Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

alfa.lt   |   2019-02-03

Australijos lietuvė apie vietos kontrastus: šaltas naktis, brangius santechnikus ir NT kainas

  
Australijos lietuvė apie vietos kontrastus: šaltas naktis, brangius santechnikus ir NT kainas
© pixabay.com

Šuoliuojančios kengūros, medyje tingiai įsitaisiusios koalos, įkyruolės papūgos ir kiti egzotiški gyviai – tai gyvenančiųjų Australijoje kasdienybė, su kuria jau bemaž aštuonerius metus susiduria ir 36-erių Erika Bertašiūtė.

Erika Bertašiūtę mintis gyventi ten, kur vasara trunka ištisus metus, viliojo labai seniai. „Žiemomis mėgaudavausi būdama vaikas, bet su amžiumi braidymas po pusnis ir slidinėjimas gatvėmis nebeteikė tiek malonumo, – prisipažįsta Erika. – Visada norėjau atsikratyti to jausmo, kai rudenį šiek tiek atšalus puoli tikrinti orų prognozę: tai ką jau viskas, ir nebeatšils?!“
Nors tolimoji Australija E. Bertašiūtę traukė lyg magnetas, kartu ir gerokai baugino. Moteris atvira: apsispręsti dėl šios gyvenimą kardinaliai pakeisiančios kelionės buvo be galo sunku. Ypač gąsdino mintis, jog teks palikti mylimą šeimą, draugus, patinkamą darbą, įprastą kasdienybę ir leistis į visišką nežinomybę – vienai ir dar taip toli.
 
„Atsimenu kaip vakar: Joninės, lėktuvas kyla, o aš net pasikukčiodama raudu ir varvančia nosimi gąsdinu šalia sėdintį keleivį. O galvoje vis sukasi mintys: „Na aš čia ir prisigalvojau!“ – Erika ligi šiol mena tąsyk užplūdusias abejones, nors į Sidnėjų vyko tik trims mėnesiams su studijų viza. „Buvau įsitikinusi, jog po trijų mėnesių grįšiu. Bet palikti Australiją nebebuvo noro ir jau aštuntus metus neturiu žiemos!“ – šypsosi Erika. Dabar kitame Australijos mieste – Brisbene sėkmingą buitį susikūrusi lietuvė sako esanti labai dėkinga Sidnėjuje gyvenančiai studijų draugei, kuri ją atvykusią priglaudė ir globojo.
 
O visa kita – prisijaukinti naują šalį ir išmokti pažinti jos žmones – esą nebuvę sunku. „Turbūt reikėtų pradėti nuo to, jog beveik visi mes čia esame atvykėliai. Tik vieni užpakalius atplukdė prieš 200 metų, kiti – vėliau, – juokauja Erika. – Tikrųjų australų – aborigenų, dažnai sutikti netenka, ypač didžiuosiuose miestuose.“ Žmonės, anot pašnekovės, Australijoje labai draugiški. Nespėji pats suprasti, kad pasiklydai, kai kas nors jau klausia, ar nereikia pagalbos.
 
„Būti užkalbintam nepažįstamojo traukinyje ar parduotuvėje čia įprasta. Pamenu, pirkau raugintų kopūstų ir šonkauliukų, o pardavėja ir klausia: „Tai ką gaminsi?“ Sakau, raugintų kopūstų sriubą su mėsyte virsiu. Ji man: „O, kaip skaniai skamba, pasakok, kiek ten ir ko reikia dėti!“ – ir užsirašinėjo kopūstienės receptą telefone.“ Australijoje, pasak E. Bertašiūtės, tiek daug atvykėlių, kad greitai tarp jų įsimaišai ir pasijunti savas šiame katile.
 
Tik sykį, kai persikraustė į Brisbeną – miestą, kuriame pasaulinės maišalynės kur kas mažiau nei Sidnėjuje, Erika sako pirmąkart stipriai pajutusi, jog nėra vietinė. „Ir tas man truputį kišo koją ieškant darbo, bent jau man taip atrodė“, – spėja. Paradoksalu, tačiau amžinosios vasaros šalyje vos iš lėktuvo išlipusią lietuvę labiausiai sukrėtė... šilumos trūkumas. „Šilčiausias drabužis, kurį atsivežiau, buvo odinė striukė. Juk į Australiją skridau! Lėktuvas nusileido birželio pabaigoje anksti ryte. Kalenau dantimis, laukdama, kol mane pasiims iš oro uosto. Draugės namuose puoliau šildytis į dušą. Įeinu – o ten langai atlapoti, viduje kokie dešimt laipsnių šilumos. Grįžusi į kambarį klausiu: „Tai kaip man praustis, kai ten taip šalta?“ O ji kikendama: „Sveika atvykus į Australiją, priprasi!“ – dabar juokinga ir Erikai.
 
