Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com, delfi.lt   |   2018-05-06

Vienišas emigrantas prašo pagalbos

  
Vienišas emigrantas prašo pagalbos
© Delfi/LRT stop kadras
Emigravęs lietuvis neranda sau vietos Londone.

Gyventi į užsienio šalį išvykai vienas – ruoškis blogiausiam. Vienatvė, nesugebėjimas susirasti antrosios pusės užsienyje yra neįveikiama bėda tūkstančiams emigrantų. Atvykę dėl didesnių pinigų, jie dirba dvigubas, net trigubas pamainas, o sugrįžę į naujuosius namus verkia apsikabinę pagalvę, kad nėra ko pabučiuoti ar bent su kuo pasikalbėti.

Londono Viktorijos stotis daugeliui lietuvių yra pradžia šiame didmiestyje. Būtent čia jie atvyksta autobusais, traukiniais, išsibarsto po šį didįjį miestą ir pradeda savo naują istoriją.
Laida „Emigrantai“ sulaukė laiško iš 30-mečio Ernesto Graželio, kuris gyvena Anglijoje ir jaučiasi be galo vienišas. Specialiai iš mažo miestelio Anglijos provincijoje jis atvyksta į Londoną tam, kad susirastų mylimą moterį. „Vis tiek Londone daugiau merginų, yra iš ko rinktis. Mano miestas nedidelis ir merginų ten ne tiek daug. Tos, kurios yra, jau užimtos. Tikiuosi, kad gal ką nors pavyks rasti čia“, – viliasi Ernestas.
 
Jis įsitikinęs, kad beveik devynis milijonus gyventojų turinčiame Londone privalo atsirasti bent viena tokia, kuriai jis patiks. Deja, iki šiol šios paieškos buvo bevaisės, vis kažkas nepavykdavo. „Kad esu senbernis, tai aš tą girdžiu. Man tiesiog ant širdies lipa... Bet ką padarysi, jei neatsiranda rimta mergina? Tų rimtų santykių buvo prieš kelis metus, bet, deja, mūsų keliai išsiskyrė“, – prisimena vyras.
 
Provincijoje – geriau
 
Kai išvyko dirbti į Didžiąją Britaniją Ernesto įsivaizdavimas apie šią šalį buvo visai kitoks. Čia gyvenę pažįstami jį įtikino, kad viskas bus paprasta, tereikia atvykti ir prasidės tikroji laimė. Deja, realybė ne tokia saldi. „Gauni tuos pirmus pinigėlius, atrodo, lyg ir nemažai, bet kai gyveni mėnesį... Ir nusileidi kažkaip... Net susitaupyti nelabai išeidavo“, – pasakoja Ernestas. Išvykdamas iš Lietuvos jis buvo pasiruošęs imtis bet kokių, net ir pačių sunkiausių ar labai nemalonių darbų.
 
Atvykęs į Škotiją lietuvis dirbo žuvies fabrike: „Žuvies briketai ateina iš Kinijos ar iš kažkur, juos ten pjausto, kepa aliejuj ir visa kita. Mano darbas buvo tas mašinas, įrengimus plauti. Dirbau naktimis nuo 10 val. iki 6 val. .“ Ernestas pasakoja, kad fabrikų darbininkai savo darbų nevertina, todėl dažnai juos keičia. Vis ieško, kur lengviau.
 
Taip darė ir jis pats: „Teko bandelių fabrike dirbti: stovi prie linijos ir kokią vyšnią uždedi ant bandelės ar kokio kremo užtepi. Iš tikrųjų tai sunkus darbas buvo. Naktimis irgi dirbi, 8 svarus mokėdavo už valandą.
 
