Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2013-06-14

Andrius Pojavis – ne tik apie „Euroviziją“

  
Andrius Pojavis – ne tik apie „Euroviziją“ A. Pojavio teigimu, jo užsiėmimas gyvenime – gyventi.

Trejus metus gyvenantis Italijoje, o šiemet „Eurovizijoje“ Lietuvai atstovavęs atlikėjas Andrius Pojavis bijo pavadinti save patriotu. Karjerą pradėjęs roko grupėje dainininkas „Tiesai“ atskleidė, koks tikslas jį nuvedė į „Euroviziją“, kaip jis susipažino su savo žmona ir ką be muzikavimo veikia gyvenime.

Lietuviai – karšto būdo
– Kokiose šalyse teko gyventi?
– Gyventi, ne keliauti, teko keliose šalyse: Airijoje, Italijoje ir, žinoma, Lietuvoje.
 
– Kodėl iš visų matytų pasaulio kampelių išsirinkote Italiją?
– Specialiai Italijos nesirinkau. Taip susiklostė aplinkybės, kad čia sukūriau šeimą. Kartais gyvenime taip atsitinka, ir tada, mano manymu, per daug galvoti nereikia. Pasitaiko, kad vieni ar kiti įvykiai sudėsto viską į savo vietas.
 
– Kur susipažinote su savo žmona?
– Susipažinome, galima sakyti, kelionėje. Ieškojau, kur įrašyti pirmąjį albumą, bendravau su keletu įrašų kompanijų, ir viena, įsikūrusi Italijoje, atsakė, jog sutinka su manimi dirbti. Atvykau į Milaną savaitei, ir taip išėjo, kad gyvenu iki šiol.
 
– Kokius skirtumus įžvelgiate tarp lietuvių ir italų gyvenimo būdo?
– Man būtų lengviau pasakyti, kuo jie panašūs, bet pamėginsiu įžvelgti ir skirtumų. Virtuvės paslaptys bei Italijos kultūra žingsneliu lenkia Lietuvą. Juk jų kultūra tiesiog senesnė. Italai daug daugiau laiko praleidžia lauke, gatvėje, dažnai susitinka su draugais. Žinoma, tam labai palankus jų klimatas. O Lietuvoje, ypač šaltuoju sezonu, žmonės mažai būna gamtoje, mažiau bendrauja. Gal todėl lietuviai rečiau išreiškia tai, ką iš tikrųjų galvoja, yra uždaresnio būdo. Italas nesutiks daryti to, ko jis nenori, ir nebijos to pasakyti tiesiai, o lietuvis nenorėdamas ko nors daryti pameluos, kad negali, arba sutiks, nors jam ir nepatinka.
 
Italai tiesiog drąsesni, o mes – kuklesni, žinoma, negaliu sakyti, kad visi vienodi, kalbu tik bendrais bruožais. Nors šios tautos turi ir panašumą. Gali nuskambėti juokingai, bet man atrodo, kad lietuvių ir italų panašus temperamentas. Abi šios tautos – karšto būdo. Nors paplitusi nuomonė, kad lietuviai ramaus temperamento, aš taip negalvoju.
 
– Kodėl pirmąjį savo albumą įrašėte Italijoje? Ar finansiškai nebuvo labiau verta tai padaryti Lietuvoje?
– Ieškojau studijos, kurioje galėčiau išgauti tokį skambesį, kurio neįsivaizdavau esant Lietuvoje. Galbūt buvo tokių studijų, tačiau aš norėjau įrašyti kur nors kitur, ne Lietuvoje. Tad ieškojau kitur. Man reikėjo kitokio muzikos skambesio, nei buvau girdėjęs Lietuvoje įrašytuose albumuose. Piniginiu atžvilgiu Lietuvoje galbūt būtų pigiau, negalvojau apie tai. Galiausiai, išėjo taip, kaip turėjo išeiti. Esu labai patenkintas galutiniu rezultatu, tad, manau, viskas buvo į gerą.
 
Į „Euroviziją“ – reklamuoti albumo
– Ar albumo „Aštuoni“ viršelyje – jūsų vaikas?
– Taip.
 
