Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Viktorija Rinkevičiūtė   |   2015-02-06

Amerikos lietuvei ne visuomet buvo smagu būti lietuve  

  
Amerikos lietuvei ne visuomet buvo smagu būti lietuve
© Asmeninio albumo nuotr.
Amerikoje gimusi ir augusi Deanna Howes pomėgiu šokti tautinius šokius užsikrėtė nuo brolio Jono.

Šviesiaplaukę mėlynakę, nevengiančią puoštis gintariniais karoliais, dažnai užsivelkančią tautinį rūbą, kalbančią ir net mišiose giedančią lietuviškai Deanną Howes būtų galima pavadinti tikros lietuvaitės etalonu. Ir vis dėlto 29-erių merginos pasas – amerikietiškas. Ji ir brolis Jonas gimė lietuvės ir amerikiečio šeimoje, tačiau visi keturi lietuvišką kultūrą puoselėja turbūt stipriau už visą Lietuvą.

– Tavo mama, taip pat tu ir brolis esate gimę Amerikoje, tačiau visi kalbate lietuviškai, lankotės lietuviškoje bažnyčioje, ruošiate ir valgote lietuvišką maistą. Kuo save laikai – lietuvaite ar amerikiete?
– Visą laiką save laikiau lietuve-amerikiete. Nors gimiau Amerikoje, pusė mano etninio paveldo priklauso Lietuvai, tad tikrai stengiuosi priimti šią savo kultūrinio identiteto dalį ir dalintis ja su kitais. Tačiau kartu labai didžiuojuosi ir tėčio angliška, škotiška, vokiška ir prancūziška etnine kilme. Kaip ir daugelis amerikiečių, esu keleto puikių europietiškų kultūrų hibridas.
 
– Ar kada nors tau kilo klausimas, kas gi tu esi: amerikietė ar lietuvė?
 
– Taip greičiausiai buvo nutikę tik vaikystėje, kai nenorėjau garsiai kalbėti apie savo etninę kilmę.
 
Vieną dieną, kai man buvo gal 4 ar 5 metai, laukiau, kol mama pasiims iš darželio. Mama auklėtojoms buvo anksčiau užsiminusi, kad aš šiek tiek šneku lietuviškai. Tai buvo 1989–1990 metai, kai Lietuva buvo bepaskelbianti nepriklausomybę, ir jiems buvo labai įdomu. Nežinau kodėl, bet viena iš mokytojų neleido man išeiti iš darželio, kol jai nepasakysiu keleto žodžių lietuviškai. Ši patirtis buvo keista ir mane labai nuliūdino.
Tuo metu savo kalbai neteikiau didelės reikšmės. Vėliau supratau, kaip tuo metu buvo ypatinga išgirsti amerikietį vaiką, kalbantį Sovietų Sąjungos engiamų žmonių kalba.
 
Kitą kartą mano kilmė bėdų pridarė tada, kai, būdama devynerių, kartu su broliu mamos paprašiau leisti mums rytais nebeiti į šeštadieninę lietuvių mokyklą. Jonui ir man lietuvių mokykla nebeteikė visiškai jokio džiaugsmo. Neapkentėme, kad prie namų darbų iš amerikietiškos mokyklos dar prisidėdavo ir lietuviški, be to, pavydėjome draugams, savaitgaliais galintiems rinktis sporto būrelius arba paprasčiausiai valandą ar dvi ilgiau numigti.
 
Iki pat universiteto nesigailėjau išėjusi iš lietuvių mokyklos, tačiau ten pradėjau mokytis ispanų ir jaučiausi laiminga, kad gerai moku ispaniškai ir galiu susišnekėti su žmonėmis. Ir kartu supratau, kad ispanų kalba nėra mano šeimos gimtoji kalba.
Suvokiau, kad išėjusi iš šeštadieninės mokyklos praradau daugybę metų, kai galėjau mokytis lietuviškai.
 
– Šoki tautinių šokių grupėje „Malūnas“, giedi lietuviškose mišiose, šneki lietuviškai – kodėl tau svarbu išlaikyti kultūrinį ryšį su Lietuva?
 
– Kartą sugalvojau sudalyvauti Čikagoje vykusioje Šokių šventėje, nes ten su daugiau nei tūkstančiu šokėjų iš viso pasaulio šoko mano brolis Jonas ir pusbroliai. Kad ir kaip man patiko stebėti festivalį iš nuošalės, kartu visąlaik norėjau būti su jais šokių aikštelėje. Svajonę įgyvendinau po trejų metų, kai prisijungiau prie „Malūno“, kuriame kadaise šoko mano mama ir kuriame jau vienuolika metų šoka Jonas.
 
Buvimas tautinių šokių grupėje – didžiulė mano gyvenimo dalis: taip ne tik patenkinu savo meniškąsias aistras, bet kartu ir atrandu ryšį su savo etnine kilme ir leidžiu laiką su žmonėmis, kurie man tapo tarsi šeima.
 
Baltimorės tautinių šokių kolektyvas „Malūnas“ Dainų šventėje sostinėje šią vasarą (Asmeninio archyvo nuotr.).
 
Mišiose giedu ne tik lietuviškai, kartais – ir angliškai. Katalikų tikėjimas man yra labai svarbus, ir giedodama mišiose išreiškiu savo tikėjimą.
 
Vienintelė sritis, kurioje norėčiau jaustis stipresnė – mano lietuvių kalbos gebėjimai. Galiu susišnekėti, net nemanau, kad kada nors lietuviškai kalbėsiu sklandžiai. Moku pakankamai, kad žmonės mane suprastų, nes lietuviškai kalbu su draugais iš „Malūno“, giedodama mišiose, taip pat su šeima, per kultūrinius renginius Vašingtone ir Baltimorėje.
 
