Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Viktorija Rinkevičiūtė   |   2015-03-13

Pasaulinę maisto revoliuciją sukėlė lietuvaitė  

  
Pasaulinę maisto revoliuciją sukėlė lietuvaitė
© Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvoje niekada negyvenusi S. Pakštaitė turi tik lietuvišką pasą ir laiko save tikra lietuvaite.
Iki šiol mane labiausiai stebina lietuvių noras pasirodyti prieš kitus. Tas jų noras parodyti, kad kažkas jiems sekasi geriau – ar drabužiai, ar telefonai geresni, ar kontaktų ratas platesnis.

Ją rodė per „BBC World Service“, apie ją rašė „The Guardian“, „Daily Mail“, praėjusiais metais ji pateko į 1000-io įtakingiausių Londono žmonių sąrašą ir laimėjo ne vieną apdovanojimą Anglijoje. Lietuvoje ji buvo nominuota prestižiniams „Global Lithuanian leaders“ pasaulio lietuvio apdovanojimams.

Pripažinimą 22-ejų metų industrijos dizainerė Solveiga Pakštaitė pelnė už išradimą, vien Jungtinei Karalystei per metus padėsiantį neišmesti 4 milijonų tonų dar valgomo maisto. Apie savo specialią maisto etiketę ir apie tai, kodėl niekada neatsisakytų lietuviško paso, jaunoji išradėja kalbėjosi su „Tiesa“.

– Kai tarėmės dėl interviu, atsiprašėte dėl savo lietuvių kalbos (prie kurios, beje, būtų sunku prikibti), mat niekada nesate gyvenusi Lietuvoje. Tačiau turite ir lietuvišką vardą, ir pavardę. Ar gimėte ir užaugote Anglijoje?
– Gimiau Norvegijoje, tačiau didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Anglijoje. 1991 metais tėtis buvo pakviestas dirbti į Trondheimo universitetą, todėl šeima ir išvažiavo į Norvegiją. Po metų aš ten ir gimiau. Tėvai iš Norvegijos persikraustė gyventi į Angliją, kai man buvo penkeri, prieš pradedant man lankyti mokyklą. Jie manė, kad mokslas Anglijoje bus vertingesnis. Iki šiol mes čia ir gyvename. Tad visi esame lietuviai.

– Ar turite lietuvišką pasą?
 
– Turiu tik lietuvišką pasą ir nesiruošiu jo keisti.
 
– Jei kas nors paklaustų, ar save laikote lietuve, ar angle, o gal dar kuo nors, ką atsakytumėte?
 
– Tokį klausimą girdžiu dažnai ir į jį visada atsakau taip pat: esu lietuvė. Nors užaugau ne Lietuvoje, tėvai man įdiegė savo vertybes – esu auklėta ir gyvenau pagal lietuviškas tradicijas.

– Kaip išmokote lietuvių kalbą? Ar sunku Jums dabar bendrauti lietuviškai?
 
– Namuose visada bendraujame tik lietuviškai, o už kalbėjimą angliškai visuomet buvome barami. Be to, vos ne penkerius metus lankiau sekmadieninę lietuvišką mokyklą bažnyčioje. Man bendrauti lietuviškai nėra sunku, bet rašyti ir skaityti – ne taip lengva. Kartais pasitaiko, kad visiškai pamirštu kurį nors žodį –jis tarsi iškrinta iš galvos. Taip gali nutikti net ir su lengviausiais žodžiais! Pavyzdžiu, praėjusią savaitę pamiršau žodį „petys“.
 
Industrinio dizaino studijos Londono Brunelio universitete lietuvaitei atnešė pasaulinį pripažinimą (Asmeninio archyvo nuotr.). 
– Būdama lietuvė pagal kraują ir anglė pagal gimimo vietą galite iš šalies pažvelgti į lietuvius. Kuo, Jūsų nuomone, jie skiriasi nuo britų?
 
– Kone kiekvieną vasarą praleidžiu Palangoje, aplankau senelius Alytuje ir Kaune, kitus gimines ir draugus. Skirtumų tarp Lietuvos ir Anglijos matau labai daug. Vieni geri, kiti – ne tokie geri.
 
Iki šiol mane labiausiai stebina lietuvių noras pasirodyti prieš kitus. Tas jų noras parodyti, kad kažkas jiems
sekasi geriau – ar drabužiai, ar telefonai geresni, ar kontaktų ratas platesnis. Anglijoje žmonės į tai, ką apie juos galvoja kiti, nekreipia tiek daug dėmesio, kiek lietuviai – jiems yra daug svarbiau būti savita asmenybe.
 
Bet, žinoma, lietuviai turi ir pranašumų prieš britus. Tai pasireiškia mūsų patriotizmu, mat anglai tokio jausmo nei turi, nei supranta (išskyrus sportą).
 
– Esate mokslininkė, išradėja. Papasakokite plačiau apie savo išradimą: kam jis skirtas ir kaip turėtų priversti žmones nebeišmesti tiek daug maisto?
 
– Mano išradimas yra apčiuopiama produktų galiojimo etiketė „Bump Mark“. Ji klijuojama ant pakuotės ir reaguoja į aplinką taip pat, kaip ir maistas, esantis pakuotės viduje. Kol maistas šviežias, etiketė, liečiant pirštu, būna lygi. Maistui sugedus, jaučiami gumbeliai.
 