– Kaip susijęs albumo pavadinimas ir viršelis?
– Na, pavadinimas kilo impulsyviai. Buvau kažkur prie jūros ir pamačiau vadinamąją vėjų rožę, kurioje buvo surašyti aštuonių vėjų pavadinimai. Tai buvo pirmoji idėja – skirtingi vėjai. Taip pat albume aštuonios dainos. Kiekviena daina tarsi atspindi skirtingos krypties vėją. Tai tarsi rinkinys apie vėjus – visi skirtingi, bet turi kažką bendro.
 
O vaikas viršelyje atsidūrė taip pat atsitiktinai. Įrašinėjau albumą, gimė Alisa, o aš kaip tik rūpinausi viršeliu. Dėliojau visokius vaizdus, bandžiau įvairius variantus ir pamėginau uždėti vaiko veidelį. Man labai gražiai tiko ir patiko. Tad tokia ir istorija.
 
– Ką laikote savo muzikos ikona?
– Vaikystėje man patiko toks gitaristas Kevinas Wassermanas-Noodles (grupės „The Offspring“ gitaristas – aut. past.). Vėliau patiko sunkesnės muzikos atlikėjai, paskui – elektroninės. Tiesiog kiekvienu etapu keitėsi ir mėgstami muzikantai. Kiekvienam savo gyvenimo laikmečiui rasdavau vis naujų, tačiau vieno muzikanto, kurį dievinčiau ir be galo žavėčiausi, niekad nebuvo.
 
– Kadaise grojote drauge su grupės „Gerai gerai&Miss Sheep“ nare bei roko grupėje, kodėl pasirinkote solo karjerą?
– Taip, teko groti grupėse, tačiau laikui bėgant paprasčiausiai išsiskyrė mūsų keliai. Vieni patraukė į verslą, kiti pasirinko karjerą operoje ar dar kur kitur. O kuomet groji, turi tą veiklą palaikyti, negali imti ir visai išsižadėti. Tad man nieko kito neliko, kaip groti vienam. Jaučiau, kad turiu judėti pirmyn, o tokių, kurie eitų kartu, tuo metu nebuvo. Juo labiau, įrašinėjau albumą Italijoje, čia nebuvo mano draugų muzikantų. Kaip pažiūrėsi: tikiu, kad paprasčiausiai taip susiklostė aplinkybės, ir pradėjau solo karjerą. Nors albumą įrašyti man taip pat padėjo, negaliu sakyti, kad viską padariau vienui vienas, tik dirbau ne su lietuviais. Galbūt įrašinėjant antrą albumą kas nors prisijungs.
 
– Laikote save roko muzikantu?
– Manęs dažnai klausia, kokią muziką kuriu ir groju. Jei atvirai, tai groju taip, kaip man atrodo. Žmonių protas taip sukurtas, kad viską reikia įrėminti ir prie ko nors priskirti. Manau, kad mano muzikoje yra roko, ir nemažai, taip pat jis turi įtakos mano kūrybai, bet negaliu pasakyti, kad groju gryną roką. Šiuo klausimu man sunku kalbėti apie save. Kuriu tai, ką noriu, kuo gyvenu ir ką randu širdyje, o kaip nuskamba, taip nuskamba. Įrašant muziką galima viską keisti – paspausi vieną mygtuką, bus panašiau į roką, paspausi kitą – į elektroniką. Pirmąjį savo albumą tikriausiai įvardinčiau kaip poproko.
 
– Kam roko muzikantui „Eurovizija“?
– Na, tai paprasta istorija. Įrašiau savo albumą, ir nelabai kas mane pažinojo, išskyrus žmones, su kuriais grojau undergrounde, ir tuos, kurie klausėsi mūsų muzikos. Kažkaip reikėjo pareklamuoti tą savo albumą. Pamačiau, kad Lietuvoje vyksta atranka, ir pamaniau sau: parašysiu dainą šitam konkursui, pasirodysiu atrankoje, ir galbūt daugiau lietuvių sužinos apie mane. Nei aš tikėjausi, nei norėjau laimėti atranką, bet išėjo kaip išėjo.
 
