Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2014-11-14

Paauglė rapyra prasiskynė kelią į D. Britanijos rinktinę 

  
Paauglė rapyra prasiskynė kelią į D. Britanijos rinktinę Apsivilkusi tokią uniformą lietuvė treniruojasi vos devynias valandas per savaitę.

Trylikos su puse, kaip pati sako Emilija Lukaitė, mosikuodama rapyra skina laurus tarptautiniuose konkursuose. Paauglės talentą pastebėję ekspertai jau ketverius metus moko lietuvę fechtavimosi meno ir įtraukė ją į Nacionalinę Anglijos fechtavimosi rinktinę. Apdovanojimus ir medalius dešimtimis skaičiuojanti mergaitė tikino, kad šia sporto šaka ją paskatino susidomėti tėtis.

– Papasakok apie sportą, kuriuo užsiimi.
– Užsiimu fechtavimusi. Jis praktikuojamas trimis skirtingais ginklais. Vienas iš jų – rapyra, aš naudojuosi ja. Taip pat galima fechtuotis kardu ir špaga. Lietuvos fechtuotojai naudojasi tik špagomis, Anglijoje praktikuojami visi trys ginklai. Rungiasi du varžovai, abu turi po liemenę su įtaisytais jutikliais. Varžovą palietus rapyra, ant teisėjo stebimos dėžutės įsižiebia lemputė, pranešanti, pataikei ar nepataikei.
 
– Su tėčiu planavote sukurti belaides rapyras. Kas tai ir kaip jums sekasi?
 
– Tėtis jas jau padarė. Fechtuojantis sportininką su rezultatų dėže jungia laidai, ir kartais jie trukdo. Mūsų kūrinys laidų neturi. Veikimo sistema lygiai tokia pat, tačiau ji – belaidė. Tokį daiktą teko matyti naudojant tik Olimpiadoje. Juos gamina specialios įmonės, tačiau mes su tėčiu sukūrėme savo, nors galėsime naudotis tik namie ar parke, nes varžybose galima naudotis tik profesionaliai pagaminta belaide sistema.
 
– Gana keista, kad tavo amžiaus mergaitė mosikuoja rapyra. Kodėl apskritai susidomėjai šiuo sportu?
 
– Penktoje klasėje galėjome išbandyti įvairias sporto šakas ir, jei norėjome, pasirinkti būrelius. Renginys vyko dvi savaites, po jų treneris išrinko tris vaikus, kurie geriausiai fechtavosi. Aš buvau pirma, gavusi kvietimą į jo klubą, nors šio sporto niekada anksčiau nebuvau bandžiusi. Tėčiui patinka filmas „Trys muškietininkai“, tad man buvo įdomu išmokti kautis rapyra, ir daug įtakos turėjo tėčio paskatinimas. Dabar fechtuojuosi jau ketverius metus. Mano klubo vadybininkė Linda Strachan manimi rūpinasi kaip tikra mama, o treneris Pierre’as Harperis nuolat išmoko įvairių naujausių veiksmų. Įdomu.
 
""
– Užsiimi ne tik fechtavimusi, koks sportas tave dar domina?
 
– Lietuvoje žaidžiau šaškėmis, dalyvavau Ukrainoje vykusiose Europos pirmenybėse. Lietuvoje savo amžiaus grupėje prieš išvykstant į Angliją tapau geriausia, užėmiau pirmą vietą. Dalyvavau pasaulio lietuvių rengiamose varžybose, tačiau ten kartu žaidė visų amžiaus grupių šaškininkai. Ten gavau prizą, nes buvau jauniausia dalyvė, man buvo 9 ar 10 metų.
 
Dar su tėčiu einame į domino klubą. Ten daugiausia afrikiečių ir iš Karibų salų atvykusių žmonių. Dalyvavau klubų varžybose, kuriose teko rinktis partnerį, buvau pati mažiausia, todėl niekas nenorėjo, kad būčiau jų partnerė. Kitam klubui priklausantis dėdė irgi neturėjo poros, aš jo nepažinojau, bet mes žaidėme kartu ir laimėjome. Niekas negalėjo patikėti, kad mes laimėjome.
 
Taip pat dalyvauju mokyklos rengiamose atletikos varžybose, jose bėgu 600 metrų. Pernai Newhamo rajono rungtynėse užėmiau pirmąją vietą šioje rungtyje. Dar žaisdavau futbolą.
 
– Kaip viską spėji?
 
– Paprastai – darau ir spėju. Tris kartus per savaitę būna fechtavimosi treniruotės, domino klubas irgi tris kartus, bet einu tik du, nes tuo pačiu metu turiu būti kitoje treniruotėje. Šeštadieniais dažniausiai dalyvauju varžybose. Su draugais spėju susitikti sekmadieniais arba mokykloje.
 
