Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2015-03-20

Londono baikeris griauna stereotipus

  
Londono baikeris griauna stereotipus Septynis vaikus auginantis M. Liepa (kairėje) tvirtina, kad laikas motociklams, priklauso nuo šeimo
Čia, Anglijoje, yra tam tikros nerašytos taisyklės, pavyzdžiui, atvykęs į renginį su „Harlėjumi“ gali važiuoti bet kur.

Londonietis Mindaugas Liepa – ne tik atsakingas septynių vaikų tėvas, bet ir D. Britanijoje įkurto lietuvių baikerių klubo „Chimeras MC Outlanders“ vadas. Iš pirmo žvilgsnio stereotipinio baikerio neprimenantis vyras jau du dešimtmečius jodinėja plieniniu žirgu, bet nė nemirktelėjęs „Tiesai“ sakė, kad nieko svarbiau už šeimą jam nėra.

– Anksčiau baikerių klubai buvo tarsi nusikalstamos grupuotės, daugelis jų bijojo. Ar iki šių dienų šis stereotipas pasikeitė?
– Šių dienų baikeris skiriasi nuo anų laikų baikerių. Anksčiau iš tikrųjų žmonės į baikerius žiūrėdavo su baime, nebuvo apie juos geros nuomonės. Taip atrodant būdavo sunku rasti darbą, užimti svarbias pareigas. Tai nemažą jų dalį paskatindavo verstis nelegalia veikla.
 
Gerai, kad keičiantis laikams keitėsi ir žmonių nuomonė. Dabar baikeriai dirba advokatais, verslininkais, kino aktoriais, statybų vadovais ir taip toliau. Juk daugelis žino, kad Lietuvoje daug baikerių prisidėjo per Sausio įvykius ginant tėvynę. Aš pats su draugais važiuojant rusų tankams saugojau Aukščiausiąją Tarybą. Baikeriai įgijo didelę pagarbą visuomenėje, nes žmonės matė mus besiaukojančius už tėvynę. Lietuvos pareigūnai nestabdydavo net be šalmo važiuojančio baikerio, tuo tarpu Europoje toks požiūris buvo retenybė. Šiomis dienomis nejaučiame diskomforto, kad esame baikeriai, niekas to nesureikšmina.
 
– Klubas Londone egzistuoja jau beveik dekadą, ką per tiek laiko nuveikėte?
 
– Motociklais skersai ir išilgai išmaišėme D. Britaniją, susipažinome su gausybe šalies motociklininkų klubų. Dalyvavome įvairiausiuose renginiuose, parodose. Per tą laiką pavyko aplink save suburti daug įvairių žmonių, neabejingų motociklams. Mūsų klubą „Chimeras MC Outlanders“ žino jau daugelis vietinių klubų Anglijoje ir Airijoje. Patys surengėme daug žmonių pritraukusių renginių. Jų organizavimas prasidėjo nuo Lietuvių sodybos – ten vyko Britanijos lietuvių motociklų sezono uždarymas, sulaukęs didžiulės sėkmės, mus aplankė ir tuometinis ambasadorius Vygaudas Ušackas.
Kiti renginiai, pradėti nuo labai mažų, per dešimtmetį plėtėsi ir didėjo. Po „Balnokit, broliai, žirgus“, „Iron Rain“, klubo gimtadienių svečiai nuoširdžiai dėkoja ir klausia, kada vyks kiti sambūriai.
 
– Kokių taisyklių reikia laikytis norint įkurti klubą Anglijoje? Čia paprasčiau ar sudėtingiau įsilieti į Jūsų gretas nei Lietuvoje?
 
– Norėdamas įkurti klubą Anglijoje turi ilgai ir sunkiai dirbti. Reikia dalyvauti kitų klubų renginiuose, klubo nariai turi jausti atsakomybę ir nepridaryti gėdos. Baikerių pasaulyje autoriteto už pinigus nenusipirksi, tad visi turi gerbti kitus ir laikytis baikerių pasaulio taisyklių. Klubą atidaryti ir čia, ir Lietuvoje gana sunku. Turi nueiti ilgą ir sunkų kelią, kad esami klubai duotų rekomendacijas.
– Kuo oficialus klubas skiriasi nuo paprasto motociklų mėgėjų būrelio, kuo užsiimate klubo susirinkimuose?
 
