Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Živilė Kasparavičiūtė   |   www.lituanos.net   |   2010-10-08

Ar lietuvių kalba nesitraukia iš Ispanijos lietuvių šeimų?

  
Ar lietuvių kalba nesitraukia iš Ispanijos lietuvių šeimų?
© D.Dokšaitė
Lietuviški žaidimai ir knygos, pokalbiai padeda išlaikyti mažųjų dėmesį lietuviškam žodžiui.

Madrido ir Katalonijos lietuvių bendruomenėse daugiausia gyvena jauni dar nesusilaukę vaikų žmonės, tačiau tie, kurie yra atsivežę arba sukūrę šeimas, nevienodai ieško ryšio su savo šalimi. Tai rodo kartais pradingstančios pastangos savo vaikų lūpose išsaugoti lietuvišką žodį.


Jauniausia Ispanijos lietuvių karta linkusi tolti nuo lietuvių kalbos ne tik dėl objektyvių priežasčių, kurios tiesiog įtraukia vaiką į svetimos kultūros sūkurį ir nepalieka kitos galimybės kaip tik ispaniškai bendrauti su vietiniais bendraamžiais, bet ir tėvų pasirinkimo. Vieni ieško galimybių ugdyti vaiko kalbos įgūdžius bendraudami su jais lietuviškai, kiti plaukia pasroviui ir iš savo atžalos atima galimybę tvirtintis prie savo tėvų šaknų. 
Su savo atžala patogiau bendrauti svetima kalba?
Suprantama, jog ilgai gyvenant svečioje šalyje susiaurėja gimtosios kalbos vartojimo sfera, todėl lietuvių kalba kaip bendravimo priemonė gali būti paprasčiausiai ignoruojama. Tokiam pasirinkimui paprastai įtakos turi ir antrosios pusės tautybė. Jei vienas iš tėvų yra ispanas, dvi kalbas šeimoje išlaikyti sudėtingiau, tam reikia daugiau pastangų. Paprastai tos pastangos ir yra dedamos, tačiau kartais tenka išgirsti apie lietuves motinas, kurios mieliau su savo vaiku bendrauja ispaniškai nei lietuviškai. Kai kas pasakys, jog tai dėl patogumo: būnant kartu visai šeimai antra kalba tik trukdo bendrauti ir pačioje užsienio visuomenėje neneša jokios naudos.
 
Visgi žmogaus poreikis išsaugoti gimtąją kalbą gali turėti šiek tiek gilesnių priežasčių už bendravimo patogumą. Juk gimtoji kalba sieja žmogų su jo tautinėmis, kultūrinėmis šaknimis. Savo kilmę adekvačiai vertinantis užsienio lietuvis nuo senų laikų stengėsi palaikyti savo kalbos išsaugojimą šeimos rate, o dažnai ir viešojoje savo bendruomenės erdvėje. Užsienyje leidžiami laikraščiai, rengiami oficialūs ir neoficialūs tautiečių susitikimai, per kuriuos stengiamasi palaikyti savo kultūros dvasią. Tačiau kiek tokios galimybės susiaurėja mokant vos kelis lietuviškus žodžius? Nė vienas iš tėvų nežino, kada jų vaikas norės grįžti prie lietuviškų šaknų, kurios irgi yra jo tapatybės dalis. Neidealizuojant galima tvirtinti, jog jei yra laikas, kai patogiau ignoruoti lietuvių kalbą, vėliau gali tekti įdėti žymiai daugiau pastangų, norint iš naujo suvokti savo kilmę.
 
Lietuvių kalba stabdo prisitaikymą užsienio visuomenėje?

