Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas.   |   2017-07-21

Londono lietuvio tikslas – dovanoti viltį benamiams

  
Londono lietuvio tikslas – dovanoti viltį benamiams
© Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvis lanko Londono benamius norėdamas įžiebti jiems viltį.
Aš norėčiau, kad pasaulyje būtų kuo mažiau benamių, kad žmonės neprarastų vilties, kad kabintųsi į gyvenimą. Viltis – viso ko pagrindas.

Jauną Londono lietuvį Juozą Galiciną galima dažnai išvysti tarp žmonių, kurie šiame megapolyje liko be stogo virš galvos. Ne, šis vyras ne benamis – jis tik lanko tuos, ką ištiko ši liūdna dalia, ir dovanoja gatvių gyventojams staigmenas, įžiebiančias viltį.

Laisvu nuo darbo ir kitų kasdienių rūpesčių metu 30-metis J. Galicinas prisikrauna kuprinę unikalių dovanų ir dalija jas Londono benamiams, taip paniurusiuose jų veiduose įžiebdamas šypseną, o širdyse – viltį.
Toks ir yra siekis žmogaus, kuris emigravo norėdamas pagerinti ne tik savo buitį, bet ir kitų kasdienybę.
Kalbėdamas su „Tiesa“ J. Galicinas papasakojo, kodėl jis savo laiką bei pinigus aukoja tiems, kurie daugeliui atrodo neverti dėmesio dėl savo gyvenimo būdo.
 
– Juozai, trumpai prisistatykite.
 
– Esu kilęs iš Kėdainių. Jau septynerius metus gyvenu Londone, dirbu vieno mažmeninės prekybos centrų tinklo maisto kokybės inspektoriumi.
 
– Ar tai jūsų specialybė, tuo užsiėmėte ir Lietuvoje?
 
– Ne, Lietuvoje dirbau aukštalipiu, o dabartines pareigas pasiekiau palaipsniui. Iš pradžių teko padirbėti ir kitose grandyse, tačiau kartu ir mokiausi, kol man buvo suteikta galimybė imtis šių atsakingų pareigų.
 
– Kaip įvertintumėte dabartinį savo gyvenimo etapą: gerai, vidutiniškai, prastai?
– Negaliu skųstis, jeigu lyginčiau su Lietuva, – tai tikrai daug geriau. Daugiau galimybių susitvarkyti ne tik savo gyvenimą, bet ir padėti kitiems. Noriu dar daug ko išmokti, daugiau pabendrauti su tais, kurie gyvena gatvėje, aiškintis, kodėl jų gyvenimas taip susiklostė, kaip galima jį pakeisti.
 
– Papasakokite plačiau apie savo iniciatyvą dalyti benamiams dovanas.
 
– Niekada gyvenime negalėjau ramiai praeiti pro benamį. Vis galvodavau, kaip tam žmogui galima padėti. Žinoma, visų jų problemų neišspręsi, tačiau jau gyvendamas Londone sumaniau, kad galima tiesiog praskaidrinti jiems dieną.
 
Taip gimė idėja dalyti jiems savo pagamintas dovanas – iš skaidraus plastiko kubus, kurių viduje įdėta 1 svaro sterlingo moneta, o ant sienelės anglų kalba užrašytas linkėjimas „Geros dienos“.
Aš matau, kad sumanymas pasiteisino. Gavę tokią dovanėlę benamiai bent trumpam praskaidrina niūrią savo kasdienybę. Tikiuosi, tai jiems suteikia vilties.
Maža lietuvio dovanėlė sukelia didžiulį džiaugsmą. Maža lietuvio dovanėlė sukelia didžiulį džiaugsmą.
 
Tokius kubus jau dalijau ir aplankęs vaikų globos namus Lietuvoje, Švėkšnoje. Į juos įdėjau po eurą ir dovanojau globotiniams, nupirkau būtiniausių kasdienių prekių, saldumynų – juk jie kiekvienam vaikui suteikia džiaugsmo. Tą džiaugsmą mačiau jų akyse.
 
Džiugina ir tai, kad globos namai dabar likviduojami, juos kečia šeimos namai, kuriuose sąlygos daug geresnės.
 
– Gal taip pat augote vaikų globos įstaigoje?
 
– Ne, užaugau savo namuose su tėvais. Globos įstaiga buvo netoli tos vietos, kurioje gyvenau, dažnai matydavau auklėtinius. Dar besimokant mokykloje su bendraklasiais teko apsilankyti vienuose vaikų namuose, pamatyti juos iš vidaus. Tas vaizdas man ilgam įstrigo. Manau, jog tai iš dalies mane ir pastūmėjo dabartinei veiklai.
 
– Tai sumanymas nebuvo spontaniškas?
 
– Ne. Tai palaipsniui subrendusi idėja.
 
– Minėjote, kad benamiai nudžiunga gavę dovanėlę. Ar taip elgiasi visi be išimties, ar jie reaguoja kitaip?
 
– Liūdnas žmogus ūmai pasikeičia. Pirmoji reakcija – nuostaba. Nesupranta, kas vyksta. Apžiūri kubelį, perskaito linkėjimą ir ima šypsotis. Žinoma, šypsotis juos priverčia ir tai, kad dovanojamas ne tik linkėjimas, bet ir pinigėlis.
 
