr. R. Valiukonytė niekada nesijautė emigravusi iš Lietuvos, o ryšys su gimtuoju kraštu visada buvo glaudus. Kristijono Jakubssono nuotr.
 
– Nuo 2012 m. dirbate Lietuvos kultūros atašė Londone. Kelerius metus turėjote išskirtinę progą bendrauti su tiek čia, tiek Lietuvoje gyvenančiais ir kuriančiais tautiečiais menininkais. Kuo skiriasi lietuviai menininkai emigrantai nuo tų, kurie gyvena ir dirba tėvynėje?
 
– Tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėje Karalystėje gyvena talentingi ir mažiau talentingi menininkai, vienus aplanko sėkmė, kitų ne, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos. Žinoma, skiriasi jų aplinka, kontaktai, galimybės, galų gale – buitis. Tarp Vilniaus ir Londono vyksta nuolatinis judėjimas. Išbandyti laimės Jungtinėje Karalystėje atvyksta įvairaus amžiaus menininkai, dizaineriai, architektai, tuo tarpu dalis Londone gyvenusiųjų grįžta į erdvius loftus Lietuvoje ir sėkmingai dirba ten. Kai kurie pasirenka gyvenimą tarp abiejų miestų.
 
– Kokie ryškiausi JK vykę lietuviški kultūriniai renginiai labiausiai įsirėžė į atmintį?
 
– 2012 metų pabaigoje itin daug spaudos dėmesio sulaukė tuo metu 90-metį šventęs Niujorke gyvenantis lietuvių menininkas Jonas Mekas. „The Serpentine“ galerija atidarė jo darbų parodą, o Britų filmų institutas (BFI) pristatė jo filmų retrospektyvą. Tais pačiais metais vyko trys režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ pasirodymai Šekspyro festivalyje Londone, juos pamatė net 4000 žmonių. Įsiminė ir 2013 metais vykęs Dainiaus Pulausko grupės koncertas Londono džiazo festivalyje, Lietuvos fotografijos sezonas Vakarų Škotijoje 2013. Šiais metais labiausiai įstrigo „MaLituanie“ koncertas Petworth‘o festivalyje. Niekada nepamiršiu, kaip išradingai lietuvių atlikėjai kartu su Baba Sissoko išjudino gana konservatyvią festivalio publiką.
 
Su Lietuvos ambasadore JK Asta Skaisgiryte jaunųjų lietuvių menininkų parodos „Point of View“ atidaryme. Su Lietuvos ambasadore JK Asta Skaisgiryte jaunųjų lietuvių menininkų parodos „Point of View“ atidaryme.
 
– Kultūros atašė darbas – pristatyti Lietuvos kultūrą, šiuo atveju Jungtinėje Karalystėje. Ko paprastai iš mūsų šalies tikisi britai? Ar pateisiname jų lūkesčius?
 
– Kultūrinių institucijų profesionalai, kuratoriai, muzikinių programų sudarytojai domisi tuo, kas nauja ir aktualu, nepriklausomai nuo šalies, tačiau kartais ir to nepakanka. Kultūrinės institucijos pirmumą teikia ne tik menininkų talentui, bet ir jų žinomumui, kuris garantuotų gausią publiką ir žiniasklaidos dėmesį. Profesionalaus meno pristatymas užsienyje – tai organiškas daug įdirbio ir kantrybės reikalaujantis procesas. Didžiausias iššūkis – sudominti. Vienas iš efektyvesnių būdų atkreipti į save dėmesį – kultūrinių organizacijų, festivalių vadovų, kuratorių vizitai į Lietuvą. Pažintis su šalimi ir jos kultūra skatina bendradarbiavimą tarp menininkų, institucijų bei festivalių. Lietuvoje apsilankę ekspertai tampa informacijos multiplikatoriais savoje šalyje. Tai pasiteisina.
 
Jei šiuolaikinis menas, muzika, šokis yra lengviau suprantami ir svetur, tai literatūros (beje, ir teatro) srityje situacija yra šiek tiek kitokia. Lietuviška pasakojimo tradicija ir temos gerokai skiriasi nuo anglosaksiškos, todėl leidėjų, ypač didžiųjų, lūkesčius patenkinti sudėtinga. Apskritai Jungtinės Karalystės knygų rinkoje išleidžiama tik apie tris procentus verstinės viso pasaulio literatūros.
 
Su kuratoriais iš JK vizito Kauno bienalėje metu. Donato Stankevičiaus nuotr. Su kuratoriais iš JK vizito Kauno bienalėje metu. Donato Stankevičiaus nuotr.
 
– Kokį didžiausią darbą esate padariusi dėl Lietuvos kultūros?
 
– Į šį klausimą norėčiau atsakyti Konfucijaus posakiu: „Pasirink mėgstamą darbą, ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti.“
 
– Koks, Jūsų nuomone, Lietuvos kūrėjas yra geriausiai žinomas tarp britų? Galbūt vienos srities menininkai turi daugiau potencialo nei kitos? Kokiomis meno kryptimis britai domisi labiau?
 