""
 
– Kiek ir kokių apdovanojimų esi gavusi?
 
– Dabar žiūrėsiu ir vardysiu. Laimėjau šaškių, komandinio ir individualaus fechtavimosi, domino, bėgimo, futbolo varžybose. Už futbolą esu gavusi tik sertifikatų, nes būdavo draugiškos rungtynės.
 
– Visos tavo išvardytos sporto šakos gana berniukiškos, ar niekad nesinorėjo, pavyzdžiui, šokti?
 
– Pernai su klase per pamokas ruošėme gatvės šokio pasirodymą ir dalyvavome konkurse. Užėmėme antrą vietą, tik nesuprantu, kaip. Nesitikėjau prizinės vietos, nes man nepatiko šokti, ir pasirodymas atrodė prastas, bet turiu medalį ir už tai.
 
– Dažnai sportininkai būna be galo užsiėmę, neturi laisvalaikio. Ar tu randi laiko pailsėti? Ir ką mėgsti veikti, kai neini į treniruotes?
 
– Mėgstu groti sintezatoriumi. Nuo penktos klasės mokiausi groti mokykloje, buvo privaloma. Baigę šeštą klasę visi, lankiusieji muzikos pamokas, iš mero gavo dovanų instrumentą, kuriuo mokėsi groti. Norėdama atsipalaiduoti dar tebegroju, internete ieškau vaizdo įrašų ir mokausi naujų kūrinių. („Groja ir dainuoja dar, kai niekas nemato“, – priduria tėtis. ) Aš visai nedainuoju. Nedrįstu dainuoti kitiems.
 
– Kokie tavo ateities planai?
 
– Sieju ateitį su sportu. Muzika – tik laisvalaikis. Šiemet Paryžiuje dalyvavau pasauliniame jaunesnių nei 15 metų fechtavimosi maratone. Lapkričio pabaigoje dalyvausiu Vokietijoje vyksiančiame maratone su mergaitėmis iki 17 metų. Vėliau noriu fechtuotis, bet kartu ir būti fechtavimosi trenere, ir kūno kultūros mokytoja. Galvojau apie savo fechtavimosi klubo įkūrimą, bet dar anksti kalbėti.
 
– Koks jausmas apima, kai esi paskelbiama pirmos vietos laimėtoja?
 
– Iš pradžių būnu drovi. Paskui, kai jau įteikia medalį, imu šypsotis, atsipalaiduoju.
 
– Laikai save profesionalia sportininke?
 
– Nelabai, nes visada gali būti dar geresnis.
 
– Ar tavo klube yra už tave geresnių sportininkių?
 
– Priklausau vienam iš geriausių fechtavimosi klubų Anglijoje. Savo amžiaus grupėje aš esu geriausia visoje šalyje. O klube, jei vertinčiau tik pagal amžių, esu viena iš geriausių. Nemanau, kad esu pati geriausia iš visų, nors visos Anglijos varžybose užėmiau pirmą vietą, bet tikrai yra geresnių už mane. Bet laimėjusi patekau į D. Britanijos fechtavimosi rinktinę. Vokietijos maratone dalyvausiu jau su rinktine.
 
– Plaukikai plaukioja po 6 valandas kasdien, kiti sportininkai taip pat panašiai treniruojasi, o kaip yra su fechtavimusi?
 
– Jei sudėčiau treniruočių laiką, išeitų apie 9 valandos per savaitę. Dabar, kai turime belaidę sistemą, galėsiu treniruotis namie, parke ir apskritai bet kur. Todėl man jos ir reikėjo.
 
– Ar dėl sporto dažnai tenka ko nors atsisakyti?
 
– Na, neretai tenka atidėti susitikimus su draugais, su šeima. Kartais dėl varžybų prireikia atkelti net gimtadienius ar kitas šventes. Negaliu praleisti net treniruočių, tad tenka šio to atsisakyti.
 
– Ką tu valgai?
 
– Na... (sutrinka), valgau labai daug saldainių. Greito maisto vengiu, nes mama per skaniai gamina. Dažniausiai valgau tai, ką ji paruošia namie, lietuviškus patiekalus, cepelinus ir šiaip viską. Man nereikia jokių specialių dietų, pagal normatyvus sveriu truputį per mažai, turėčiau daugiau. Nenoriu daug valgyti, bet tėvai liepia.
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Sportas, Emilija Lukaitė,

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Niekas taip negadina taikinio, kaip šūvis.