Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2013-04-25

Prisiminimai: paskutinis interviu su Šapru prieš turą Anglijoje 

  
Prisiminimai: paskutinis interviu su Šapru prieš turą Anglijoje Šapro teigimu, jis negalėtų pakeisti profesijos, nes moka tik vaidinti.

Daugiau nei 30 metų Lietuvos gyventojus savo talentu stebinantis Vytautas Šapranauskas atrodo visada atsipalaidavęs ir leidžiantis sau daugiau nei kiti. „Tiesai“ aktorius papasakojo apie nuolatinę scenos baimę, temas, kuriomis vengia juokauti, ir tai, ką slepia už plačios šypsenos.

– Ar kas nors gali jums uždrausti juokauti apie ką tik norite?
– Nemanau. Kiekvienas gali pasirinkti – eiti į renginį, ar ne. Be to, mano turo amžiaus cenzas N14, tad galiu juokauti apie viską. Jei žmonės manęs klausosi, matyt, jiems patinka. Nepataikauju publikai, esu kaip Žemaitės Vingių Jonas, „taigi taigi, kaipgis“ ir tiek.
– Ar yra temų, kurias paliesti vengiate?
– Aišku, yra. Yra dalykų, apie kuriuos aš pats nenoriu kalbėti. Juk nesijuoksiu iš nėščių moterų ar vėžiu sergančių ligonių. Nors šiomis temomis irgi yra juokingų dalykų.
 
– Pasirinkdamas temas atsižvelgiate į žiūrovus?
– Aš ne merginų grupė, kad visada dainuočiau pagal fonogramą. Matau, kokie žmonės susirenka, kas jiems juokinga, tad taip, turiu atsižvelgti į žiūrovą, tačiau vėlgi, nepataikauju, o stengiuosi jiems paruošti gerą pasirodymą. Užsienyje lietuviai aktyvesni, jiems nuoširdžiai smagu, ir jaučiu, kad esu laukiamas. Susirinkę į renginį žiūrovai patys linksminasi, neatsilošia kėdėje ir išplėtę akis nelaukia, ką parodys persona ant scenos.
 
– Po daugelio karjeros metų dar yra dalykų, kurie jus nuoširdžiai prajuokintų?
– Pastaruosius penkerius metus Lietuvoje neįžvelgiu nieko juokingo. Nors tiesioginės Seimo posėdžių transliacijos priverčia nusišypsoti. Tiesa, tai – graudus humoras, iš kitos pusės, ir mano paties juokai dažnai juokingi, nes liūdni. Taip pat televizija gausiai transliuoja laidų, kurias vadina humoro laidomis, bet jas žiūrėdamas suprantu, kad iš tikrųjų gyvename ašarų pakalnėje.
 
– Daugelis anekdotų nešvankūs, kaip manote, kodėl?
– Turite omenyje tuos, apie antrą galą? Na, visi mes buityje apie tai kalbame ir juokaujame. Moterys apie vyrus, vyrai apie moteris. Keista tas, kad viešai pasakoti anekdotus ar apskritai kalbėti nešvankiai – didžiausias tabu. Žmonės tampa tokiais dievobaimingais Carito rėmėjais, atrodo, norėtų pasakyti tiek daug, bet viduje nieko neturi. Manau, reikia būti tokiais, kokie esame.
 
Šapranauskas sako, kad jo amžiuje valgyti skaniai - būtina.

– Laikote save vienu juokingiausių Lietuvos žmonių?
– Jei pradėčiau taip galvoti apie save, man reikėtų pakeisti profesiją.
 