Bandelių fabrike iškentęs tik mėnesį iš kito lietuvio jis gavo patarimą išmėginti save kitoje mūsų tautiečių pamėgtoje srityje – statybose, tačiau ten nesijautė laimingas: „Visi dirba kaip robotai, nevertina tavęs kaip darbuotojo, varinėja iš vietos į vietą.“ Kai gerai nemoki vietos kalbos, kai neišmanai darbo teisės, kai neturi užnugario – tobulos darbo vietos ieškosi ilgai, gal net porą metų, „Emigrantams“ aiškina Ernestas.
Tik po šešerių metų jis pagaliau jaučiasi atradęs vietą, kur per daug nesikankina. Pasak jo, daug geriau dirbti Anglijos provincijoje nei didmiesčiuose.
 
„Aportmutas – toks mažas, gražus miestukas, Klaipėdos dydžio. Jūra šalia, švaresnė nei mūsų Baltija. Žmonės daugmaž panašūs. Vairuotojai mandagūs, nepalyginsi su mūsiškiais lietuviais. Ten dirbu iki šiol. Pradėjau nuo 8 svarų , o dabar duoda 14 svarų už valandą“, – pasakoja lietuvis, kuris dabartiniame darbe – irgi statybose – sako darantis daug dalykų: „Ir armatūrą rišu, ir polius pjaunu.“ Ernestas vadina melagiais tuos, kurie giriasi Anglijoje įsigiję prabangius būstus arba sako, kad čia gyvenimo sąlygos geresnės nei Lietuvoje.
 
Po vieną šioje šalyje gyvena tik patys turtingiausi, o visi kiti privalo turėti kambariokus, kitaip nuoma būtų per brangi: „Nuomojamės butą su draugu, na, ir dar vieną lietuvį priėmėm, kad būtų pigiau būtų.“
 
Trūksta artimo žmogaus Anglija yra vienišių šalis, sako Ernestas. Trisdešimtmetis pastebėjo, kad merginos į šią šalį dažniausiai atvyksta su antrosiomis pusėmis, o štai vyrukai daugiausia vieniši. Todėl susiporuoti labai mažai šansų. Pagrindinė antrosios pusės paieškų vieta yra internetas. Lietuvis naršo įvairiausiuose pažinčių puslapiuose, naudoja specialias programėles, tačiau rezultatai labai liūdni.
 
„Į vieną kitą pasimatymą nueini, bet kažkaip nesusiderinam. Tiesiog mes kitokie žmonės, jos ieško kažko kito. Aš apie lietuves kalbu, o anglės nelabai man prie širdies. Jos stiliaus nelabai pajaučia. Ir kalbos barjeras... Be to, lietuviai ir anglai skiriasi ir mentalitetu, ir gyvenimo supratimu“, – įsitikinęs Ernestas.
 
Vienatvės jausmas Ernestą kankiną kiekvieną dieną, ypač žiūrint televiziją, kur rodo daug laimingų įsimylėjėlių. Kai kitas poras mato laimingas, jis irgi užsinori turėti tą vienintelę, kuriai galėtų kartoti žodį „myliu“. „Liūdna, kad nėra žmogaus, su kuriuo galėtum susitikti, kavos išgerti ir pabendrauti apie viską. Trūksta tokio artumo, žmogaus, su kuriuo yra gerai“, – neslepia „Emigrantų“ pašnekovas.
 
Šis klaipėdietis bando atkalbėti visus, kada nors svajojusius išvykti gyventi į užsienį. Jo nuomone, tai klaida, kuri gali sugadinti gyvenimą: „Tikrai čia nėra jau tokie pyragai: čia atvažiavęs uždirsi tą 1500 eurų, bet laimingas nuo to tikrai nepasijusi.“ Kartais, kai pagalvoja, kad meilės niekada taip ir nesuras, Ernestas pasvajoja sutikti bent gerą draugą, bendramintį žmogų, su kuriuo atrastų kažkokių panašių pomėgių. Bet ir paprastos draugystės čia nesiseka užmegzti. „Tikri draugai būna nuo vaikystės. O šiaip kažkur susipažinus – darbe ar panašiai – nelabai susidraugausi“, – mano Ernestas.
 