Jos teigimu, žiemos Sidnėjuje ganėtinai vėsios. Naktimis temperatūra gali nukristi ir iki nulio, o namai tam visai nepritaikyti – jokio šildymo, pro langus švilpia vėjas. Beje, ar žinojote, jog Australijoje yra slidinėjimo trasų? „Taip, čia sninga! – patvirtina E. Bertašiūtė. – Penkios valandos kelio nuo Sidnėjaus jau gali atsivėsinti pusnyje. Tai buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl persikraustėme į Brisbeną – Sidnėjuje sušalau!“ Gyvenant Brisbene, pasak Erikos, porą mėnesių tenka gerokai paprakaituoti, o kiti dešimt – tiesiog pasaka.
Tikrai dideliems karščio mėgėjams ji rekomenduotų Darviną, kur dienomis temperatūra ištisus metus pakyla per 30 laipsnių karščio. „Australija yra didžiulė ir klimatas kiekvienoje dalyje labai skirtingas“, – pabrėžia Erika. Net po tiek metų, praleistų kengūrų ir koalų gimtinėje, lietuvė vis dar stabteli kas kartą išvydusi šiuos be galo mielus padarėlius. Net ir delno dydžio vorai, ir gyvatės jau tapo įprastu reiškiniu – tik su didžiuliais tarakonais dar nepavykę susidraugauti.
 
„Kiekviena kengūra – kaip pirmąkart pamatyta. Net pačiai keista, kad vis dar aikčiojame ir fotografuojame kiekvieną gyvį, nors ir dažnokai jų sutinkame, – stebisi. – Na, bet gi jie tokie simpatiški!“ Susižavėjimo Australijos gamta neslepiančiai Erikai dažnai atrodo, lyg ji gyventų viduryje džiunglių. Šį pojūtį dar labiau sustiprina vietos paukščių įvairovė. „Jų čia šimtai! O jau drąsumas koks!“ – tikina moteris, ne kartą dalijusis stalą su įžūliais skraidūnais.
 
„Ne tik papūgas galima iš delno maitinti. Atskrenda koks mažius, atsargiai ištiesi ranką su skanėstu – ir ilgai įkalbinėti tikrai nereikia. Jei naktimis paliekame atidarytą miegamojo langą, tik pasirodžius pirmajam saulės spinduliui tenka keltis ir užsibarikaduoti nuo mišraus paukščių choro“, – šypsodamasi pasakoja Erika. Nors gyvena krašte, kuriam nesvetimas stichijų šėlsmas, lietuvė nuo jų jaučiasi apsaugota kitašaliams sunkiai įsivaizduojamo Australijos dydžio.
 
Pavyzdžiui, uraganai dažniausiai siaubia šiaurinę Australijos dalį – aplink Kernsą, Darviną, o tai daugiau nei už tūkstančio kilometrų nuo Brisbeno, kur šiuo metu gyvena Erika, ir apie porą tūkstančių kilometrų nuo šalies širdies Sidnėjaus. Be to, didžiųjų miestų gyventojus gamtos rūstybė dažniausiai aplenkia, nors kartais ir pas juos, anot pašnekovės, praūžia audra aplaužydama medžius, paversdama gatves upėmis. „Dievulis pamoko, kad reikia visada laikyti automobilį po stogu, pamėtydamas teniso kamuoliuko dydžio ledų, tačiau namų stogai lieka vietoje“, – optimistiškai šypsosi Erika.
 
Kur kas rimtesnės žalos pridaro sausringose vietovėse įsisiautėję gaisrai. „Tai viena iš baisiausių ir daugiausia nuostolių sukelianti nelaimė Australijoje, bet vėlgi, jie nekelia pavojaus miesto gyventojams“, – patikina lietuvė. Kol Lietuvoje likę E. Bertašiūtės artimieji džiaugiasi kalėdiniu ar naujamečiu šurmuliu ir žemę nuklojusiu sniegu, moteris ieško būdų, kaip atsipūsti nuo svilinančio karščio. Ji sako gerai pamenanti pirmaisiais gyvenimo metais Australijoje užklupusius melancholiškus prisiminimus apie kitaip švęstas didžiąsias metų šventes. O čia – karšta, Kalėdų Seneliai laksto su šortais ir trūksta kalėdinės muzikos, Lietuvoje skambančios visuose prekybos centruose.
 