– Į kokią keistumėte?
– Tai kad aš nieko nemoku. Šaltkalviu būti negaliu. Galėčiau tik spekuliuoti arbūzais arba melionais turguje, bet, manau, ir ten mane apsuktų. Gal pabandyčiau valyti butus, sako, pelninga.
– Ar pradėdamas humoristo karjerą tikėjotės tokios sėkmės, kokios pasiekėte?
– Nevadinkite manęs humoristu, aš aktorius. Jei atvirai, nemaniau nieko panašaus. Pasąmonėje turbūt svajojau būti žinomas, be to, tokia jau aktoriaus profesija, esi matomas ir ilgainiui atpažįstamas gatvėje. Pripažįstu, dabar gatvėje į mane atsisuka dažniau nei karjeros pradžioje. Gal nori pagerbti prieš mirtį. Baltų kalijų dar neįteikinėja, bet lelijų gauti teko. Skubu dirbti, nes, kaip sakant, „saulelė ritas vakarop, skubėk namo, skubėk, Kastyti“.
 
– Kodėl nenorite būti vadinamas humoristu?
– Humoristai yra tie, kurie dalyvauja visokiuose Humoro klubuose. Ir mane ne kartą kvietė į tokias laidas, bet aš nesuprantu humoro varžytuvių. Kelių aktorių pasirodymas viename renginyje yra viena, o papasakoti kuo kietesnį anekdotą ir tariamai laimėti prieš kolegą man atrodo beprasmiška.
 
– Esate patenkintas savo turo formatu?
– Aišku. Nors, kaskart lipdamas į sceną pakoreguoju programą. Užknisa pasakoti tą patį.
 
– Žiūrovams visada atrodote atsipalaidavęs. Ar dar jaučiate scenos baimę?
– Visada. Jei nebelieka sveikos scenos baimės, kaip ir minėjau, reikia keisti profesiją. Arba gal reikėtų pradėti šokti pas kokį Smoriginą.
 
– Šokių projektai dabar labai populiarūs, kodėl nė karto nesudalyvavote?
– Todėl, kad labai populiarūs.
 
– Kreipiate dėmesį į komentarus apie save?
– Ne. Manau, tai beprasmiška. Komentatoriai sėdi anapus ekrano, vieni patys ir yra baisiai drąsūs. Gali rašyti ką nori, nes tu negali atsikirsti. Jie tiesiog nepakaltinami. Normalus žmogus eis bendrauti su kitais žmonėmis, o ne slėptis už kompiuterio ekrano. Ne mano prerogatyva keisti žmogų. Aktorius turi pateikti klausimą, o žiūrovas atsakymą sugalvoti turėtų pats, ką ir daro komentatoriai.

– Ar norėtumėte grįžti į televiziją su autorine laida?
– Artimiausiu metu tokių planų neturiu. Televizijai tokių laidų nereikia, mat jos nepasiekia aukštų reitingų. Lietuvos televizijos kovoja tarpusavyje, pataikauja žiūrovui ir tuo pat metu jį skurdina. Televizija turi būti nekomercinė, kad leistų į eterį autorines laidas. Man siūlė kurti savo laidą, sakė – daryk ką nori, bet mes tau nemokėsim. O aš noriu valgyti. Tokiame amžiuje valgyti jau reikia skaniai.
 
– Kokias šalis aplankėte su savo turu?
– Keliauju po Lietuvą, buvau Norvegijoje, Airijoje, Amerikoje, o dabar keliausiu ir į Didžiąją Britaniją.
 
– Šiais laikais madinga rašyti biografines knygas, gal planuojate ir jūs?
– Man jau siūlė, bet ten būtų daug daug nuotraukų ir pora sakinių. Memuarus ar ką nors panašaus galima išleisti tik po žmogaus mirties, nes kitaip ir užmušti gali. O po mirties tai kam man reikia, na, gal vaikai gautų honorarą. Man nepatinka, kai knaisiojasi po mano apatinius, nenoriu savo gyvenimo skelbti viešai.
 
– Ar savo pokštais yra tekę ką nors įžeisti?
– Manau, kad yra, tik dar neteko susidurti su to pasekmėmis. Pasakodamas vieną anekdotą dažnai pagalvoju, kad vaikštau ašmenimis, bet, manau, kad būdamas prezidentu turi būti pasiruošęs išgirsti įvairių kalbų apie save.
 
