Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Justė Juškevičiūtė   |   Tiesa.com   |   2019-06-15

Londone gyvenančios kaunietės darbai puikuojasi prestižinėje „Liberty“ parduotuvėje 

  
Londone gyvenančios kaunietės darbai puikuojasi prestižinėje „Liberty“ parduotuvėje
© Tiesa.com

Londone gyvenančios kaunietės Rūtos Bartkevičiūtės rankos kuria grožį, kurį jau spėjo įvertinti ir britai. Lietuvės keramikos darbai puikuojasi prestižinėje „Liberty“ parduotuvėje, visai šalia mados gigantų „Dior“ ir „Valentino“ dirbinių.

Įspūdingus kūrinius pristatanti keramikė juokiasi, kad meno užkulisiai toli gražu nėra tokie gražūs, kaip daugelis įsivaizduoja, o užsiimant keramika jos galvoje sukasi... buitinės mintys. „Kuriant daug dalykų sukasi mano galvoje.

Ką šiandien gaminsiu vakarienei, kad reikia paskambinti mamai, o, kokia nuostabi gėlė pražydo prie namo, kokį keistą sapną sapnavau praėjusią naktį... Prisimenu, kas buvo prieš dešimt metų, ir vėl viską išgyvenu taip jausmingai, kad pradedu šypsotis arba verkti“, – su šypsena savo kūrybinių dirbtuvių užkulisius atveria R. Bartkevičiūtė.

Visgi vos sutikus Rūtą, ji pakeri ne tik trykštančia pozityvia energija, bet ir požiūriu į gyvenimą. Laikraščiui „Tiesa“ moteris pravėrė savo asmeninio gyvenimo uždangą ir atskleidė, kaip šių dienų pasaulį mato menininkas.

– Rūta, jau kurį laiką savo gyvenimą kuriate Anglijoje. Ar šią šalį laikote savo namais?

– Kai išvykau iš Lietuvos, mama drąsino: „Ne į pasaulio kraštą važiuoji, nepatiks – sugrįši.“ Laikui bėgant supratau, kad galų gale tai tik geografija. Nors atstumas didelis, tai realybėje neegzistuojantis politinis žemėlapis su realybėje neegzistuojančiomis sienomis tėra tik žmonių kiršinimo mašina.

Dabar save laikau pasaulio piliete. Anksčiau, kaip ir visi, galvojau: „Namai ten, kur širdis.“ O tai kur ta širdis? Ar ji tėra tik krūtinėje? Ji man tokia didelė, kad aprėpia pasaulį. Kur bebūčiau, jaučiuosi sava, tarp savų. Namai man yra tai, kur jaučiuosi saugi. O saugi jaučiuosi tada, kai būnu rami.

– Kas jus atvedė į Didžiąją Britaniją ir kas paskatino čia pasilikti?

– Atvedė smalsumas, nuotykis ir vėjavaikiškumas. Dabar, kai žvelgiu į praeitį, atrodo, kad tuomet šiek tiek bėgau nuo savęs. Tikriausiai man reikėjo tokios patirties, kuri padėtų suprasti, jog be savęs negaliu. Tuomet visi sakė man, kad gerai tik ten, kur mūsų nėra.

Išvykusi pradėjau suprasti, kad geriausia ten, kur aš esu, nes išmokau gyventi su savimi. Čia pasilieku tik tol, kol nuspręsiu kitaip. Tai yra mano valia rinktis, ir man užtenka to žinojimo, kad niekur daugiau nebebėgčiau.



– Teigiama, kad, prasidėjus „Brexit“, britai tapo priešiški imigrantams. Na, o jūs, dalyvaudama parodose, ar susiduriate su kažkokiais stereotipais, o gal net priešiškumu?

– Man neteko. Dėl to ir nežinau, ar tai iš piršto laužtas pramanas, ar aš gyvenu kažkokiame rožiniame burbule. Bet visų svarbiausia, kad apie tai nė negalvoju. Tikiu traukos dėsniu. Jis gyvenime, manau, veikia tokiu principu: apie ką mąstai, kuo gyveni, tą ir prisišauki.

– Ne paslaptis, kad kiekvienas žmogus pasaulį mato skirtingai. Kaip jūs, kaip menininkė, matote pasaulį: kaip neišsemiamą įkvėpimo kūrybai šaltinį, o gal atvirkščiai – savo kūryba norisi jį keisti?

