Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   Barbora Grigalinaitė   |   2016-04-29

Talentinga lietuvaitė toliau stebina sporto pasaulio senbuvius

  
Talentinga lietuvaitė toliau stebina sporto pasaulio senbuvius Pasak E. Lukaitės, aistra sportui prasidėjo nuo tėčio mėgstamų šaškių.
Mano svajonė yra patekti į Olimpiadą, o vėliau tapti fechtavimosi trenere ir turėti savo fechtavimo klubą. Taip pat norėčiau būti kūno kultūros mokytoja. Jei sporte nepasisektų, norėčiau studijuoti sporto mediciną.

Kai sutinki ypatingą žmogų, tiesiog tai žinai. Panašiai buvo prieš kelerius metus, kai „Tiesos“ žurnalistai susipažino su dabar jau 14-mete Emilija Lukaite. Šiandien vėl kalbiname sportininkę, jau paaugusią ir toliau tobulėjančią, kuri svajoja ateityje skindama pergales garsinti ne Didžiosios Britanijos, bet Lietuvos vardą.

Nors merginos fechtavimosi gabumais stebisi tiek britai, tiek lietuviai, o jai žadama puiki sportininkės karjera, paauglė čia nieko įspūdingo nemato. Pasak Emilijos, visus laurus turėtų pasiimti jos tėtis Benjaminas, dukrai skiriantis visas savo jėgas bei visokeriopai ją palaikantis.
Dėl visko kaltos šaškės
 
Lietuvoje Emilija nesifechtavo. Sporto pasaulyje ji atsirado gana netikėtai. Emilija pasakojo, kad aistra sportui prasidėjo nuo tėčio mėgstamų šaškių. Jis tuomet aštuonmetę dukrą atsivedė į šaškių klubą, kuriame kartu žaidė vaikai ir suaugusieji.
Emilija prisipažino, kad iš pradžių daugiau entuziazmo dėl naujo užsiėmimo parodė jos tėtis Benjaminas, tačiau netrukus ir ji pati pamėgo šį sportą. Emilija prisipažino, kad iš pradžių daugiau entuziazmo dėl naujo užsiėmimo parodė jos tėtis Benjaminas, tačiau netrukus ir ji pati pamėgo šį sportą.
 
„Tėtis visada buvo entuziastingas žaidėjas. Susipažinome su Lietuvos šaškių treneriu Aleksandru Fomkinu. Jis mus abu ir pakvietė į klubą. Tėtis žaisdavo su suaugusiaisiais, o aš su savo bendraamžiais. Po kurio laiko šiuo žaidimu labai susižavėjau, nes žaidžiant šaškėmis, kaip, beje, ir fechtuojantis, reikia labai daug galvoti, strateguoti“, – pasakojo Emilija.
 
Bežaisdama šaškėmis Emilija pradėjo dalyvauti įvairiose varžybose, o dešimties metų jau tapo Lietuvos čempione. Tiesa, netrukus mergaitės šeima nusprendė palikti Lietuvą ir išvyko gyventi į Angliją. Atvykus į Jungtinę Karalystę, Emilija su tėčiu intensyviai bandė surasti šaškių klubą ir tęsti sėkmingai pradėtą sportą.
„Šaškių klubą suradome Centriniame Londone, tačiau paaiškėjo, kad taisyklės čia visai kitokios, klube žaidė tik daug vyresni vyrai. Vaikų nebuvo nei vieno. Kelis kartus apsilankėme ir nusprendėme, kad man teks atsisakyti šio žaidimo“, – gyvenimo Londone pradžią prisiminė Emilija.
 
Tačiau mergaitė dėl to neliūdėjo, nes kaip tik tuo metu jos gyvenime atsirado nauja įdomi veikla – fechtavimas.
 
Fechtuotis pradėjo dėl tėčio
 
Emilija fechtuojasi penktus metus. Šiuo Lietuvoje neįprastu sportu mergaitė susidomėjo visai netikėtai jį išbandžiusi stovykloje. Tai ir buvo pagrindinė priežastis, kodėl atsisakyti šaškių nebuvo labai sunku.
 
„Stovykloje buvo daug įvairių užsiėmimų: šokiai, krepšinis ir panašiai. Tarp jų – ir fechtavimas. Aš pagalvojau, kad norėčiau pabandyti. Po treniruotės treneris išsirinko tris vaikus, kurie, jo manymu, buvo perspektyvūs. Tarp jų patekau ir aš. Tada pirmą kartą paėmiau špagą į rankas“, – prisiminė E. Lukaitė.
 
Emilija prisipažino, kad iš pradžių daugiau entuziazmo dėl naujo užsiėmimo parodė jos tėtis Benjaminas, tačiau netrukus ir pati pamėgo šį sportą, nes fechtuojantis, kaip ir žaidžiant šaškėmis, reikia priimti daug strateginių sprendimų.
 
„Tėčiui labai patinka filmas „Trys muškietininkai”. Išgirdęs apie mano sėkmę fechtavimosi treniruotėje jis labai apsidžiaugė ir sakė, kad aš būsiu jo muškietininkė. Iš pradžių nusprendžiau pabandyti dėl tėčio, tačiau netrukus fechtavimasis pradėjo labai patikti ir pačiai“, – prisipažino lietuvė.
 
Sportininkės svajonė – fechtavimosi čempionate atstovauti Lietuvai. Sportininkės svajonė – fechtavimosi čempionate atstovauti Lietuvai.
 