– Juokiatės iš Prezidentės?
– Yra toks anekdotas, kurį išgirdusi publika siautėja.
 
– O pats esate įžeidus, lengva jus išmušti iš vėžių?
– Na, norėdami išmušti mane iš vėžių į dantis dar niekas nedavė. Nežinau, ar esu įžeidus, tačiau susiduriu su visokiais žmonėmis ir jų požiūriais. Kartais nekreipiu dėmesio, kartais kreipiu.
 
– Kas jūsų mėgstamiausias komikas?
– Pats geriausias man Michailas Žvaneckis. Jis juokauja intelektualiai, neužsiima parodijomis ir pašiepia valdžią. Jo auditorija – intelektualiai išprusę ir gudrūs žmonės. Pakankamai gudrūs, kad suprastų, apie ką jis kalba. Lietuvoje man patinka Giedrius Savickas. Humoras kyla iš rimtumo, juokinga būna tuomet, kai atlieki savo darbą rimtai, o Giedrius taip ir dirba.
 
– Manote, kad kiekvienas gali juokingai pasakoti anekdotus?
– Toli gražu ne kiekvienas. Nežinau, ko reikia, kad galėtų, bet, manau, paminėsiu nekuklų žodį – talento.
 
– Ar sudėtinga vis dar rasti anekdotų, kurių žmonės nėra girdėję?
– Visada yra juokingų dalykų, reikia tik netingėti ir jų ieškoti. Turiu sukaupęs savo bagažą, manau, anekdotų iš ten užtektų kokioms penkiolikai valandų.
 
– Kaip manote, kodėl daugiau komikų vyrų, nei moterų?
– Na, humoristė moteris turi būti negraži. Tik tada ji bus juokinga. Tos, kurios sugeba savo trūkumus išnaudoti su humoru, būna sėkmingos, o tos, kurios nesugeba, tampa liūdesio gėlėmis. Negražių moterų nėra daug. O va negražių vyrų pasitaiko neretai, todėl jie dažniau scenoje pasakoja anekdotus.
 
Pasak Šapranausko, aktorystė - vienintelis darbas, kurį jis moka.
 

Trumpai drūtai:
– Jūsų pirmas darbas...
– Daugiausiai laiko praleidžiate...
– Prie televizoriaus.
– Jums nesiseka...
– Sekasi.
– Jūs pats geriausias...
– Taip.
– Atsipalaidavimui mėgstate...
– Išgerti.
– Jei galėtumėte gyventi bet kur...
– Bet kur ir gyvenčiau.
– Svajonių vakarienei pakviestumėte...
– Daug žmonių, bet kai kurių negaliu pakviesti, kai kurie jau mirę. Šiaip įdomu būtų pavakarieniauti su Woody Allenu.
– Norėtumėte, kad kas nors išrastų...
– Vaistus nuo pagirių.
– Negalėtumėte gyventi be...
– Nežinau ar negalėčiau. Jei ir negalėčiau, tai tik tam tikrą laiką. Paskui priprasčiau.
– Norėtumėte uždrausti...
– Norint, kad atsakyčiau į šį klausimą, man reikia duoti kulkosvaidį. Tada nedrausčiau, tiesiog panaikinčiau.
– Jūsų moto...
– Kartą uždaviau šį klausimą blondinei, atsakė, kad nevairuoja motociklo. Neturiu vieno credo, jis keičiasi drauge su aplinkybėmis.
– Geriausias dalykas jūsų darbe...
– Kad pasirodymas scenoje baigiasi.
– Ateityje...
– Jos reikia sulaukti. Filme „Sulaužytos gėlės“ Billas Muray sako: „Praeities nebėra, ateities dar reikia sulaukti, yra tik dabartis.“
 
 
 
 
 
 
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Vytautas Šapranauskas, Lietuviškas renginys Londone

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Žurnalistas fermeriui:
– Kaimynai iš jūsų nevagia?
– Nevagia.
– O kodėl prie vištidės padėtas šautuvas?
– Va, todėl ir nevagia...