Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2016-11-04

Mažąjį kovotoją didelėms pergalėms įkvėpė „Kung fu panda“

  
Mažąjį kovotoją didelėms pergalėms įkvėpė „Kung fu panda“
© Asmeninio archyvo nuotr.
Enriko pasirodymą galima apibūdinti sparnuota Julijaus Cezario fraze: atėjau, pamačiau, nugalėjau.
Aš labai norėjau dalyvauti šiame čempionate, tiesiog nuėjau ten ir stojau į kovą. Ir laimėjau.

Londone gyvenantis Enrikas Lučkauskas tekvondo klubo duris pravėrė anksčiau, nei peržengė mokyklos slenkstį. Šią Rytų dvikovos rūšį pamėgęs vaikas treniruotes lanko ne tik dėl malonumo ar įdomumo – neseniai pasibaigusiame nacionaliniame Anglijos čempionate jis iškovojo aukso medalį, tačiau ant laurų nemiega ir svajoja apie nugalėtojų pakylą Olimpinėse žaidynėse.

Daugiau nei pusę savo gyvenimo besitreniruojančiam E. Lučkauskui rugsėjo 24-oji tapo įsimintina diena: Londone vykusiame čempionate tarp svorio iki 43 kilogramų kategorijos kovotojų vienuolikmetis lietuvis įveikė visus varžovus pakeliui į finalą ir triumfavo lemiamoje kovoje.
Nei tėvai, net jis pats to nesitikėjo: lietuvių šeimos atžala nebuvo laikomas favoritu, todėl ši pergalė dvigubai saldesnė. Ne mažesnį įspūdį, nei aukso medalis, berniukui paliko Rio de Žaneiro olimpiados vicečempiono rankos paspaudimas ir pažadas ateityje susitikti aukščiausio rango varžybose.
 
Tokia ir yra „naujai iškepto“ Anglijos čempiono svajonė – vieną gražią dieną į viršų iškelti olimpinį medalį.
 
Tekvondo Enriko šeimoje – populiari tema: tą patį klubą lanko vyresnieji broliai 14-metis Erikas ir 12-metis Elvinas, šiam sportui nemažai laiko paskyrė dar neseniai su sūnumis treniravęsis, bet dabar su šiuo sportu jau atsisveikinęs tėtis Evaldas.
 
Pasak šeimos galvos, prieš čempionatą daugiau vilčių dėta į Eriką, tačiau šis apmaudžiai pralaimėjo finale ir tenkinosi sidabro medaliu, tuo tarpu jaunėlis visus maloniai nustebino.
 
„Be to, Enriką kamuoja astma, dėl šios ligos priepuolių ne kartą teko gulėti ligoninėje, net reanimacijos skyriuje. Per vasaros atostogas stengiamės daugiau laiko praleisti Palangoje – mums atrodo, kad pajūrio klimatas ir pušynų oras jam tikrai padeda. Astma niekur nedingo, bet jis, šaunuolis, gerai su ja tvarkosi, gerai mokosi, gerai sportuoja“, – sūnų apibūdino Evaldas Lučkauskas, Londone įsikūręs jau apie du dešimtmečius.
 
Su jauniausiu ir geriausiai Anglijos čempionate pasirodžiusiu šeimos nariu Enriku „Tiesa“ pasikalbėjo apie šį sportą ir su juo susijusias svajones.
– Enrikai, kaip prisistatytum?
 
– Gyvenu Londone, man 11 metų, turiu du brolius, mokausi, lankau tekvondo sporto klubą „Kick Star“ Fullhame, turiu antrojo dano juodąjį diržą.
 
– Ar toks lygis šiame sporte – didelis pasiekimas?
 
– Iš viso yra devyneri danai, o aš pasiekiau antrąjį, kitais metais sieksiu trečiojo.
 
– Tai kiek metų tu jau sportuoji?
 
– Jau septynerius, pradėjau, kai man buvo 4 metukai.
 
– Kaip tokiam mažyliui kilo idėja lankyti tekvondo treniruotes?
 
– Pažiūrėjau animacinį filmuką „Kung fu panda“, jis man labai patiko, tad panorau išmokti tokių judesių ir kautis taip, kaip pagrindinis tos istorijos herojus. Kai pabandžiau, labai patiko, todėl nutariau siekti aukštumų.
 
– Kada stojai į pirmą kovą ne treniruotėse, o varžybose?
 
– Tik po trejų metų treniruočių, kai man buvo aštuoneri.
 
– Kaip susiklostė tavo debiutas?
 
– Labai blogai. Per pirmąsias varžybas aš patyriau pralaimėjimą.
 
– Ar po tokio starto nesinorėjo visko mesti?
 
– Ne, nebuvo tokių minčių. Tik dar labiau užsinorėjau kovoti.
 
– Ir dabar turi šalies čempiono titulą... Ar toks buvo tavo tikslas?
 
