Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2018-03-29

(Ne)matomi lietuvių ir britų panašumai 

  
(Ne)matomi lietuvių ir britų panašumai
© Asmeninio archyvo nuotr.
D. Kiselienė tapybai pagaliau gali atsiduoti šimtu procentų.
Žvelgiant į Didžiosios Britanijos saloje gyvenusios tautos istoriją galima pastebėti tai, kas buvo būdinga ir baltams

Į Londoną po tūkstantmečių sandūros atvykusi lietuvė tik šiame didmiestyje realizavo nuo vaikystės puoselėtą svajonę tapyti, o savo darbais pasauliui nori parodyti britų ir lietuvių panašumus. Jie, anot Dainos Kiselienės, yra akivaizdūs, tereikia mokėti įžvelgti.

Viename iš jos kolekcijos „Kelias“ darbų kairiajame kampe yra svarbus akcentas: tai lietuviškasis Vytis ir ant keltiškų monetų aptinkamas raitos moters atvaizdas.

Lietuvos tapytojų paroda „Depiction“ Londone

„Tegul meta į mane akmenį, jeigu jie neturi panašumo“, – vieną iš daugelio pavyzdžių pateikė autorė, galinti valandų valandas pasakoti apie dviejų tautų panašumus liudijančius ženklus.
 
Nors tarp tautiečių Londono lietuvė dėl savo požiūrio į religiją kartais laikoma laisvamane, prieš kurią užtrenkiamos durys, savo siunčiamą žinutę ji norėtų skleisti kuo plačiau ir vis drąsiau apie tai pasakoja pasauliui.
 
Prieš 17 metų su dviem dukromis, vienu krepšeliu daiktų ir nė trupučio anglų kalbos į Londoną atvykusi moteris šiandien gyvena taip, kad gali visiškai atsiduoti savo aistrai – tapybai, o jau kitą savaitę Jungtinės Karalystės sostinėje bus atidaryta pirmoji jos darbų paroda.
 
D. Kiss pseudonimu prisistatanti dailininkė D. Kiselienė su „Tiesa“ kalbėjosi apie savo emigracijos patirtį, kūrybinius impulsus, jausmus gimtajai šaliai, būtinybę tautų mišinyje rasti tautiečius ir nuostabą dėl jų požiūrio į tėvynę.
Viename iš kolekcijos „Kelias“ darbų yra svarbus akcentas: tai lietuviškasis vytis ir ant keltiškų monetų aptinkamas raitos moters atvaizdas. Viename iš kolekcijos „Kelias“ darbų yra svarbus akcentas: tai lietuviškasis vytis ir ant keltiškų monetų aptinkamas raitos moters atvaizdas.
– JK gyvenate jau beveik du dešimtmečius, kokie keliai Jus čia atvedė?
 
– Gyvenu nuo 2000-ųjų, tie metai mūsų gyvenime buvo tikras lūžis: žlugo vyro verslas, o tuo laikotarpiu praradus investicijas atsistoti ant kojų nebuvo lengva. Man, auginančiai mažus vaikus, gerai mokamo darbo susirasti irgi nepavyko. Neliko nieko kito, kaip išvažiuoti į užsienį. Pirmas į Angliją išvyko vyras, vėliau atsekiau aš – su dviem dukromis, vienu krepšeliu daiktų ir nė trupučio anglų kalbos.
 
Gimiau ir augau Šiauliuose, studijavau Telšiuose, po santuokos įsikūrėme Kaune. Nežinau, ką vadinti tikraisiais namais, – tai tiesiog Lietuva. Širdyje namais laikau kaimą, kuriame gyveno mano močiutė, ten aš praleidau vasaras, turėjau užtektinai laiko pabūti gamtoje, tik su savimi, savo mintimis. Manau, kad ten ir supratau, jog noriu piešti, nors polinkį į tai pajutau dar darželyje.
– Kiek meno buvo tolimesniame Jūsų gyvenime?
 
