Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2014-11-21

A. Kaniava: „Aktoriumi tapau iš nevilties“

  
A. Kaniava: „Aktoriumi tapau iš nevilties“ Aktorius tikino visą gyvenimą darantis tai, ką mėgsta.

Aktorius, režisierius ir dainininkas Andrius Kaniava savo kūrybą netrukus pristatys ir Londono lietuviams. Kelis dešimtmečius teatro scenos nepaliekantis vyras tikino nenorintis imtis darbo televizijoje ir gyvenantis chaose, su kuriuo susidoroti nėra lengva, tačiau jam taip patinka.

– Anksčiau grojote kiek kitokią muziką. Kaip pasikeitė jūsų kūryba nuo grupės „Musė“ susibūrimo iki dabar?
– „Musės“ periodas buvo žavus laikas – savo globaliu nesusitupėjimu, visiška neatsakomybe, nepakaltinamu gyvenimu muzika ir šia diena. Ir begaliniu noru visiems išrėkti tai, ką galima pasakyti ramiu balsu. Tą šiuo metu ir darau – atsisėdu ir bandau kalbėtis.
 
– Kaip jūsų kūrybos niekad negirdėjusiam žmogui apibūdintumėte savo dainas?
 
– Daug kas joms „diagnozuoja“ beribę linksmybę ir gyvenimo džiaugsmą. Dėl to išorinio šmaikštumo rimtai suabejočiau. Vienas rimtas žmogus yra pasakęs, kad mano dainos – liūdnos. Įtariu, kad tas klaidinantis įspūdis susidarė todėl, kad į dalykus, kuriuos daugelis bardų priima itin jautriai ir giliai išgyvena savo viduje, aš žiūriu truputį iš šalies ir tiesiog komentuoju. Tai labiau panašu į linksmą pamfletą apie rimtus ir visus jaudinančius reiškinius.
 
– Jūsų dainų tekstai – tarsi simbolizmo poezija: kai kuriuos nesunku perprasti, o kitus tenka aklai interpretuoti. Kodėl kuriate labirintus savo klausytojui?
– Patikėkite, tikrai nedarau to sąmoningai. Jei ir kuriu labirintus, tai ne klausytojui, o sau. Bet kokia pretenzija į kūrybą – ar tai būtų scenarijus, pjesė, ar dainos tekstas – visada yra klaidžiojimas visomis įmanomomis kryptimis su viltimi rasti išėjimą. Kartais tai pavyksta, bet nemaža dalis tekstų iki šiol bastosi labirintuose.
 
– Visada norėjote tapti aktoriumi?
 
– Aktoriumi tapau iš nevilties. Gal ir yra žmonių, kurie jau nuo 5 metų jaučia savo pašaukimą, bet aš priklausiau tai kategorijai, kuri artėjant mokyklos baigimui vis mažiau susivokia gyvenime, jau nekalbant apie norą nuveikti tame gyvenime ką nors tikslingo. Kai pagaliau atėjo laikas apsispręsti, supratau, kad gerai išmanau tik du dalykus: žirgus ir teatrą (P. S. Gal juokinga, bet ir iki šiol mano žinios toliau nepažengė). Joti dėl progresuojančios trumparegystės nebeleido apsidraudėliai gydytojai, todėl pasukau ten, kur jaučiausi taip pat gerai, kaip arklidėse – į teatrą. Kaip parodė gyvenimas, tuo klausimu irgi niekas nepasikeitė.
 
– Viena iš jūsų aistrų, regis, yra vaidyba, kita – muzika. Kokioms dar aistroms skiriate savo laiką?
 
– Kaip jau minėjau, nuo vienuolikos metų užsiimu žirgų sportu. Kadangi gydytojų nuomonė apie jojančius trumparegius šiandien yra iš esmės pasikeitusi, tą sėkmingai darau ir dabar. Deja, tai atima visą mano laisvalaikį. Kadaise mąsčiau: jei turėčiau jo daugiau – keliaučiau. Bet, greičiausiai, ir tą laisvalaikį atimtų žirgai.
 
– Kūrybine veikla užsiimančius žmones dažnai apninka depresija, jie pasiduoda priklausomybėms. Kaip išvengiate neigiamų emocijų?
 
– Negalėčiau tvirtinti, kad didvyriškai susidoroju su visomis jūsų išvardytomis negandomis. Tai panašu į elgesį, lyg būtum priverstas bendrauti su beviltiškai nykiu žmogumi – laikaisi per pagarbų atstumą ir neleidi tau gadinti gyvenimo.
 
– Viename interviu minėjote, kad Kaliausės iš „Geltonų plytų kelio“ nebesuvaidintumėte. Ar tai reiškia, kad personažai bręsta kartu su aktoriumi?
 
– Deja, ne. Aktorių ir personažų brendimo laikotarpis gerokai skiriasi, ilgainiui jie nebetenka bendrų interesų ir patraukia kiekvienas savo keliais. Jei bręstų kartu, tada šiandien turėtumėte galimybę su siaubu stebėti, kaip žilas penkiasdešimtmetis bando vaidinti kažkokią nerangią būtybę, besivadinančią Kaliause.
 
– Didelę dalį gyvenimo praleidote teatre. Ar niekad nekilo mintis įsidarbinti televizijoje?
 
– Tikrai ne. O tam, kad ta mintis netyčia nekiltų, kartais įsijungiu televizorių.
 
– Vienas iš Anglijos lietuvius erzinančių dalykų – rutina. Regis, jūs jos išvengiate. Kaip imigrantui patartumėte praskaidrinti savo dienas?
 
– Nesu tikras, ar mano pavyzdys būtų labai užkrečiamas, todėl bijau švaistytis patarimais. Atlaikyti tą chaosą, kuris mane kasdien supa, reikia nemažai sveikatos ir daugiametės patirties.
 
– Daugelis šiuolaikinių žmonių gyvena dėl pinigų, aplinkinių nuomonės, šeimos... Tačiau nežino, ko nori patys. Ar jūs darote tai, ką nuoširdžiai mėgstate?
 
– Bent jau stengiuosi visą gyvenimą daryti tai, ką mėgstu. Aišku, kaip daugeliui, teko daug ką daryti „iš solidarumo“, „iš pareigos“, „dėl idėjos“ ir panašiai. Yra begalė sąvokų, galinčių priversti žmogų sudirbti savo gyvenimą, kol vieną dieną atsikvošėjęs jis paklausia savęs: o ką, tiesą pasakius, aš čia veikiu? Gali valios pastangomis priversti save veikti kažką nemielo ir visiškai svetimo, bet tai graužia iš vidaus tol, kol vieną dieną galutinai atima gyvenimo džiaugsmą. Jei ne dar blogiau. Todėl kai tas „ svetimas“ pradeda grėsmingai dominuoti, iš karto skubu ką nors tame gyvenime keisti.
 
 
  

Žymos: Sigita Limontaitė, Menas, Andrius Kaniava

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

„Matau, gavai žinutę!“ – „Taip, man ją atsiuntė draugė.“ – „Bet ji tuščia?!“ – „Tikrai taip, mes jau kurį laiką nesikalbame.“