– Tikriausiai kiekvieno kūrėjo vidinė drama yra tai, kad iš esmės mes nieko naujo nesukuriame. Viskas šioje visatoje jau egzistuoja. Tai yra išbaigta ir harmoninga. Bandymai sukurti kažką tobulesnio yra pasmerkti. Ir vis dėlto kūryba yra emocija, grįžtamasis atsakas, dialogas su visata.
Tu pateiki visatai savo versiją, kaip tu ją matai, ir supranti, koks tavo ryšys su ja. Savo darbais nesiekiu žiūrovo drastiškai šokiruoti, nesiekiu pakeisti ar įteigti, jog mano tiesa yra galutinė. Savo darbais kviečiu žiūrovą pažvelgti į esatį iš trečiojo asmens pozicijos. Tuomet žiūrovas pradeda užduoti klausimus sau pačiam. Tai intymus procesas. Kaip psichoterapija.

– Na, o kuo viskas prasidėjo, kada keramika atkeliavo į jūsų gyvenimą?

– Nežinau, kada vyko tas lūžis, pastūmėjęs link keramikos, bet, jei kalbame bendrai apie meną, manau, su tuo polinkiu jau ateini į gyvenimą. Mama pasakojo, kad būdama ketverių spontaniškai kūriau eiles. Nuo pirmos klasės mokiausi sustiprintos muzikos mokykloje, pradėjau lankyti teatrą, su kuriuo netgi teko gastroliuoti.

Po to – A. Martinaičio dailės mokykla ir visai natūralus žingsnis – tęsti kūrybines paieškas studijuojant Vilniaus dailės akademijoje. Ir giminėje netrūko menininkų – iš tėčio pusės daugiausia muzikantų, mano mama buvo šokėja. Muzika mano šeimoje visada užėmė ypatingą vietą. Ji ir dabar skamba mano studijoje kaip mūza (šypsosi).
 


– Šiandien jūs kuriate tikrus šedevrus, kurie jau atsidūrė „Liberty“ parduotuvėse, o tai daugelio menininkų svajonė. Bet ar niekuomet nesusidūrėte su aplinkinių raginimu rinktis „rimtą“ specialybę, juk daugelis į kūrybines specialybes vis dar žiūri šiek tiek skeptiškai.

– Mano laimei, visada turėjau pasirinkimo laisvę. Tėvai stengėsi nedaryti įtakos pasirinkimui, laikė mus, savo vaikus, asmenybėmis, atsakingomis už savo gyvenimus. Iš tiesų manau, kad neperspektyvios profesijos nėra. Jei neklausai širdies ir išduodi save, tai yra kur kas blogiau.

Atsiranda kartėlis, užpuola ligos, depresija. Manau, pakanka pavyzdžių net artimoje aplinkoje. Žmonės dirba nemėgstamus darbus ir jų gyvenimai virsta nuolatine kančia. Visada žinojau, kad nedirbsiu to, kas man nemiela. Atvykau į Jungtinę Karalystę ir kaip visi pradėjau nuo paprasčiausių darbų, netruko ilgai, kol pradėjau savęs klausinėti: o kokia viso to prasmė?

Juk gyvendama Lietuvoje niekad nesumąstyčiau dirbti nuobodų nekvalifikuotą darbą, tai kodėl čia elgiuosi kitaip? Gyvenimas per trumpas daryti tai, ko nemėgstu. Mečiau darbą fabrike ir pradėjau lipdyti.

– Kai jūsų kūriniai pateko į „Liberty“, sulaukėte didžiulio dėmesio ir pripažinimo. Na, o kaip atrodė šio kelio į sėkmę užkulisiai?

– Tiesa, dėl šio laimėjimo sulaukiau daugiausia dėmesio, bet asmeniškai man tai nėra pats didžiausias asmeninis pasiekimas. Jausmas tikrai smagus, įvertinimas didelis, na, o darbo įdėta tikrai nemažai. Tiems, kurie galvoja, kad egzistuoja laimės kūdikių, kuriems viskas krenta po kojomis nė piršto nepajudinus, turiu nuvilti – taip būna tik pasakose.

Atrodo, laimėjau konkursą, tai yra sėkmė. Bet niekam nematomas kelias, kurį metų metus eini iki to laimėjimo: aukoji gyvenimo komfortą, investuoji daug pinigų ir laiko, nuolat mokaisi ir tobulėji, jokių atostogų, daug nesėkmių, rizikos – visa tai dėl to, kad darytum tai, ką darai, nes kitaip tiesiog negali. Laimėjimai – tik ledkalnio viršūnė.

– Sakoma, kad kūrybos žmogaus sėkmės paslaptis yra unikalumas. Ar sutiktumėte su tuo? Ar ilgai ieškojote savo stiliaus, savo braižo?

– Kitaip ir būti negali. Raskite šiame pasaulyje du vienodus žmones. Kūryba viso labo yra tai, kas aš esu. Tai – kaip dienoraštis. Manau, kad menininkas turi būti atviras ir nuoširdus. Juk daugybė didžių kūrėjų buvo nesuprasti, vadinti autsaideriais ir tik bėgant laikui pripažinti genijais.