– Oficialus klubas turi savo skiriamuosius ženklus, įstatus, rangus bei pareigas. Privaloma turėti ir klubo patalpas. Draugų būrelis lieka tik draugų būreliu, kuris atsiranda ir vėl išnyksta. O klubo susirinkimai yra kiekvieno klubo reikalais, tai – konfidencialu.
 
– Kiek laiko skiriate motociklams?
 
– Motociklai yra mano gyvenimo būdas. Tai neatskiriama gyvenimo dalis, tad negaliu nurodyti tiksliai jiems skiriamo laiko. Kai turi šeimą ir vaikų, negali nuolat užsiimti savo pomėgiu. Labai daug kas priklauso nuo šeimyninės padėties. Tarkime, jaunesni baikeriai, be antrų pusių ir vaikų, motociklais važinėtis ir juos tobulinti gali kasdien. O aš turiu septynis vaikus, prieš Kalėdas gimė trynukės mergaitės, tad visai šeimai reikia skirti dėmesio ir laiko. Kai vaikai užaugs, manau, galėsiu daugiau dėmesio skirti motociklams. Viskas priklauso nuo gyvenimo etapo.
 
– Ką apie tokį pomėgį sako klubo narių žmonos ir draugės, ar neprieštarauja šiam vyriškam užsiėmimui?
 
– Iš pradžių naujų narių ar kandidatų žmonos ir draugės į mūsų veiklą žiūri nepatikliai. Vėliau pamato, kad esame vieningi lyg šeima, nieko blogo nedarome, ir apsipranta. Mes daug kur vykstame su šeimomis. Būna, kad mes – motociklais, žmonos su vaikais – automobiliais, taip ir keliaujame visi. Lietuvoje mūsų klubo nariai suvažiuoja iš viso pasaulio. Esame viena bendruomenė. Kai kurie baikeriai į savo veiklą, šiukštu, neleidžia įsitraukti šeimoms ir savo antrosioms pusėms. Mes – atvirkščiai, kviečiame būti kartu. Mano žmona patenkinta tokiu gyvenimo būdu, nes suprantu, kad turiu laiko skirti visiems. Klube vyrauja tolerancija šeimos nariams. Bijau prisikalbėti, bet kol kas dėl šio klausimo mano šeimoje barnių nekyla.
 
Nors lietuvių klubui priklauso tik vyrai, šeimas jie dažnai vežiasi kartu
 
– Kiek narių šiuo metu priklauso Londono klubui?
 
– Šiuo metu – aštuoni, tačiau aplink mus susiformavęs didžiulis ratas mėgėjų, rėmėjų ir klubo draugų. Įstoti į klubą nėra paprasta. Vieni sako, kad dar nėra tam pasiruošę, nori pirmiausia susidėlioti savo gyvenimą, kiti neatitinka keliamų reikalavimų. Mūsų taisyklės gana griežtos, bet ko neįsileidžiame.
 
Tikime, kad geriau turėti vieną, bet rimtą narį, nei 20 eilinių. Būna, kad reikia ilgai laukti ir stebėti žmogų –ar jis geras, bendraujantis, nuoširdus, atsidavęs, ar koks savanaudis. Va, tarkime, vienas sako: „Esu savanaudis, pripažįstu, bet manau, kad nebepasikeisiu, leiskite man su jumis važinėtis, jei negaliu priklausyti klubui.“ Na ir dalyvauja jis su mumis kur nori, yra kaip rėmėjas, bet į klubą įstoti negali. Būtent todėl klubas ir egzistuoja taip ilgai, kad jo branduolys – tvirtai susiformavęs, o žmogaus vertinimo kriterijai – aukšti. Negalime priimti būrio narių, nes kils netvarka.
 