– Kodėl gyvendamas Italijoje nusprendėte „Eurovizijoje“ atstovauti Lietuvai?
– Albumą reklamavau Lietuvoje. Jis įrašytas mūsų kalba, tai jį ir supras tik lietuviai. Žinoma, galima klausyti muzikos ir ta kalba, kurios nesupranti, bet įsigilinti į žodžių reikšmę irgi labai svarbu.
 
Lietuviškai kukli žvaigždė
 
– Iki „Eurovizijos“ jus, kaip dainininką, pažinojo retas lietuvis, o po konkurso jūsų vardas nuskambėjo per visą šalį. Kaip jaučiatės, kai staiga gatvėje jus pradeda atpažinti?
– Tai, kad aš grįžau į Lietuvą po „Eurovizijos“ ir pabuvau tik kokios pusantros paros. Nesuspėjau pajusti, pažįsta mane gatvėje, ar ne. Kompiuterio su savimi neimu, kad nesiblaškyčiau, retai skaitau ir lietuvišką spaudą. Jei atvirai, nežinau, ką apie mane rašė ar rašo. Nebent artimieji ką nors papasakoja, bet aš pats nežinau, ar daug lietuvių dabar mane pažintų gatvėje.
 
– Dažnai būna, kad užsienyje gyvenantis lietuvis – kur kas didesnis patriotas, nei likęs tėvynėje. Ar esate patriotas ir ar buvote toks, kol gyvenote Lietuvoje?
– Tai labai skambus žodis. Be abejo, aš myliu Lietuvą, ir jūsų žodžiuose daug tiesos, nes išvykęs žmogus dažniau galvoja apie savo šaknis. Pradeda labiau vertinti vietą, iš kurios yra kilęs. Man tas jausmas kilo praėjus gal pusantrų metų nuo išvykimo. Tada parašiau dainą „Lietuva“, kuri yra ir mano albume. Rašiau ją nuoširdžiai, nebandydamas ko nors įrodyti ar kam nors pataikauti. Rašiau tai, ką jaučiau. Manau, išvykimas gali labai padėti atrasti savo identitetą ir sustiprinti ryšį su savo šalimi. Turbūt emigravęs nebebijai ir nebesigėdiji savo kilmės, jei taip darei išvykdamas. Drąsiai galiu pasakyti: o, taip, Lietuvą aš myliu, bet teigti, jog esu didžiulis patriotas, manau, dar ankstoka. Gal kada nors senatvėje ir sakysiu, kad esu ir buvau patriotas, o kol kas man dar sunku tai pasakyti. Jeigu meilė Lietuvai vadinama patriotizmu, tada taip, aš toks.
 
– Pats kuriate dainas. Kiek iš viso esate parašęs ir kaip dažnai gimsta po kūrinį?
– Jeigu aš žinočiau tą formulę, kaip gimsta dainos, tai tikrai pasakyčiau. Tiesiog groji, ir gimsta. Kiek konkrečiai dainų sukūriau, atvirai pasakysiu, nežinau. Rašau nuo 16 metų, kadaise su draugu esame įrašę tokį primityvų pirmąjį albumą. Paskutinė mano daina buvo „Eurovizijai“, o tada prasidėjo maratonas. Pagrodavau, bet naujų kūrinių nerašiau ir pasakiau sau, kad prisėsiu, kai viskas baigsis. Dabar ir yra tas laikas. Tad rašau sau toliau daineles, kirba įvairios idėjos. Kai išleidau albumą, maniau, kad jau viskas, tikrai nebeišspausiu nei vienos natos, bet po kurio laiko vėl užsinori kurti.
 
– Esate sakęs, kad jei kas duotų diplomą už valkatavimą, turėtumėte magistro laipsnį. Kuo užsiimate be muzikos?
– Kaip ir kiekvienas žmogus – užsiimu gyvenimu. Auginu vaikus, turiu šeimą, mėgstu pakeliauti ir pasibastyti, ką, žinoma, galima vadinti ir valkatavimu.

  

Žymos: Sigita Limontaitė, Eurovizija, Pasaulio Lietuviai

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Anglijos karalius pašaukia lietuvį, anglą, rusą ir sako:
– Atsineškit po savo geriausią ginklą.
Lietuvis atsineša pistoletą, anglas automatą, o ruso kaip nėra, taip nėra. Anglijos karalius sako:
– Dabar susikiškit ginklus į užpakalį.