Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2018-02-01

Anglija suvedė kelionių ir nuotykių ištroškusias lietuvių širdis 

  
Anglija suvedė kelionių ir nuotykių ištroškusias lietuvių širdis
© Asmeninio archyvo nuotr.
JK susipažinusios Julija (kairėje) ir Aistė vardan kelionių atsisakė to, apie ką daugelis svajoja.
Pasaulis per daug gražus ir didelis, o gyvenimas vienas – reikia kuo daugiau pamatyti

Po studijų Anglijoje paklausias specialybes įgijusios ir gerai apmokamus darbus kompanijų biuruose gavusios dvi jaunos lietuvės atsisakė to, apie ką svajoja daugelis jų bendraamžių, ir pasirinko gyvenimą už komforto zonos ribų. Merginos tikina dėl savo sprendimo kol kas nesigailinčios nė per nago juodymą.

24-erių Julijos Čaplyginos ir metais jaunesnės Aistės Zdančiūtės keliai susikirto prieš kelerius metus, kai jos kartu pradėjo studijas vienoje Anglijos aukštojoje mokykloje. Per savo pažinties laiką merginos ne tik spėjo įgyti specialybes, kurios darbo rinkoje graibstyte graibstomos, bet ir įgijo vertingos patirties.
Tačiau bičiules vienija ne tik tai: abi lietuvės dega nenumaldomu troškimu žūtbūt išvengti rutinos. Todėl vieną dieną metusios savo pavydėtinus darbus nutarė iškeliauti – bet kur, anot jų.
Iki šiandien Aistė ir Julija jau spėjo iš arti pamatyti Portugalijos skurdą, pagyventi su rojumi lyginamose Azorų salose. Dabar draugės įsikūrusios ten, kur amžina vasara – Kanarų salose, tačiau ruošiasi vėl kelti sparnus ir dėlioja planus ateičiai. O jie, žinoma, susiję su kelionėmis į tolimiausius planetos kampelius.
 
Toks gyvenimo būdas gali pasirodyti labiau tinkamas žmonėms, sau leidžiantiems neskaičiuoti laiko ir pinigų, tačiau lietuvaitės tikina priešingai. Anot merginų, norint keliauti nereikia įspūdingos sąskaitos banke – jų pačių klajonėse buvo dienų, kai teko skaičiuoti paskutinius centus.
 
Julija ir Aistė mielai sutiko papasakoti „Tiesai“, kodėl pasirinko kitokią kasdienybę, nei visi, ir kaip nuo praėjusių metų rugsėjo sugebėjo apkeliauti tiek, kiek kiti galbūt nepamatys per visą gyvenimą.
 
– Merginos, kaip judvi susipažinote?
 
Julija: Prieš penkerius metus Leicesterio universitete pradėjome viename kurse studijuoti marketingą ir verslą. Mokslams pasibaigus, aš šiame mieste ir likau – gavau ten darbą pagal įgytą specialybę.
Veikla patiko, tačiau rutina per pusantrų metų pabodo. Taip sutapo, kad vėl ėmiau dažniau bendrauti su Aiste, kuri tuo metu dirbo Lietuvoje. Bendraudamos supratome, jog galvojame vienodai: gyventi galima įdomiau, nei kasdien vaikštant į darbą kompanijų biuruose. Pavyzdžiui, keliauti po skirtingas pasaulio vietas, kartu internetu teikti rinkodaros paslaugas taip užtikrinant pajamas.
 
Aistė: Dar studijų metais ir joms pasibaigus daug keliavau. Išmaišiau JAV, lankiausi Kanadoje ir tik tuomet sugrįžau į Lietuvą. Kaune išsinuomojau butą, gavau gerai apmokamą darbą tarptautinėje kompanijoje. Tiesiog gyvenau normalų gyvenimą, tačiau visada jaučiau, kad kažko trūksta iki visiškos pilnatvės. Kartais atrodydavo, jog esu įkalinta. Baugino mintis apie tai, jog gražiausius gyvenimo metus teks praleisti biure siekiant karjeros, tarsi robotui atliekant kažkokias funkcijas. Kad toks gyvenimo būdas ne man, supratau dar greičiau, po kelių mėnesių. O bendraujant su Julija tapo aišku, kad ne mane vieną tokios mintys kankina. Taip gimė mūsų planas.
– Koks?
 
Aistė: Planavome pradėti magistro studijas Portugalijoje, tačiau nenorėjome laukti kitų mokslo metų. Sutapo nuomonės, kad reikia viską mesti ir važiuoti kažkur, kur dar nebuvome. Kur nėra didžiulių turistų srautų. Man, tiesą sakant, buvo šiek tiek baisu – gąsdino nežinomybė, nerimavau, ar užteks negausių santaupų keliautojos gyvenimui. Buvo atidėliojimų, abejonių. Galiausiai nutarėme nusipirkti bilietus – kad nereikėtų svarstyti, nebūtų kelio atgal. Taip ir padariau. Po mėnesio jau buvau pas Juliją Leicesteryje.
 