Lietuviai, atvykę į Angliją, iš pradžių būna nedrąsūs, o jūs net įkūrėte klubą. Kaip sekėsi susidraugauti su britų baikeriais?
 
– Na, man tos drąsos daug nereikėjo. Mūsų klubas buvo jau įkurtas Lietuvoje, tad čia atvažiavę keli baikeriai įkūrėme D. Britanijos skyrių. O britai nėra tokie uždari, kaip, tarkime, skandinavai. Jie šypsosi, viskas jiems gerai, greitai susidraugauja. Tik va, už nugaros tai gali ko nors prišnekėti. Greitai su jais susidraugavome, atveždavome lietuviškų lauktuvių. Jiems buvome įdomūs kaip lietuviai. Iš pat pradžių šventėse mus stebėdavo, bet kai jau pradėdavome kalbėtis, tai iki paryčių. Mes priklausome „Essex moto“ klubų asociacijai, tad draugiškai bendraujame su visais.
 
– Jūsų gyvenimo būdui labai svarbios oro sąlygos, o Anglijoje jos nėra tobulos. Ką su klubo nariais veikiate „ne sezono“ metu?
 
– Anglijoje, palyginti su Lietuva, baikeriams visada „sezono metas“. O su šiuolaikiniais drabužiais, naujomis technologijomis galima važinėti bet kuriuo metų laiku. Mano motocikle įtaisytos apsaugos, sulaikančios vėją, tad kai važiuoju, žandai netabaluoja. O mes ne tik šiaip važinėjamės, bet ir lankome kitus klubus, keliaujame į šventes, tad, trumpai tariant, sezonas ar ne sezonas, turime ką veikti.
Klubas nėra linkęs stovėti vietoje, mums neįprasta tik nusipirkti motociklą ir susitikti savaitgaliais alaus pagerti. Daug keliaujame, užsiimame įvairia veikla, tokia kaip vaikų namų lankymas ir bendravimas su likimo nuskriaustaisiais. Vienas iš narių yra įkūręs vieną gražiausių ir originaliausių Baltijos šalyse senovinių motociklų muziejų Biržuvėnuose.
 
Pasak baikerio, klubo narių veikla susitikimuose – konfidencialus dalykas.
 
– „Chimero“ nariai važinėja tik su brangiais ir prabangiais „Harley Davidson“ ar prie Jūsų gali prisijungti bet kuris motociklų mėgėjas?
 
– Na, tikras mūsų klubo narys turi turėti didesnio nei 700 kubų galingumo motociklą. Kitokiais motociklais tiesiog techniškai neįmanoma važiuoti vienoje kolonoje su mumis. Aišku, „Harlėjus“ yra prestižinis, labai gerai techniškai sukurtas ir pagamintas motociklas, tačiau mes nereikalaujame įsigyti konkrečiai juos. Čia, Anglijoje, yra tam tikros nerašytos taisyklės, pavyzdžiui, atvykęs į renginį su „Harlėjumi“ gali važiuoti bet kur, o japoniškų motociklų vairuotojams liepiama juos pastatyti tolimuose kampuose ir ten palikti.
 
– Su klubo nariais užsiimate tik jodinėjimu plieniniais žirgais ar turite ir kitų bendrų pomėgių?
 
– Na, turime. Turbūt visų didžiausias ir bendras pomėgis – šeimų susitikimai. Daug ką veikiame kartu. Taip pat mėgstame žvejoti, nuvažiuojame į Norvegiją ar kitur. Aš labai mėgstu astronomiją, tad kartais su vaikais pasiėmę teleskopą važiuojame į gamtą stebėti dangaus. Gaila, kad Londone nelabai matyti žvaigždės.
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Transportas, Mindaugas Liepa

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Viename prekybos centre močiutė prie žuvies skyriaus apžiūrinėja akvariumą su gyvomis žuvimis.
– Ar šviežios? – klausia pardavėjos.
– Žinoma, močiute, taigi matote, kad juda...
– Aš irgi dar judu, – atšovė močiutė.