– Aš labai norėjau dalyvauti šiame čempionate, tiesiog nuėjau ten ir stojau į kovą. Ir laimėjau.
 
– Ar sunku tapti Anglijos čempionu?
 
– Nelabai. Po 7 metų treniruočių – tapau.
Broliai – šaunuoliai: Enrikas (kairėje) tapo čempionu, vyresnėlis Erikas taip pat iškovojo garbingą apdovanojimą – sidabro medalį. Asmeninio archyvo nuotr. Broliai – šaunuoliai: Enrikas (kairėje) tapo čempionu, vyresnėlis Erikas taip pat iškovojo garbingą apdovanojimą – sidabro medalį. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– O kas toliau – Europos, pasaulio, olimpinis čempionas?
 
– Mane po pergalės pasveikinęs Rio de Žaneiro olimpiados vicečempionas Muhammadas Lutalo spausdamas ranką pasakė, kad susitiksime Tokijuje (2020 m. Olimpinės žaidynės vyks šiame mieste. – Aut. past.)
 
– Ar tu buvai matęs šį kovotoją ir jo pasirodymus anksčiau, ar jis „kietas“?
 
– Žiūrėjau jo kovas Olimpiadoje. Buvo staigmena, kai jis pasirodė Anglijos čempionate, sveikinosi ir fotografavosi su dalyviais ir nugalėtojais.
 
– Koks jausmas apima paspaudus ranką tokio lygio sportininkui?
 
– Labai geras.
 
– Kokių savybių reikia, kad taptum labai geru kovotoju, tokiu, kaip Anglijos čempionas?
 
– Svarbiausia – niekada nepasiduoti. Reikia turėti gerą reakciją, reikia daug kojų tempimo pratybų, nereikia bijoti skausmo.
 
(Į pokalbį įsiterpęs Enriko tėtis papasakojo, jog viename turnyre pernai aukso medalį iškovojęs berniukas tik po apdovanojimų ceremonijos leido išsiveržti emocijoms ir apsipylęs ašaromis prisipažino kovodamas patyręs labai skausmingų smūgių, tačiau per varžybas sugebėjo nepratrūkti).
 
– Skausmas – šio sporto palydovas?
 
– Taip. Nors yra apsaugos ant daugelio kūno vietų, vis tiek būna atvejų, kai priešininkas smūgiuoja ir pataiko taip, kad skausmo išvengti nepavyksta. Čempionate kovojau tarp sportininkų, sveriančių iki 43 kg, nors pats sveriu mažiau – varžovai buvo už mane sunkesni.
 
– Bet tai ne kliūtis juos nugalėti?
 
– Išeitų – taip.
 
– Ar Anglijos čempiono titulas atvers daugiau galimybių šiame sporte?
 
– Galbūt tai padės patekti į Didžiosios Britanijos jaunių rinktinę. Šiuo metu dar esu kitoje amžiaus grupėje.
 
– Buvai varžybose užsienyje?
 
– Esu kovojęs Lietuvoje, Belgijoje. Galbūt kitais metais teks pakeliauti daugiau, pagal tekvondo sistemą rinkti taškus, kurie atveria kelius į rinktines. Kiekvienas laimėjimas yra svarbus, jis formuoja reputaciją. Tai tarsi banko sąskaita – kuo didesni skaičiai joje, tuo geriau.
 
Pagal tų taškų skaičių nacionalinė federacija renkasi kandidatus į rinktines.
 
– Daugelis sportininkų turi savo idealus, ar ir tu į ką nors lygiuojiesi?
 
– Galbūt į vyresnįjį brolį.
 
– Ar tekvondo – vienintelis tau patinkantis sportas?
 
– Dar patinka futbolas, su broliais lankome treniruotes, dalyvaujame Mažosios lygos varžybose. Mano mėgstamiausia komanda – Londono „Chelsea“.
 
– Ko tu sau, kaip kovotojui, palinkėtum?
 
– Dalyvauti Olimpinėse žaidynėse.
Tikru netikėtumu Enrikui tapo susitikimas su Rio de Žaneiro olimpiados vicečempionu Muhammadu Lutalo; jis berniukui pasakė, kad vieną gražią dieną jie susitiks Olimpiadoje. Asmeninio archyvo nuotr. Tikru netikėtumu Enrikui tapo susitikimas su Rio de Žaneiro olimpiados vicečempionu Muhammadu Lutalo; jis berniukui pasakė, kad vieną gražią dieną jie susitiks Olimpiadoje. Asmeninio archyvo nuotr.
  

Žymos: Londono lietuviai, Enrikas Lučkauskas, tekvondo

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Suvalkietis dengia namo stogą. Tik staiga paslysta ir nukrenta žemyn.

Šaukia žmonai:

– Žmona, nukritau nuo stogo!

O žmona atsako:

– Kaip gerai, pietus ligoninėje pavalgysi.