Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   Barbora Grigaliūnaitė   |   2015-11-13

Londone laive gyvenanti lietuvė nesigaili pasiryžusi avantiūrai

  
Londone laive gyvenanti lietuvė nesigaili pasiryžusi avantiūrai Ne vienas pasukiotų pirštą prie smilkinio, tačiau Rima žino, kad pasielgė teisingai.

Rima Grašytė-McGruer neužaugo prie jūros, ežero ar upės. Lietuvoje iš Utenos kilusi moteris krimto rimtus mokslus ir dirbo sunkius darbus. Tačiau viskas pasikeitė pavargus nuo rutinos ir laikinai išvykus į Angliją „užsidirbti“. Moteris ne tik nebegrįžo į tėvynę, bet netrukus ištekėjo už škoto, susilaukė dviejų gražių vaikų ir iš buto sostinės centre persikraustė gyventi į viename Londono kanalų plūduriuojantį laivą.

Ne vienas pasukiotų pirštą prie smilkinio, tačiau Rima žino, kad pasielgė teisingai. „Tiesai“ R. Grašytė-McGruer pasakojo apie gyvenimo laive džiaugsmus ir trūkumus.
– Londone neplanavote užsibūti. Kas nutiko, kad palikusi gerą darbą ir artimuosius pasiryžote įsikurti svetimoje šalyje?
– Dirbau pagal įgytą specialybę, tačiau darbas man neteikė džiaugsmo. Metusi nepatinkantį darbą Lietuvoje, į Londoną išvažiavau maždaug prieš 15 metų. Nusprendžiau laikinai padirbėti kavinėje ir, kaip daugelis, išmokti anglų kalbą. Pasilikti tikrai neplanavau.
 
Vieną dieną darbe per pertrauką kavinėje prisėdau ant vienintelės laisvos kėdės, ir tai buvo lemtinga. Priešais sėdintis vyriškis įžūliai apipylė klausimais, o pats liko dideliu klaustuku. Teko su juo ir vėl susitikti, nes kažkas jame labai „užkabino“. Vestuves atšokom prabėgus mažiau nei pusmečiui nuo tų pietų kavinėje.
 
– Turėjote butą fantastiškoje Londono vietoje – Highbury and Islingtono rajone. Kodėl nusprendėte savo gyvenimą apversti aukštyn kojomis?
– Turiu prisipažinti, kad pati apie gyvenimą laive niekada nesvajojau. Vieną vakarą taip netikėtai, kaip tai skamba dabar, mano vyras Fredas pasiūlė parduoti butą, pirkti laivą ir kraustytis gyventi ant vandens.
 
Visada žinojau, kad Fredas nemėgsta uždarų erdvių ir stengiasi kuo daugiau laiko praleisti gryname ore. Taip pat žinojau, kad vyras jaunystėje dirbo kanojų instruktoriumi ir slapta svajojo įsigyti laivą, su kuriuo galėtų plaukti į jūrą. Tačiau sprendimas ant vandens perkraustyti visą šeimą vis tiek buvo labai netikėtas.
 
Vienas iš argumentų, kuriuos pateikė vyras, buvo jo sudėtingas, daug atsakomybės reikalaujantis ir dažnai įtemptas darbas. Pasak jo, gyvenime mums trūko kažko, kas atsvertų darbe patiriamą įtampą, o laivas būtent ir galėtų tapti ta atsvara.
 
Antrasis argumentas buvo tai, kad Fredas kilęs iš seno škotų McGruerių klano, kurio atstovai per amžius buvo laivų statytojai. Vyras pusiau juokais, pusiau rimtai aiškino, kad toks gyvenimas yra užkoduotas jo kraujyje.
Kai svarstėme visus „už ir prieš“, laivuose gyvenančių draugų dar neturėjome, tad negalėjome realiai patikrinti gyvenimo laive subtilybių. Apsispręsti tikrai nebuvo lengva. Padėjo tik tai, kad į laivą keitėme ne didžiulį ir erdvų namą, o mažą butuką.
 
Galiausiai Fredas mane įtikino. Negalėjau to atsisakyti, nes vyras laivo norėjo mirtinai. Dabar juokauju, kad mūsų laivas – tai vyro viduramžio krizės padarinys. Galima sakyti, jog kraustytis nusprendėme todėl, kad senatvėje nesigailėtume, kad kažko gyvenime nepadarėme.
 
Priežiūros laivui reikia nemažai, o darbų sąrašas niekada nesibaigia. Priežiūros laivui reikia nemažai, o darbų sąrašas niekada nesibaigia.
 
Laivas – jūsų naujieji namai – statytas kitoje šalyje. Minėjote, kad laivą pirkote visiškai naują, ir kai jis buvo atgabentas, jūsų laukė įsimintina kelionė į Londoną. Kokia ji buvo?
– Mūsų laivą Čekijoje statė anglų kompanija. Į Angliją mūsų naujieji namai atkeliavo tralu. Iškelti laivą Londone dėl didelio jo svorio nebuvo galimybių, todėl jį pasitikome Redinge.
 
Vis dar su šypsena prisimenu, kaip kranininkas, nuleidęs laivą į vandenį, paklausė: „Na, tai kur plauksit?“ „Į Londoną!“ – atsakėm išdidžiai. Jis nusijuokė ir sako: „Kur jau kur, bet į Londoną jūs tikrai nenuplauksit.“ „Kodėl?“, – klausėme išsigandę. „Todėl, kad poryt visų kanalų šliužai uždaromi žiemos remontui“, – atsakė jis.
 
Tą akimirką supratome, kad butas jau parduotas, o Redinge galime įstrigti visai žiemai. Laiko galvoti, ką daryti, nebuvo. Teko greitai susirinkti „vairo namuką“, įsimesti būtiniausius daiktus nakčiai ir niekada nevairavus laivo leistis į kelionę Londono link.
 