– Telšiuose įgijau dizainerio-techniko, konstruktoriaus specialybę, skirtą dirbti su pramonės gaminiais iš metalo ir plastmasės. Savo diplominiu darbu parengiau bulvių tarkavimo mašinos apipavidalinimą. Po studijų buvau paskirta į Mažeikiuose esančią kompresorių gamyklą, dailininkų grupę.
 
– Galėjote ten save realizuoti, įgyvendinti kūrybinius sumanymus?
 
– Iš pradžių šiek tiek ruošiant vidinius leidinius, o griuvus Sovietų Sąjungai teko mokytis iš naujo, nes reikėjo daryti tai, apie ką nebuvome girdėję, pavyzdžiui, reklamas ant transporto. Su pertraukomis taip dirbau dešimtmetį, vėliau teko išvažiuoti.
 
– Kodėl nusprendėte vykti į Angliją?
 
– Prieš išvažiuodami ieškojome bet kokio darbo, turėjome 3 pasirinkimus: Izraelis, Australija ir Anglija. Pirmuosius du variantus atmetėme ne tik dėl didžiulio kontrasto su Lietuva, bet ir dėl atstumo. Kai važiuoji su dviem mažais vaikais, supranti, kad išvyksti mažiausiai 20 metų, kad jiems nereikėtų blaškytis.
 
– Dvidešimt metų jau beveik praėjo, gal ruošiatės grįžti?
 
– Visada tokį norą turiu, tačiau sprendimas priklauso ne vien tik nuo manęs. Šeimos nariai turi savų užsiėmimų, jie man suteikia galimybę užsiimti tuo, kas širdžiai miela, – tapyba. Tą nuo vaikystės brandintą norą visiškai galėjau realizuoti tik čia, turiu tam sąlygas.
Ženklų lietuvės kūriniuose – apstu, tereikia juos matyti. Ženklų lietuvės kūriniuose – apstu, tereikia juos matyti.
– Kokius darbus teko dirbti emigracijoje? Ar tie užsiėmimai buvo toli nuo Jūsų išsilavinimo ir pomėgių?
 
– Teko dirbti įvairiausius darbus, o pastaruosius 10 metų dirbu prekybos centre, atvirukų ir dovanų parduotuvėse. Neturiu su karjera susijusių ambicijų, mane tenkina dabartinė pozicija. Ji man patinka vien dėl to, kad čia išmokau visiškai kitaip bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, nors ir buvau gana uždaro būdo.
 
Patinka ir todėl, kad lieka laiko tapybai.
 
– Kaip manote, ar Jums pavyko integruotis į vietinę visuomenę, ar negąsdino ji 2000 m. – juk anuomet tai buvo visiškai skirtingas pasaulis nei Lietuva?
 
– Atvykus mano anglų kalbos žinios tuo metu buvo mažiau nei minimalios, todėl pirmiausia reikėjo ją išmokti. Gyvenome East Hame, vakarais lankiau koledžą ir jaučiausi nuostabiai. Nežinau, dėl ko. Tikriausiai dėl to, kad nusprendžiau, jog čia bus mano namai.
 
Nesijaučiau atstumta, neerzino mane supantys kitos rasės ar tikėjimo žmonės ir jų įpročiai, nesikapsčiau ieškodama skirtumų tarp jų ir lietuvių – turėjau tiek veiklos, kad tam tiesiog neliko laiko.
 
Kaip reaguosi tu, taip ir į tave reaguos. Greitai pasijutome įsilieję į vietos bendruomenę, nors tokie, kaip vietiniai, mes niekada nebūsime, britų kultūra mums visada išliks šiek tiek svetima, ne visiškai perprasta. Juk atvykome jau subrendę žmonės.
 
Vyresnioji dukra, kuriai tuo metu buvo 12 metų, puikiai integravosi, šiuo metu britiškosios vertybės jai atrodo tarsi įgimtos. Mažajai, atvykusiai į Angliją 3 metų, sunkiai suprantamos lietuviškosios – juk ji jų nespėjo suprasti.
 