Julija: O netrukus buvome tokioje vietoje, apie kurią iki tol nieko negirdėjome – Azorų salų sostinėje Ponta Delgada.
Merginos tikina, kad sėslus gyvenimas joms nuobodus. Asmeninio archyvo nuotr.

– Gana egzotiškas ir tolimas kraštas. Kodėl ten?
 
Julija: Pora mano pažįstamų ten apsilankė, socialiniuose tinkluose dalijosi nuotraukomis – iš jų supratau, kokia nuostabi šių salų gamta. Tuo metu mums ko nors panašaus ir reikėjo! Šilto oro, vietovės, apie kurią net nepagalvotum kaip apie gyvenamą vietą. Aišku, žinojome, kad reikės darbo. Bet ten dar tęsėsi turistinis sezonas, tad gauti darbą nebuvo sunku. Atvykome su aiškiu planu – praleisti salose porą mėnesių, o tuomet vėl traukti kažkur.
 
– Tuo metu net nežinojote, kur?
 
Julija: Dar ne. Vienintelė sąlyga buvo šiluma ir sezonas.
 
– Azorų salos – daugeliui lietuvių dar neatrasta, paslaptinga šalis. Papasakokite truputį apie šią vietą.
 
Julija: Mes apsistojome San Miguelyje – didžiausioje archipelago saloje, kuri iš tikrųjų yra labai maža: tolimiausius taškus automobiliu galima pasiekti per pusantros valandos.
Visur labai žalia. Per trumpą laiką susiradome daug draugų, sutikome panašių į mus žmonių. Pavyzdžiui, jauną norvegą, kuris savo šalyje turėjo gerą darbą, namus, tačiau vieną dieną viską metė, pardavė namą ir leidosi į keliones po pasaulį. Šiuo metu jis kažkur lyg ir Karibų salyne.
 
Taip pat sutikome taip gyvenančių amerikiečių, britų, latvių.
 
Aistė: Nors gyvenome sostinėje, daug keliavome – maišyte išmaišėme šią salą. Be nuostabios gamtos, įspūdį paliko puiki atmosfera, draugiški ir visada padėti pasirengę nuoširdūs žmonės. Salose daug gyventojų, persikėlusių iš žemyninės Portugalijos, – jie kadaise atvyko čia ir tiesiog nebepanoro grįžti atgal.
 
Gyvenimas Azorų salose keliautojoms įsiminė dėl nuostabios gamtos. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Kaip reagavote į sutiktus bendraminčius keliautojus, kai supratote, jog ir daugiau žmonių gyvena taip, kaip jūs?
 
Julija: Manau, kad pabendravus su jais įgavome daugiau pasitikėjimo savimi. Supratome, kad galime padaryti daugiau, nei manėne, tapome drąsesnės.
 
– Kur driekėsi tolimesni jūsų keliai?
 
Julija: Iš Azorų kelioms dienoms užsukome į Portugaliją, Porto miestą. Ten mūsų laukė tikrai labai įdomi patirtis: galėjome apsistoti viešbutyje arba draugo portugalo, kuris gyvena Anglijoje, šeimos namuose užmiestyje. Ta šeima labai skurdi, kaip ir daugelis kvartale, kuriame ji gyvena. Namas – senas ir su daliniais patogumais, net virtuvė lauke.
 
Aistė: Buvo jau lapkritis ir gana šalta, o to namo sienos – kone kiauros, šildymo nėra, karšto vandens irgi, o mums paskirtas kambarys – pilnas senų rakandų. Šeimininkė angliškai nekalbėjo. Norėjome iš ten dingti!
Gyvenimas Azorų salose keliautojoms įsiminė dėl nuostabios gamtos. Asmeninio archyvo nuotr.

– Bet pasilikote?
 
Julija: Mes nežinojome dar vieno svarbaus dalyko – ta šeima visiškai neturėjo pinigų. Tačiau mumis rūpinosi kaip karalaitėmis, dalijosi maistu. Nė kiek nesigailėjome, kad teko pagyventi tokiomis sąlygomis. Pamatėme kitą gyvenimo pusę, kur žmogaus gerumui visiškai jokios įtakos neturi materialios vertybės.
 
Aistė: Jeigu būtume apsistojusios viešbutyje, Porto būtų buvęs tiesiog dar vienas aplankytas miestas ir tiek. O ši patirtis paliko labai ryškių ir emocijų kupinų prisiminimų. Su šeimininke atsisveikinome kaip su mama.
 
– Kitas jūsų kelionės taškas buvo..?
 
Aistė: Tenerifė. Vieta, su kuria siejome didžiulius lūkesčius. Ši sala mums asocijavosi ne tik su galimybe užsidirbti, bet ir saule, jūra, vakarėliais, linksmybėmis. Deja, realybė pasirodė visiškai kitokia. Teko labai nusivilti – per pirmąjį mėnesį čia patyrėme labai daug negatyvių emocijų, kurias taip pat galima laikyti pamokomis ir ateityje praversiančia patirtimi.
 
– Kas įvyko, kad tikrovė pasirodė tokia baisi?
 