Ši maisto etiketė sudaryta iš trijų sluoksnių: gumbuotos plastmasės, želatinos, kuri gaminama iš gyvūnų kaulų ir naudojama desertams sutirštinti, ir apsauginės plėvelės. Iš pradžių gumbelių nesijaučia, nes juos dengia tvirtas želatinos sluoksnis. Bėgant laikui želė jungtys yra, todėl jos sluoksnis suskystėja, o tada jau ir plastmasės gumbeliai pasidaro apčiuopiami. Procesas vyksta palaipsniui, bet jei liesdami jaučiate gumbelius, tokį maistą jau reikia išmesti.
 
Želatina tarsi atspindi maisto reakciją į skirtingas temperatūras. Laikoma šaltai, želatina ilgiau išliks standi, tačiau jei atsidurs šiltesnėse patalpose, pavyzdžiui, ant virtuvės stalo, ji ims irti greičiau – kaip ir, pavyzdžiui, mėsos gabalas.
 
Mano sukurta etiketė yra žymiai tikslesnė, nei gamintojų ar pardavėjų paprastai atspausdinama produkto galiojimo data, kuri neturi jokio mokslinio pagrindo ir negali keistis priklausomai nuo maisto laikymo sąlygų.
 
S. Pakštaitės išradimas paremtas paprasčiausios kulinarijoje vartojamos želatinos veikimo principu: kaip ir maistas, želatina šilumoje greičiau yra (Asmeninio archyvo nuotr.).
 
– Vadinasi, maisto galiojimo datas prekybininkai ir gamintojai tiesiog išsigalvoja?
 
– Taip, tai tik gamintojo sprendimu parašytos datos. Nors jie ir atlieka maisto galiojimo tyrimus, tačiau ant pakuočių rašo gerokai trumpesnius terminus. Jie siekia, kad mes maistą greičiau išmestume ir pirktume šviežią.

– Kaip Jums gimė tokio projekto idėja?
 
– Pradžioje etiketę pradėjau kurti akliesiems, nes man buvo smalsu, kaip jie žino, kurį maisto produktą paimti nuo lentynos ir ar jis nebus jau pradėjęs gesti. Tačiau greitai supratau, kad tokia vartotojų grupė bus per maža, norint išradimą pritaikyti realiame gyvenime ir jį parduoti. Reikėjo problemą spęsti taip, kad maisto etiketė pasitarnautų ir matantiems vartotojams. Tada ir supratau, kad niekas iš tikrųjų nežino, kada jų maistas jau pradeda gesti ir todėl mes be reikalo išmetame tiek daug dar vartotinų maisto produktų.
 
– Ar Jūsų sukurta etikete galima pažymėti visus be išimties maisto produktus?
 
– Etiketę galima pritaikyti bet kuriems greitai gendantiems produktams. Bet ji netiks produktams, kurių gedimo procesas labai ilgas, pavyzdžiui, ryžiams. Pats želatinos pritaikymo procesas yra paprastas – viskas priklauso tik nuo želatinos koncentracijos: skirtingiems maisto produktams ją reikia atitinkamai perskaičiuoti.
 
– Kokia Jūsų išradimo stadija dabar? Kada būtų galima tikėtis jį pamatyti rinkoje?
 
– Šiuo metu dalyvauju „Climate-KIC“ programoje ir bandau įkurti savo įmonę. Planuoju atlikti laboratorinius tyrimus, kartu dalyvauju konferencijose ir ieškau partnerių. Jau esu padavusi prašymą dėl patento išdavimo.
 
Galiu pasakyti, kad šiuo metu vyksta derybos su keletu didžiųjų gamintojų, kurie domisi mano išradimu, tačiau, kol derybos nesibaigė, negaliu išduoti, kas jie tokie.
 
Dabar esu visas pastangas sutelkusi į šį projektą. Naujos geros idėjos ar išradimai negimsta per sekundę – tam reikia įdėti daug darbo.

– Jūsų tėtis – mokslininkas. Galbūt jis ir įkvėpė jus pasirinkti būtent industrinio dizaino specialybę?
 
– Mano tėtis dirba kompiuterinių tinklų srityje, tad savo mokslus pasirinkau pati. Industrinio dizaino specialybė yra labai plati, dažnai besiremianti moksliniais skaičiavimais ir tyrimais. Nuomonė, kad tai tik paveiksliukų piešimas, yra labai ribota.
 Kurti tokius produktus, apie kurį kalbame šiandien, mane pastūmėjo mano produktų dizaino mokytojas. Jis manė, kad galėčiau būti gera dizainerė, nes turiu sugebėjimą unikaliai įvertinti problemą.
 
– Esate 22-ejų ir jau tiek daug pasiekėte. Kokių grandiozinių planų turite ateičiai?
 
– Noriu būti laiminga ir kūrybinga, kad ir kurioje pasaulio šalyje gyvenčiau.
 
 
  

Žymos: Maistas, Viktorija Rinkevičiūtė, Solveiga Pakštaitė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Kodėl politikų sąžinė švari?
- Jie ja dar niekada nesinaudojo.