Šiuo metu ji studijuoja ekonomiką ir rusų kalbą, nuvykusi mokytis į Maskvą dukra buvo šokiruota dėl to, ką jaunystėje matėme mes. Jos bendramokslės anglės dėl tokio kultūrinio skirtumo netgi metė mokslus: ta aplinka jiems nesuprantama ir sukelia per daug įtampos, negalėjo ten apsiprasti.
 
Lygiai tokį patį šoką gali patirti iš Lietuvos į JK atvykęs žmogus. Šalys labai skirtingos, tik seniai seniai šios dvi tautos turėjo nemažai panašumų.
Mūsų tautos – kaip tie du pomidorai ant vienos šakos, tapydama sako autorė. Mūsų tautos – kaip tie du pomidorai ant vienos šakos, tapydama sako autorė.
– Kur Jūs įžvelgėte šiuos panašumus?
 
– Tyrinėdama baltų ir keltų pagoniškąją būtį, ženklų pavidalu. Žvelgiant į Didžiosios Britanijos saloje gyvenusios tautos istoriją galima pastebėti tai, kas buvo būdinga ir baltams. Naudotų audinių koloritas ir raštai – labai panašūs, atidžiau pažvelgus į tradicinę žemaičių aprangą, lovų užklotus, audimo būdą galima matyti vyraujančias raudoną ir žalią spalvas, visa tai galima aptikti ir senųjų Velso gyventojų buityje.
 
Ženklai ant lietuviškų verpsčių – tokie patys, kaip ir Škotijoje.
 
Britų muziejaus užkampyje radau pictų genčiai (viena seniausių Britanijoje gyvenusių tautų) skirtą nedidelę ekspoziciją, unikalų palikimą. Jų akmenyse iškaltos runos yra visiškai tokios pačios, kaip ir baltiškosios. Galbūt tie patys žmonės kadaise išvyko iš dabartinės Lietuvos į šiandienės Škotijos teritoriją?
 
Panagrinėjus giliau, ne tik apčiuopiamus daiktus, bet ir legendas, tradicijas, padavimus, galima pastebėti dar daugiau panašumų.
 
Tai liudija, kad iki tam tikro laiko visi mes buvome tarsi broliai.
Ženklų lietuvės kūriniuose – apstu, tereikia juos matyti. Ženklų lietuvės kūriniuose – apstu, tereikia juos matyti.
 
– Kada ir kodėl, Jūsų nuomone, tie broliai tapo tokie skirtingi, kur tas lūžio taškas?
 
– Žmones išskyrė pasidalijimas pagal religijas, perkamąją galią. Aš manyčiau, kad to pradžia – tamsiaisiais viduramžiais. Tai kažkoks istorijos nesusipratimas, iš to laikotarpio maža liudijimų, įrašų, tai tarsi dingęs laikas. Net ir ankstesniais laikais žmonės sugebėjo palikti tam tikrus ženklus, žinias, o iš tų viduramžių – nieko.
 
Žmonės ėmė kovoti dėl įsitikinimų, kurių patys nesuvokė.
 
O juk tiek bendro visi turėjo. Manau, kad lietuviams iškėlus savo senąsias tradicijas greitai būtų rasta atitikmenų su britais.
 
– Bandote tuos panašumus atskleisti savo kūryboje?
 
– Pernai surengiau savo pirmąją asmeninę parodą „Kelias“, kurią pristačiau Lietuvoje, jaučiuosi šiai šaliai skolinga ir dėkinga. Norėjau, kad pradžia būtų Lietuvoje. Tai man labai brangus kraštas, kuris mane užaugino. Tai turėtų vertinti visi lietuviai, juk viskas, kas uždirbama ir susikraunama, yra prarandama, o ryšys su gimtine – neprarandama vertybė.
 