Ar jie labai troško būti nušvilpti, gyventi vos galą su galu sudurdami ar net mirti nuo alkio, šizofrenijos, vienatvės, ligų? Ne. Jie tiesiog negalėjo to nedaryti. Kažkokia pačiam kūrėjui nepavaldi jėga traukia jį daryti būtent tai. Stilius ar braižas nėra tai, ką aš renkuosi sąmoningai, tai yra tai, kas pasirinko mane prieš man dar tai sužinant.



– Galbūt galite atskleisti, kas turi įtakos jūsų kūrybai ir kas jus įkvepia?

– Lietuviška keramika turi savitą charakterį, lietuviai keramikoje mėgsta ryškias spalvas. Gal Lietuvoje nebūčiau tokia unikali, bet vien tai, kad gyvenu Anglijoje, turbūt ir padarė mano kūrybą išskirtinę britiškoje keramikoje. Didžiosios Britanijos keramikai savo sritį vertina labai rimtai.

Ir jų kūryba atrodo labai rimta. Net nebandykite brito keramiko prašyti pasidalyti glazūros receptu ar unikalia technika. Jie tai laiko paslaptyje. O aš nežiūriu rimtai turbūt į nieką. Kokia rimta vieta tas pasaulis... (Juokiasi.)

O kūryba visad atskleidžia patį kūrėją. Jei tai darai nuoširdžiai, gali daug papasakoti apie savo asmenybę. Vienu metu man aktuali tema buvo tautiškumas ir jo puoselėjimas. Tiesa, tada dar studijavau Lietuvoje. Atvykusi čia tęsiau tą temą, nes tai geriausiai išmaniau.

Dabar tautiškumas nepastebimai transformuojasi į kažką globalesnio, pradėjau jaustis pasaulio pilietė. Be abejo, ekologijos tema man asmeniškai labai rūpi, Rytų filosofija, neprievartos filosofija... Tai, kuo stengiuosi vadovautis savo gyvenime, kviečiu susimąstyti ir savo kūryba.

– Kaip manote, ar kūryba turi turėti tikslą, ar gali būti vien menininko saviraiška, savo asmenybės pažinimas?

– Kare ir meilėje visos priemonės pateisinamos. Kūryba – tai ir karas, ir meilė. Menas yra aukščiausia komunikavimo forma. Kūrėjas per asmeninę savistabą ir saviraišką gali pateikti daug įžvalgų ar sprendimų, taip pat kaip ir kitas menininkas, stebėdamas socialinius reiškinius. Ko pati siekiu per savo išraišką?

Mano nuomone, aplink mus ir taip daug negatyvumo, kasdien jį eskaluodami ne tik atbunkame, bet ir priprantame, tai tampa norma. Na, o tuos pačius dalykus pateikus kiek kitu kampu, gal šiek tiek naiviai, humoristiškai ar net vaikiškai, galima prisibelsti į surambėjusias širdis.

Mano pagrindinis siekis, kad kūryba, kokią žinutę ji beskelbtų, turi išlikti estetiška, patraukli. Juk gražūs dalykai kviečia ne tik stebėti, bet ir pamatyti.
 
– Apie ką mąstote, kai kuriate naują kūrinį?

– O, daug dalykų sukasi mano galvoje kuriant. Ką šiandien gaminsiu vakarienei, kad reikia paskambinti mamai, o, kokia nuostabi gėlė pražydo prie namo, kokį keistą sapną sapnavau praėjusią naktį...

Prisimenu, kas buvo prieš dešimt metų, ir vėl viską išgyvenu taip jausmingai, kad pradedu šypsotis arba verkti. Fantazuoju apie svajonių namus. Taip pat jaudinuosi, kad kažką būsiu užgavusi, bet tada pasileidžiu grojaraštį ir pradedu dainuoti kartu su Oren Lavie.

Dar kartais mąstau, kokia spalva geriausiai dera prie violetinės, o kartais – kodėl ta vaza ėmė ir sutrūko.

– Na, o kas sunkiausia jūsų, keramikės, darbe? Su kokiais iššūkiais susiduriate?

– Kiekvienas šiandieninis kūrėjas susiduria su tomis pačiomis problemomis: turi būti pats geriausias savo srityje, bet be to dar turi būti ir fotografas, puikiai išmanyti įvairias programas, tapti interneto svetainių ir parduotuvių kūrėju, dizaineriu, rinkodaros specialistu, būti puikus oratorius, reprezentuojantis savo kūrybą, logistikos specialistas, kurjeris ir t. t. O šiaip tai kūrėjo duona – rojus, o ne darbas (sarkazmas). Beje dar būna ir techninių kliūčių, nelaimių ir klaidų, bet tai – menkniekis.
  

Žymos: Menas, Londono lietuviai, Kultūra, Keramika

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Ryte atsibusti bus daug lengviau, jei ant žadintuvo padėsite pelėkautus.