Kartą, atvėsus orams, dovanojau jiems ne tik tuos kubus, bet ir Lietuvoje megztas kojines bei pirštines.
 
– Visa tai darote vienas?
 
– Taip, bet jaučiu didžiulį savo sužadėtinės palaikymą. Su ja pirmiausia pasidalijau savo sumanymu. Mano kolegos, atvykę iš kitų šalių, irgi užsikrėtė šia idėja. Jie panašias dovanėles dovanoja savo gimtinėse.
Kartą mane susirado moteris, nugirdusi apie šią iniciatyvą. Ji panoro prisidėti ir vieną dieną benamius mes lankėme kartu.
Pinigus ir laiką vardan savo iniciatyvos aukojantis Juozas jaučia didžiulį savo sužadėtinės palaikymą ir yra jai už tai labai dėkingas. Pinigus ir laiką vardan savo iniciatyvos aukojantis Juozas jaučia didžiulį savo sužadėtinės palaikymą ir yra jai už tai labai dėkingas.
 
– Kiek jums tai kainuoja?
 
– Negaliu įvardyti sumos. Skiriu tam lėšų pagal galimybes ir neskaičiuoju.
 
– Kuriose vietose benamius lankote, kaip dažnai tą darote?
 
– Pagal galimybes. Įprastai bent porą kartų per mėnesį lankau Londono benamius, tačiau tuos kubus vežuosi ir į atostogas. Jų iš manęs yra gavę ir Italijos, kitų šalių, po kurias keliavau, benamiai. Žinau, kad kolegos juos dalijo Vengrijoje.
 
– Kas gamina tuos kubelius?
 
– Viską paruošiu pats: iš plastiko išlankstau kubą, įklijuoju atspausdintą užrašą, įdedu monetą.
 
– Ar tarp benamių teko sutikti lietuvių?
 
– Tik vieną. Tačiau nepavyko su juo plačiau pasikalbėti apie tai, kodėl jis atsidūrė Londono gatvėje.
 
– Kai kalbatės su jais, ką išsiaiškinate?
 
– Susidarė įspūdis, kad dauguma jų yra praradę viltį. Ne vienas turi problemų, susijusių su alkoholio, narkotikų vartojimu. Man įdomu, kodėl jie atsidūrė gatvėje. Ar jie pasirengę keisti savo požiūrį ir grįžti į normalų gyvenimą. Žinoma, ne iš karto, žingsnis po žingsnio, kažkieno padedami. Kažkuriame žingsnyje šiek tiek padėsiu ir aš.
 
Mano manymu, svarbiausia pakeisti požiūrį. Tikiu, kad mano versija yra teisinga.
 
– Benamiais tampama dėl savo kaltės arba dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, krizių. Kaip manote, kokių atvejų yra daugiau?
 
– Didesnė dalis gatvėje atsiduria sąmoningai, dėl savo veiksmų, žinodami jų pasekmes. Tai gali būti įvairios priklausomybės.
 
Tie, kurie namų neteko dėl staiga užklupusių bėdų, yra tik laikini benamiai: jie vis tiek kabinasi į gyvenimą, labiau vertina pagalbą, turi daugiau šansų pasitaisyti.
Idėja dalyti dovanas benamiams nebuvo spontaniška. Idėja dalyti dovanas benamiams nebuvo spontaniška.
 
Žinoma, šansų turi ir tie, kurie patys susigriovė gyvenimus, tačiau jiems reikia daugiau pagalbos.
 
– Galvojote apie tai, kokie yra tie žmonės, kurie sąmoningai eina link to, kad taptų benamiais?
 
– Dažnai taip nutinka dėl priklausomybių. Manau, kad tie žmonės tiesiog neįvertina jų grėsmės, o vėliau įklimpsta taip, kad išbristi tampa labai sunku. Arba jis tiesiog nesuvokia, kas dedasi.
 
– Ar jūsų ateities svajonės susijusios su šia veikla?
 
– Aš norėčiau, kad pasaulyje būtų kuo mažiau benamių, kad žmonės neprarastų vilties, kad kabintųsi į gyvenimą. Viltis – viso ko pagrindas, o norinčiųjų padėti irgi netrūksta. Ypač čia, Jungtinėje Karalystėje, kur veikia tikrai daug paramos benamiams organizacijų, nepaliekančių jų likimo valiai.
 
Ateityje svajoju padėti ne tik benamiams, bet ir kitoms socialiai jautrioms visuomenės grupėms. Galvojau apie skaitymą akliesiems ar specialaus kambario įrengimą sutrikusio vystymosi vaikams.
Visa tai kol kas tik idėjos, bet esu tikras, kad kažką tikrai įgyvendinsiu.
 
 
 
  

Žymos: Būstas, Benamiai, Valdas Pryšmantas

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Prieš penkis metus man išgert kibirą alaus būdavo vieni juokai, o dabar išgeriu tik pusę...
– Tai ką, sveikata sušlubavo?
– Ne, snukis taip išpurto, kad giliau į kibirą nelenda.