– Nors esi lietuvė pagal kraują, tačiau lietuvių kalbos mokeisi tarsi užsienietė – ar buvo labai sunku?
 
– Tikrai taip. Pirmą kartą į Lietuvą nuvykau prieš septynerius metus – tam, kad išmokčiau lietuviškai. Tada jau buvau praradusi didžiąją dalį šeštadieninėje lietuvių mokykloje įgytų žinių, tad galėjau pasakyti tik paprasčiausius „labas“ ir „atsiprašau“. Ir kai Vilniaus universitete vietoj pradedančiųjų patekome į pažengusių pradedančiųjų klasę, mane ištiko šokas.
 
Tris savaites kiekvieną dieną ėjau į lietuvių kalbos pamokas, ir, kai grįžau į JAV, mano šeima ir draugai buvo sužavėti, kiek daug išmokau. Norėdama išsaugoti įgytas žinias užsirašiau į lietuvių kalbos kursą šeštadieninėje mokykloje – likimo ratas apsisuko, ar ne?
 
Lietuvių kalbą išmokti labai sunku ir, deja, aš turbūt niekada ja nekalbėsiu geriau nei tik pašnekesių temomis. Tačiau jau susitaikiau su tuo ir didžiuojuosi savimi, kad kalbu lietuviškai taip gerai, kaip tik sugebu.
 
– Kaip į tave reaguoja lietuviai, kai šneki lietuviškai?
 
– Kai šią vasarą lankiausi Lietuvoje Dainų šventėje, buvau maloniai nustebinta draugų, šeimos ir atsitiktinai sutiktų žmonių Vilniuje reakcijų – jie mane labai padrąsino. Daugelis žmonių sakė esą sužavėti mano gebėjimu susišnekėti lietuviškai ir ypač – mano akcentu.
 
Tiesą pasakius, mano akcentas yra ir palaiminimas, ir prakeikimas: puiku, kad kalbėdama lietuviškai galiu sudaryti įspūdį, kad lietuvių kalba man – gimtoji, tačiau kartu man tai trukdo, nes žmonės tikisi, kad turiu platesnį žodyną, nei iš tiesų.
 
– Galbūt lietuviai tau yra davę pastabų dėl netinkamų, pasenusių žodžių vartojimo?
 
– Tikrai taip. Prieš septynerius metus, kai pirmą kartą vykau į Lietuvą, mama man patarė vietoje žodžio „tualetas“ vartoti „išvietę“, nes būtent tokį žodį ji išmoko iš savo tėvų. Jai atrodė, kad „išvietė“ skamba tinkamiau nei „tualetas“. Kai prabildavau apie išvietę prieš septynerius metus, niekas į mane keistai nežiūrėjo, tačiau šią vasarą keletą kartų pamačiau surauktus antakius. Galiausiai draugas iš šokių grupės man paaiškino, kad „išvietė“ yra bene labiausiai kaimietiškas žodis, kokį tik galėjau pavartoti.
 
– Kokie lietuvių kalbos žodžiai tau yra patys mėgstamiausi, o gal keisčiausi?
 
– Keista, bet man labai patinka žodis „išpardavimas“ – čia turbūt „šopoholikė“ manyje kalba. Tačiau jį taip smagu tarti! Bet, pavyzdžiui, žodis „lašiša“ man yra visiškai nesuprantamas – jis nė neskamba lietuviškai, ir ištarti jį sunku.
 
– Minėjai, kad Lietuvoje buvai du kartus – prieš septynerius metus mokytis kalbos ir šią vasarą – Dainų šventėje. Kaip, tavo nuomone, per tą laiką pasikeitė Lietuva?
 
– Šį kartą viskas buvo taip gražu! Buvau pakerėta, koks švarus ir šviesus yra Vilnius. Mane taip pat sužavėjo natūralus Baltijos jūros grožis. Tačiau prisipažinsiu, kad kitą kartą vykstant į Lietuvą bus sunku naudotis eurais, nes atsiskaitant litais viskas buvo pakankamai pigu.
 
– Ar pasikeitė žmonės Lietuvoje per tą laiką, kol tavęs nebuvo?
 
– Nepasakyčiau, kad restoranų darbuotojai tapo draugiškesni. Kiek pastebėjau, aptarnavimo kokybė prastesnė visur Europoje, ne tik Lietuvoje. Klientų aptarnavimas Amerikoje yra labai svarbus, nes didžiąją padavėjų algos dalį sudaro arbatpinigiai. Tačiau Europoje – kitos taisyklės.
 
– Ar pati dabar galėtum gyventi Lietuvoje?
 
– Gyventi Lietuvoje būtų nepakartojama, tačiau nesu tikra, ar tai realu, turint galvoje mano darbą ir veiklą Vašingtone. Nors ir esu artima su giminėmis Kaune, taip pat turiu gerų draugų kituose Lietuvos miestuose, man būtų sunku išsiskirti su šeima ir draugais čia, Amerikoje. Be to, turiu prisipažinti, kad nemėgstu šalčio, tad lietuviškus orus man irgi būtų sunku ištverti. Tačiau niekada nesakyk niekada.
 
 
 
  

Žymos: Viktorija Rinkevičiūtė, Amerikos lietuviai, tautiniai šokiai.

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Iš darbdavio pamąstymų: už pinigus kiekvienas kvailys dirbti gali, o man kvailių


nereikia!