Svarbiausia – tinkama strategija
 
Tik pradėjusi profesionaliai treniruotis E. Lukaitė netrukus pradėjo dalyvauti ir varžybose. Pirmuosius metus mergina kartu su treneriu daugiausia tobulino techniką, tačiau jau nuo antrų metų prasidėjo oficialios varžybos. Pirmosiose dalyvautose varžybose – Didžiosios Britanijos čempionate – Emilija užėmė trečiąją vietą.
 
„Neseniai laimėjau Britanijos jaunesnių nei 23 metų moterų fechtavimosi varžybas. Taip pat neseniai laimėjau Rytų Anglijos varžybas ir įgijau galimybę dalyvauti Didžiosios Britanijos čempionate“, – nerūpestingai laimėjimus vardija Emilija.
 
Paklausta, kad šiame sporte yra svarbiausia, paauglė aiškino, kad daugelis galvoja, jog fechtuojantis svarbiausia reakcija ir greitis. Tačiau, pasak merginos, svarbiausia yra gerai apgalvota taktika. Jos manymu, daugelis geriausių fechtuotojų atrodo nelabai sportiški, ne patys greičiausi, tačiau turi stiprias ir veiksmingas taktikas.
Pirmuosius metus mergina kartu su treneriu tobulino techniką, tačiau jau nuo antrųjų metų prasidėjo oficialios varžybos. Pirmuosius metus mergina kartu su treneriu tobulino techniką, tačiau jau nuo antrųjų metų prasidėjo oficialios varžybos.
 
„Mano treneris sako, kad fechtavimasis yra labiau protinis nei fizinis sportas. Pirmiausia turi sugalvoti, kaip gauti tašką, t. y. kaip pergudrauti priešininką, ir tik tada tai įgyvendini pasinaudojusi išmokta technika“, – aiškino Londone gyvenanti sportininkė ir prisipažino, kad anksčiau fechtuodavosi vykdydama trenerio patarimus, o dabar strateginius ėjimus jau kuria pati.
 
Pasirodo, į strategijos kūrimą įtrauktas net Emilijos tėtis. Jis su dukra prieš kiekvienas varžybas analizuoja priešininkus. Pirmiausia potencialių varžovų kovas peržiūri Benjaminas, tada informaciją perduoda dukrai. Tiesa, Emilija juokėsi, kad šią informaciją per varžybas ne visada pavyksta prisiminti.
 
Teko įveikti kalbos barjerą
 
Į Jungtinę Karalystę Emilija atvyko dešimties metų. Kaip pati prisipažįsta, buvo labai baisu, ji visiškai nemokėjo anglų kalbos, tad adaptacija užtruko kelerius metus.
 
„Pirmą kartą įžengusi į klasę nesupratau, kas vyksta, nes visi vienas per kitą rėkė. Lietuvoje buvau įpratusi, kad šnekant su mokytoja reikia pakelti ranką. Nors su manimi kai kas ir bandė bendrauti, nesupratau nei vieno žodžio. Mėgindavau kalbėti, tačiau į klausimus atsakydavau neteisingai“, – gyvenimo Anglijoje pradžią prisiminė lietuvė.
 
Tada Emilija pradėjo lankyti papildomas anglų kalbos pamokas, atsirado pirmieji draugai. Kalbą mergaitė tobulino apie dvejus metus, o su klasiokais normaliai bendrauti pradėjo septintoje klasėje. Prieš kelerius metus visai nemokėjusi angliškai dabar Emilija vertėjauja ir tėčiui.
 
Keturiolikmetės E. Lukaitės namuose Londone – dešimtys varžybose laimėtų medalių ir taurių. Keturiolikmetės E. Lukaitės namuose Londone – dešimtys varžybose laimėtų medalių ir taurių.
 
Ateitį sieja su sportu
 
Nors mokykloje Emilijai visi dalykai sekasi labai gerai, vis dėlto mėgstamiausia pamoka – kūno kultūra. Dabar mergaitė mokosi dešimtoje klasėje. Iki aštuntos klasės ji buvo futbolo komandos kapitonė, tačiau komanda buvo panaikinta, nes šiuo sportu domėjosi per mažai mergaičių. Taip pat ne kartą ji yra dalyvavusi ir pasiekusi pergalių lengvosios atletikos varžybose.
 
E. Lukaitė savo ateitį sieja su sportu.
 
„Mano svajonė yra patekti į Olimpiadą, o vėliau tapti fechtavimosi trenere ir turėti savo fechtavimo klubą. Taip pat norėčiau būti kūno kultūros mokytoja. Jei sporte nepasisektų, norėčiau studijuoti sporto mediciną“, –ateities planais dalijosi moksleivė.
 
Emilija prisipažino, kad viena iš jos svajonių yra fechtuotis už Lietuvą.
 
„Būtų smagu atstovauti Lietuvai. Tikrai neatmetu tokios galimybės. Atstovaudama Didžiajai Britanijai jau laimėjau ne vienerias rungtynes, labai norėčiau laimėti apdovanojimų ir kaip Lietuvos sportininkė. Juo labiau kad Lietuvoje fechtavimasis kitoks nei Anglijoje. Tokio fechtavimosi stiliaus sportininkų kaip aš – reta“, – svajonių neslėpė E. Lukaitė.
 
 
  

Žymos: Barbora Grigaliūnaitė, Emilija Lukaitė, Fechtavimasis

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Sūnus prašo tėvą:
– Ar galėtum man šiam vakarui paskolinti mašiną?
Tėvas sūnui:
– O tai kam tau tada kojos?
– Viena – stabdžiams spausti, kita – greičio pedalui.