Kitą rytą sužinojome, kad šliužų uždarymas atidėtas savaitei. Kelionės metu, savaime suprantama, įvyko ne vienas incidentas. Pasirodo, kiekvienam naujam laivui neišvengiamai būna „dantų dygimo skausmas“ – taip smagiai vadinamas periodas, kai viskas genda, kol laivas „apšyla“ ir tampa tikrais namais.
 
Nepaisant visų kelionėje ištikusių nesklandumų (trūkusių vamzdžių, vandens apsemtų grindų, neveikiančių pompų...), kelionė Temze į Londoną buvo viena įsimintiniausių gyvenime. Visa savaitė buvo saulėta, pakrantės pasipuošusios ryškiomis rudens spalvomis.
 
– Dabar auginate du vaikus: Ailą ir Gordoną. Ar vaikai džiaugiasi, kad gyvenate laive? Ar jie supranta, kad tai gana neįprasta?
– Kai Gordono paklausiau, ar jis norėtų gyventi laive, gavau atsakymą, kad jam gerai ir bute. Kad sutiktų, reikėjo prižadėti, kad nupirksim katiną. Dabar atgal grįžti nebenorėtų, o ir katinu Garfildu labai džiaugiasi.
 
Aila gimė, kai jau gyvenome laive. Dauguma jos draugų taip pat gyvena laivuose. Kad yra žmonių, kurie gyvena ne laivuose, dukra suprato gana neseniai.
 
Rimos dukra Aila gimė, kai šeima jau gyveno laive. Dauguma jos draugų taip pat gyvena laivuose. Rimos dukra Aila gimė, kai šeima jau gyveno laive. Dauguma jos draugų taip pat gyvena laivuose.
 
– Kokia būna kitų žmonių reakcija, kai išgirsta, jog Jūsų šeima gyvena laive? Kaip reagavo giminaičiai Lietuvoje? Juk jiems toks dalykas turėjo pasirodyti sunkiai suprantamas...
– Kraustydamiesi į laivą tikėjomės, kad sulauksim įvairių nuomonių. Visi sūnaus mokyklos draugai mano, kad gyventi laive yra „cool“ (liet. šaunu). Vieno berniuko tėvai iš pradžių galvojo, kad laive gyvenantis Gordonas yra jų sūnaus fantazijų padarinys.
 
Šeima ir draugai buvo šiek tiek išsigandę, nes Lietuvoje juk kanalų nėra, todėl gyvenimas ant vandens – labai neįprastas dalykas. Londone žmonėms toks gyvenimo būdas ne naujiena, nors kartais iškyla nesusipratimų.
 
Pavyzdžiui, gimus Ailai sveikatos priežiūros specialistai (angl. health visitors), sužinoję, kad nurodytu adresu mes negyvenam, o naujagimė gyvena laive ir tėvai su ja žada plaukti už Londono, norėjo pranešti socialinei tarnybai. Teko rimtai apsiginti, o atsiprašymo taip ir nesulaukėm.
 
– Taigi, ar labai skiriasi gyvenimas laive ir bute? Pasidalykite gyvenimo ant vandens pliusais ir minusais.
– Didžiausias pliusas gyvenant laive yra gamta. Gyvename vadinamajame Žaliajame Londono koridoriuje. Šiltu oru pusryčiaujame ar pietaujam lauke. Bendravimas su kitais laivų gyventojais gana spontaniškas: vieni pasilabinti sustoja praplaukdami, su kitais susitinkame pakrantėje, dažnai prie sukurto laužiuko ir kepsninės. Vaikai, ypač mažylė, daug laiko praleidžia lauke.
 
Pačiame laive man jaukiau negu bute, nes erdvė ne stačiakampė, sienos ir lubos išlenktos, žiemą daug jaukumo suteikia rusenanti krosnelė.
 
Buities neišvengiamai padaugėjo, bet ta buitis bent jau vyksta įdomiame fone – plauni indus ir matai vandens mirgėjimą, praplaukiančius laivus, nardančius kormoranus, besipešančias žuvėdras.
 
Didelis minusas – ribotas vandens ir elektros kiekis. Man asmeniškai didžiausias trūkumas – skalbimo mašina. Kelias šeštadienio valandas paprastai tenka skirti skalbyklai.
 
Tiesa, tas apribojimas turi ir pliusų, pavyzdžiui, ribotas interneto ir kompiuterinių žaidimų laikas, todėl sūnui daugiau laiko lieka knygoms, muzikai ir piešimui. Net dvimetė dukra žino, kad jei nešviečia saulė, DVD žiūrėti negalima.
 
Dažnai susiduriame su problema, kad laivas neturi adreso. Bankai klientų be adreso nepripažįsta. Laiškams naudojame draugų adresą. Kai kurios įstaigos jau prisitaikė prie šeimų, gyvenančių laivuose. Pavyzdžiui, anketoje vidurinei mokyklai gauti nurodyta pateikti artimiausio pastato, prie kurio tą dieną stovi laivas, adresą.
 
Priežiūros laivui reikia nemažai, darbų sąrašas niekada nesibaigia. Tai reikia plaukti vandens įsipilti, tai tualetą išpumpuoti, dyzelio ar anglių nusipirkti, malkų pakuroms pasiruošti, tai kokią pompą, bateriją ar kitą dalį pakeisti.
 
 
  

Žymos: Barbora Grigaliūnaitė, Rima Grašytė-McGruer, Gyvenimas laive

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Policininkas rašo tarnybinį prašymą vyriausiojo komisaro vardu:
„…dėl sunkios materialinės padėties prašyčiau jūsų išduoti radarą ir pervesti mane į Kelių policijos policininko pareigas…“