– Būtų įdomu padaryti apklausą, tik vargu ar galėtume pasidžiaugti rezultatu. Kai kurie muzika besidominantys britai žino apie Violetą Urmaną, Kostą Smoriginą, Edgarą Montvidą, Justiną Gringytę, Martyną Levickį, teatro profesionalai – Oskarą Koršunovą, Rimą Tuminą, Eimuntą Nekrošių, kino programų sudarytojai – Joną Meką ir Šarūną Bartą.
 
Šiuolaikinio meno kuratoriai dažnai pamini kuratorių Raimundą Malašauską, menininką Deimantą Narkevičių, Urbonus, Darių Mikšį. Džiugu, kad sekasi ir Londone gyvenančioms menininkėms: Indrės Šerpytytės darbai jau pristatyti „Tate Modern“ Londone ir „MoMa“ Niujorke. Pripažinimo sulaukė ir Karališkojo menų koledžo magistro programoje studijuojanti menininkė Eglė Jauncems, kuriai už išskirtinius piešimo ir tapybos gabumus buvo skirta žymaus menininko Davido Hockney premija. Tai – puiki pradžia.
 
– Ne paslaptis, kad siekiant pristatyti Lietuvos kultūrą neretai užsieniečiai atsivežami ir į Lietuvą. Kokių atsiliepimų dažniausiai sulaukiate?
 
– Taip, šitas darbo metodas tikrai pasiteisina: pasikvieti žmogų, ir jis išsiveža namo visą Vilnių. Dar neteko girdėti nei vieno neigiamo atsiliepimo, nežinau, ar dėl to, kad svečiai mandagūs (juokiasi, – aut. past.) Beveik visi be išimties dievina jaukų Vilniaus senamiestį, tiesa, kai kurie britai, ypač londoniečiai, Lietuvos sostinėje pasigenda šurmulio ir rasių įvairovės.
 
Su Jungtinėje Karalystėje kuriančiais menininkais renginyje „Artists on the roof“ Lietuvos ambasadoje Londone. Linos Petrauskaitės nuotr. Su Jungtinėje Karalystėje kuriančiais menininkais renginyje „Artists on the roof“ Lietuvos ambasadoje Londone. Linos Petrauskaitės nuotr.
 
– Gaunate nepaprastai daug užklausų, įvairių projektų pasiūlymų, su jumis bando susisiekti daugybė JK kuriančių lietuvių menininkų. Kaip atsirenkate, sudėliojate prioritetus, kam skirti savo laiką ir dėmesį?
 
– Taip, užklausų gaunu daug, ir kiek galiu, patariu, patarpininkauju. Visa laimė, „iPhone“ telefonas suteikia galimybę pratęsti biuro valandas, nemažai laiškų atsakau pakeliui į susitikimus ir renginius. Tačiau visko neaprėpsi, tad tenka susidėlioti aiškius prioritetus. Pirmumą teikiu profesionaliems projektams, kuriuose aktyviai dalyvauja britų institucijos, ne mažiau svarbi ir tinklo plėtros veikla: naujų kontaktų su britų organizacijomis užmezgimas bei jų puoselėjimas. Projektus, kurie susiję tiesiogiai su lietuvių bendruomene, kuruoja mano kolegė Žydrė Senkuvienė.
 
– Ar pradėdama dirbti kultūros atašė Londone nusistatėte kokius nors asmeninius ir (ar) darbo tikslus? Ar jaučiate, kad juos pasiekėte?
 
– Taip, kiekvienais metais nusistatau darbo prioritetus bei tikslus, iš anksto planuoju renginius. Iki šiol viskas vyksta sklandžiai.
 
– Jūsų kadencija baigsis 2016 m. liepos 2 d. Nors tai dar sąlyginai negreit, tačiau ar pradėjote mąstyti apie tai, kad artėja laikas palikti Londoną? Ko labiausiai pasiilgsite?
 
Londonas – intensyvus miestas, jis daug duoda, bet nemažai ir atima. Spontaniškumui vietos beveik nėra, visi bėga, lekia, lekiu ir aš. Vasarą turėsiu galimybę bent trumpam stabtelti ir „perkrauti“ savo smegenų kompiuterį naujai veiklai. Sunku pasakyti dabar, ko pasiilgsiu po metų... Galbūt kultūrinės įvairovės ir dabar jau šiek tiek pabodusio anonimiškumo.
 
 
  

Žymos: Londonas, Barbora Grigaliūnaitė, Rita Valiukonytė, Lietuvos kultūros atašė Londone

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kodėl tu taip nesistengi išmokti anglų kalbos?

- O kam?

- Juk ta kalba kalba pusė pasaulio!

- Tai negi neužtenka?