Daugiausia tik patiems lietuviams aktuali lietuvių kalba užsienio bendruomenėse negali atstoti vietinės kalbos ar plačiai vartojamų didžiųjų valstybių kalbų. Atrodo, kad vaikas tiesiog apkraunamas papildoma informacija, kuri be pagrindo jaukia jo sąmonę. Kartais tėvai baiminasi, jog dvikalbystė apskritai gali jų atžalą priversti susidvejinti ir pasijusti svetimą tarp dviejų kultūrų. Tačiau nereikia pamiršti, kad ankstyvas dviejų kalbų mokymas leidžia vaikui lengviau jas įsisavinti ir puikiai vartoti vienodu lygiu. Tai jam suteikia galimybę nuo mažų dienų plėsti savo akiratį kalbiniu požiūriu ir stiprinti ryšį būtent su tėvų kultūra. Nereikėtų jaudintis dėl adaptacijos visuomenėje, kurioje šeima gyvena, nes su ja ryšys užmezgamas ir plėtojamas savaime, kai tik mažieji lietuviai pradeda bendrauti su žmonėmis už savo šeimos rato ribų.
 
Mažas vaikų skaičius neturi riboti galimybių
 
Skirtingai nuo pietinėje Ispanijos dalyje gyvenančių lietuvių, Madrido bendruomenėje auga mažiau jauniausios kartos atstovų, todėl iškyla sunkumų, kai atsiranda tėvų, norinčių savo vaikus leisti į lietuviškas sekmadienines mokyklėles. „Prieš atidarant sekmadieninę mokyklėlę svarbu nustatyti minimalų vaikų skaičių, dėl kurio būtų verta rinktis kas savaitę. Tačiau tai padaryti gana sunku, nes netgi suaugusiųjų, rimtai žiūrinčių į mano skiriamą laiką, yra labai nedaug, – teigia Erika Dobrovolskaitė, jau trečius metus Madride vedanti lietuvių kalbos pamokas ispanams, turintiems antras puses iš Lietuvos. – Be to, tie keli vaikai yra ne vienodo amžiaus ir kiekvienam jų reikia skirtingo lygio užduočių, todėl vienam žmogui būtų sudėtingiau kontroliuoti tuo pačiu metu vykstančius užsiėmimus.“ Moteris, paklausta, ar galėtų sekmadienius atiduoti vaikams, atsako, jog mielai sutiktų tai koordinuoti, jei tik sulauktų tėvų bei ambasados paramos, nes bet kokia bendruomenės veikla turėtų būti kolektyvinė, o ne pagrįsta vieno žmogaus pasiaukojimu.
 
Katalonijos lietuvių situacija dėl sekmadieninės mokyklėlės yra kiek palankesnė. Ispanijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Raimundas Michnevičius džiaugiasi, jog atsirado viena aktyvi lietuvė, kuri užsidegė idėja Barselonoje užsiimti šia veikla. Todėl jis sakosi laukiantis laiškų lietuvių, auginančių vaikučius ir pritariančių šios mokyklėlės steigimui. Parodytas akivaizdus noras atsakingai atvesti savo atžalas kas sekmadienį būtų puiki atspirtis atidaryti mokyklėlei.
 
Tačiau kol sekmadieniais Madrido ir Katalonijos lietuvių vaikai neturi kur susirinkti, daugelis tėvų nenuleidžia rankų ir randa kitų būdų, kaip vaikus mokyti lietuvių kalbos. Lietuviški žaidimai ir knygos, pokalbiai padeda išlaikyti mažųjų dėmesį lietuviškam žodžiui. Labai svarbu, kiek tėvai sugeba tinkamai motyvuoti vaiką, kuris tuomet gali sėkmingai bendrauti su bendraamžiais lietuvių bendruomenės susitikimuose ir taip tobulinti savo kalbinius gebėjimus. Tačiau nereikia pamiršti, jog ryšys su gimtąją kalba nėra prievolė, kelianti vaikui tik nuobodulį. Tai turėtų būti pasirinkimas, kuris mažajam lietuviui leistų pamatyti, jog tėvų šaknys yra kur kas gilesnės nei jis mato aplink save.
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Antanai, ar man ši beretė tinka?

– Brangioji, aš tau pasakysiu tiesiai: tau jau viskas tinka!