Julija: Jeigu Azoruose mums, svetimšalėms, visi stengėsi padėti ir buvo draugiški, tai Tenerifėje mus bandė ne kartą apgauti, pasinaudoti tuo, kad esame naujokės. Kartą, kai bandėme išsinuomoti butą, nuomotojas paprašė sumokėti iš anksto, nors butas, pasirodo, net neegzistavo – per plauką išvengėme šios apgavystės.
 
Darbą gauti Tenerifėje nesunku, tačiau niekada negali būti tikras, kad jį išsaugosi – atėjusi kitą dieną iš šeimininko gali išgirsti, kad esi nebereikalinga. Taip per mėnesį teko pakeisti 5 darbus, bet dabar dirbu turizmo agentūroje, kurioje tiek sąlygomis, tiek atlyginimu esu patenkinta.
 
Aistė: Vietiniai paprasčiausiai naudojasi tokiais, kaip mes. Aš tiek daug darbų nekeičiau. Šiuo metu dirbu administratore naktiniame klube, taip pat parduodu turistams ekskursijas. Nors buvo sunkių momentų. Vieną dieną supratau, kad mano kišenėje vos 5 eurai ir kilo grėsmė, kad greitai nebus už ką duonos pirkti. Tačiau didžiausi nesklandumai jau praeityje, dabar tiesiog mėgaujamės gyvenimu Tenerifėje ir apima liūdesys pagalvojus, kad greitai teks ją palikti.
 
Aistės patikinimu, tokie laikini sunkumai, kaip paskutiniai penki eurai kišenėje greitai užsimiršta. Asmeninio archyvo nuotr.

– Jau galvojate traukti toliau?
 
Julija: Būsime Tenerifėje iki kovo, tada trumpam grįšime į Lietuvą. Kur toliau? Bilietų neturime, tačiau turime planų. Šiemet norėtumėme aplankyti JAV ir Aziją.
 
– Kaip jums pavyksta tiek daug keliauti? Gal esate milijonierės?
 
Aistė: Tikrai ne! Pinigų užsidirbame, tačiau jų neleidžiame taip, kaip daugelis žmonių. Nuomojamės pigius būstus, išvengiame išlaidų, susijusių su automobiliais, perkame tik tai, kas būtiniausia. Kiekvienas naujas daiktas reiškia, kad mums teks kažką išmesti, nes turime ribotai vietos – kiekviena keliaujame su vienu dideliu ir mažu lagaminu.
 
Julija: Kol dirbome restoranuose, ten ir valgėme, maisto parsinešdavome ir namo. Neišlaidaujame pramogoms. Kai pradėjome pardavinėti ekskursijas, atsirado galimybės nemokamai pakeliauti – juk toks ir yra mūsų tikslas. O daiktų mums nereikia, nesame jų vergės!
 
– Nuoširdžiai pasakykite: ar bent akimirką gailėjotės dėl tokio gyvenimo būdo? Buvo akimirkų, kai norėjote grįžti į patogius namus ir darbus, iš kurių savo noru pabėgote?
 
Aistė: Buvo tokių kalbų, buvo ašarų, bet tikrai nesigailėjome. Per daug gerų emocijų patirta, per daug geros patirties įgyta, tai apie kokį gailestį galima kalbėti?
 
Julija: Pritariu. Aš net pradėjau abejoti, ar galėčiau pritapti prie daugeliui įprasto gyvenimo būdo, jeigu staiga reikėtų sugrįžti. Kad ir kokių sunkių momentų buvo keliaujant, neiškeisčiau jų į darbą biure Anglijoje.
 
– Bet juk kaip tik apie tai ir svajoja daugelis atvykėlių iš Lietuvos – švarų darbą biure, gerą atlyginimą...
 
Julija: Bet per tokį darbą kelionėms laiko nelieka. Tai koks čia svajonių darbas?
Julija šiuo metu mėgaujasi gyvenimu Tenerifėje, nors ši sala nepagailėjo lietuvei išbandymų. Asmeninio archyvo nuotr.

– Nejaugi taip ir praleisite visą likusį gyvenimą?
 
Julija: Jau dvejus metus praktikuoju jogą, mano asmeninis planas – baigti specialius mokymus Indijoje, po kurių galėčiau tapti mokytoja. Tai man suteiktų galimybę užsiimti mėgstama veikla, kartu ir neprisirišti prie vienos vietos. Pasaulis per daug gražus ir didelis, o gyvenimas vienas – reikia kuo daugiau pamatyti.
 
Aistė: Tiksliai žinau, kad noriu šeimos, vaikų, bet visa tai – gerokai vėliau. O dabar visą laiką noriu skirti sau, savęs pažinimui. Noriu verstis tuo, kas man patinka, kas suteikia galimybę keliauti. Žinoma, teks rasti vietą, kurią bus galima vadinti šeimos namais. Tačiau net ir ji neturėtų sulaikyti manęs nuo kelionių!
 
  

Žymos: Kelionės, Tenerifė, julija čaplygina, aistė zdančiūtė, azorų salos

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Drabužiai moterims – kaip vaistas. O sveikatos sąskaita taupyti juk negalima...