Nesupranta, ką blogai daro per pirmą pasimatymą
 
Tie trumpi savaitgaliniai atvykimai į Londoną – vienintelė ir greičiausiai paskutinė lietuvio išeitis kažką sutikti. Jis išvažinėja visą miestą, lankosi skirtingose rajonuose, užsuka į muziejus, aplanko lietuvių gausiai gyvenamus rajonus. Visur dairosi ypatingos merginos. Tos, kurios iš pradžių susidomi vienišu vaikinu, netrukus ima ir nuo jo nusisuka.
 
Ernestas niekaip negali suprasti, kodėl – ką blogo pirmų pasimatymų metu jis padaro. „Ką pasakoju? Kad esu paprastas, geras žmogus, linksmas, bendraujantis. Papokštauju. Mano slapyvardis viename portale – Linksmutis“, – pasakoja emigrantas. Ernestas tikisi, kad pamačiusios jo istoriją „Emigrantų“ laidoje merginos pačios ims jo ieškoti: „Turėtų būti šviesiais plaukais arba brunetė, mėlynos akys... Čia jau per daug fantazuoju... Na, svarbiausia, kad būtų neaukšta, nes aš pats nedidelis – tik metro septyniasdešimties.“
 
Tai, ką sau asmeniškai prisiekė Ernestas, panoro pakartoti ir viešai. Jis sako, kad būsima mergina tikrai bus lietuvė. „Lietuvaitės geros šeimininkės, daro balandėlius gerai, cepelinus, bulvinius blynus, kotletus, ko aš nesugebu. Jos supranta mano požiūrius, mėgsta tą muziką, kurią aš mėgstu“, – mano Ernestas. Jis neslepia, kad damos ieškojo ir grįžęs į tėvynę, dairėsi Klaipėdoje ir kituose miestuose, tačiau nei viena nepanoro sekti jam iš paskos į Angliją: „Jos sako: nevažiuosiu į jokią Angliją, patriotė esu. Galbūt gerus darbus dirba ir nėra reikalo važiuoti.“
 
Pristatydamas save Ernestas sako, kad turi daug gerų savybių, dėl ko jaunos gražuolės turėtų rikiuotis į eilę prie jo: „Moku maistą gaminti skaniai: vištieną daryti, kiaušinienę moku iškepti, bulves labai skaniai iškepu ir plovą dar.“ Tačiau, pripažįsta jis, kai kurios charakterio savybės moteris gali nervinti, todėl dėl jų nori įspėti: „Kartais esu įkyrus, atkaklus.
 
Jeigu mergina patinka, tai jai ir rašau, stengiuosi prikalbinti pasimatyti. Įkyrumas – blogiausia mano savybė. Visko noriu greitai ir čia. Alkoholio nelabai mėgstu, man geriau kokį šokoladą suvalgyti.“
 
Dar Ernestas prašo paminėti, kad jis, sunkiai lenkdamas nugarą statybose, tikrai nesiruošia skirti išlaikymo vienišoms mamytėms ar tiesiog toms, kurios tikslingai medžioja vyrus su pinigais. Ilgais, vienišais vakarais kartais šis trisdešimtmetis jau galvoja apie tai, kad reikėtų iš Anglijos pabėgti ir pačiam. „Jeigu grįžčiau, tai dėl kelių priežasčių: jeigu man atlyginimo mokėtų kokius 700 eurų ir jeigu kokia simpatija būtų verta dėmesio“, – sako Ernestas ir priduria, kad kažkada sugrįžti į Lietuvą tikrai norėtųsi.
 
ŠALTINIS:DELFI.LT
 
  

Žymos: Londonas, Meilė, Lietuvis, JK

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Čiukčiui sugedo laikrodis. Nunešė jį pas laikrodžių meistrą, taip pat čiukčį. Mechanikas, išardęs laikrodį, pamatė, kad tarp mechanizmo dantračių įstrigęs negyvas tarakonas, ir liūdnai sako:


– Neveiks.


– Kodėl?


– Mašinistas numirė.