Parodą sudarė 14 darbų. Kiekviename iš jų galima pamatyti abiem senosioms tautoms būdingus ženklus. Jie – ne pačiose matomiausiose paveikslų vietose, tačiau iš esmės – tai pagrindinės kūrinių detalės.
 
Kiekvienas darbas pasakoja skirtingą istoriją. Norisi jomis dalytis su tautiečiais.
Viename iš kolekcijos „Kelias“ darbų yra svarbus akcentas: tai lietuviškasis vytis ir ant keltiškų monetų aptinkamas raitos moters atvaizdas. Viename iš kolekcijos „Kelias“ darbų yra svarbus akcentas: tai lietuviškasis vytis ir ant keltiškų monetų aptinkamas raitos moters atvaizdas.
 
– Tai minėjote kvietime į Jūsų darbų parodą Londone. Kiek dalijimasis šiomis istorijomis Jums svarbus?
 
– Bendravimas su tautiečiais man labai svarbus. Lygiai taip pat turėtų bendrauti Lietuvoje ir svetur gyvenantys jos piliečiai, privalome rasti bendrą kalbą, ypač tokiais klausimais, kaip dviguba pilietybė, ir žinant, kad tauta tirpsta tarsi saulės atokaitoje paliktas sviestas.
 
Privalome labiau vertinti save, o ne ištirpti didesnėse tautose, slėptis jose, bandyti susitapatinti su vietiniais, tarsi bijodami pasakyti, kad esame iš niekam nežinomos Lietuvos.
 
Mane verčia iš kojų žinios, kad čia gyvenantys lietuviai savo vaikų nemoko lietuvių kalbos, nes ji – „nereikalinga“. To aš niekada nesuprasiu – tai yra tarsi Lietuvos pažeminimas, kuri piešiama tarsi bevertė šalis, o vienintelė vertybė – darbas ir daiktai. Betautis žmogus – tik darbo vienetas, nežinau, kas jų lauks netolimoje ateityje, kai darbo vietas užims mašinos.
 
– O Jūs ar pykstate ant Lietuvos, kad teko iš jos išvažiuoti?
 
– Aš nepykstu ant nieko. Mano nuomone, susilpninti nacionalinius jausmus naudinga kažkokiai griovimo mašinai, kurios tikslas – išvalyti šalies teritoriją, kad joje galėtų įgyvendinti savo tikslus.
 
Nėra priežasties, dėl kurios galėčiau pykti ant savo šalies, priešingai, reikia ieškoti galimybių jai padėti.
 
Pykti galima ant kai kurių žmonių, kurie nevertina tavo pastangų, negerbia žmogaus, jo darbo arba neprofesionaliai atlieka savo darbą. Su tokiu požiūriu susidūriau organizuodama Lietuvoje savo parodą, kurios organizatoriai nutarė pakeisti renginio datą, iki parodos likus vos kelioms dienoms.
 
Vienas dailininkas, jau atidarius parodą, man pasakė: ko tu čia lendi, mūsų ir taip čia per daug, lyg mano kūriniams nėra vietos tarp daugelio kitų.
Toks požiūris – ne šalies, o asmenų problemos. Nepaisydami jų, galvojame apie sugrįžimą.
 
– O apie ką svajojate Londone?
 
– Labai norisi susitikti panašiai mąstančių, platesnio požiūrio tautiečių. Žinau, kad jų čia yra, reikia tik garsiai apie tai kalbėti ir jie pasirodys.
 
Mano galva pilna idėjų, galbūt susitikimai su tautiečiais padėtų jas įgyvendinti, padėtų kažkam save realizuoti.
 
  

Žymos: Londono lietuviai, emigracija , tapyba, daina kiselienė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Pasimatymas. Sėdi mergina ir vaikinas. Staiga mergina pagadina orą ir sako:
– Norėčiau, kad tai liktų tik tarp mūsų...
– O aš norėčiau, kad išsisklaidytų, – atsako vaikinas.