„Dabar mūsų Kūčių „stalas“ čia dažniausiai apsiriboja penkiomis traškučių ar sausainių rūšimis, pora rūšių alyvuogių, keletu skirtingų sūrių“, – prisipažįsta Erika, galiausiai pripratusi ir prie to, jog australai Kalėdas švenčia net du kartus. „Atvalgo“ pagrindines, o tada liepos mėnesį vėl puotą išsikelia. Pasidomėjus kodėl, gavau štai tokį atsakymą: „Jums tai gerai – Kalėdos šaltos, galite valgyti karštus patiekalus, o kai lauke 35 laipsniai karščio, nesinori nieko, išskyrus šviežias salotas arba krevetes. Tai kokios čia Kalėdos? Todėl ir pasidarėme šventę vidury žiemos – nors kepsniu galime pasilepinti!“
 
E. Bertašiūtė atvira: Kūčios ir Kalėdos, buvusios tokios svarbios gimtinėje, Australijoje tarsi prarado reikšmę. Ir tikrai ne dėl to, jog lauke būtų siaubingai karšta ar šalta. „Trūksta žmonių, su kuriais norėtųsi praleisti šventes. Tad šventinės dienos virto tiesiog atostogomis“, – nutęsia Erika, neslepianti, jog beprotiškai pasiilgsta ne tik artimųjų, draugų, bet ir lietuvių kalbos. „Gana dažnai apima jausmas, kad mane supantys žmonės Australijoje negali manęs pažinti, nes aš nemoku taip savęs išreikšti kalbėdama angliškai, kaip galėčiau gimtąja kalba“, – apgailestauja ji.
 
Gerai, kad lietuvių Australijoje gyvena tikrai nemažai. Kiekviename mieste yra bendruomenės namai, kur susiburiama pavalgyti išsiilgtų cepelinų, bulvių plokštainio ar kartu atšvęsti šventes. Lietuvių namuose galima rasti mažas bibliotekas, vyksta įvairūs užsiėmimai vaikams, yra lietuviškų tautinių šokių būrelis, krepšinio komanda. „Mes patys bendraujame su tautiečiais, turime lietuvių draugų. Būdami kitoje pasaulio pusėje labiau branginame vienas kitą“, – sako Erika ir, kiek pralinksmėjusi, išduoda paslaptį, jog, be artimųjų ilgesio, svetur ją kankina nepakeliamas noras paragauti tikro lietuviško naminio rūkyto kumpio.
 
„Atrodo, net užuodžiu kvapą, – pasiguodžia. – Na ką... Pasiseilėju ir praeina. Bet nesu tikra, kad vieną dieną neatsispyrusi nelėksiu pirkti rūkyklos!“ Lietuvės vertinimu, savo virtuve australai tikrai negali pasigirti. Net jei tai būtų tradiciškai ruošta kengūriena ar krokodilo uodega. „Mėsos pyragaitis, kepsninėje keptas mėsgalis, aliejuje kepta žuvis su bulvytėmis ar mėsainis... Tai patiekalai, kuriuos būtų galima vadinti australiškais, – sako Erika. – Na ir, aišku, „Vegemite“ – mielių koncentratas, kuriuo australai taip didžiuojasi ir kuris supykino ne vieną jo paragavusį užsienietį.
 
“ Nusakyti vedžimaito, tradicinio australiško padažo, tepamo ant skrudintos duonos, skonį, anot lietuvės, būtų sunku: „Kažkas kartaus, sūraus, aštraus, agresyvaus. Žodžiu, tik įsidėjus į burną norisi išspjauti!“ Kengūriena Australijoje, aišku, gana populiari, jos galima gauti praktiškai visur. Mėsa dažniausiai patiekiama tradiciškai – kepta grilyje ar mėsainyje. „Aš pati nesu didelė kengūrienos mėgėja – ragavau vos porą kartų, – patikslina Erika. – Tačiau nors sakoma, kad ši tamsiai raudona, neriebi mėsa labai sveika, man jautiena arčiau širdies.“
 
Krokodilienos taip pat galima nusipirkti, bet teks gerai paieškoti, o ir kaina bus nemaža. „Teko jos skanauti lankantis krokodilų fermose – man patiko. Balta mėsytė, panaši į vištieną ar žuvį“, – įvertina lietuvė. Nors australai patys neturi pirštus apsilaižyti verčiančios virtuvės, šalyje, Erikos patikinimu, galima rasti maisto iš viso pasaulio. „Nori picos ar makaronų – italų restorano ilgai ieškoti neteks, užsimanei laksos – vietnamiečių ar malaiziečių restoranai ant kiekvieno kampo, pasiilgai atostogų skonio Tailande – restoranų pilna, norisi kario – bėk pas indus. Graikų, lenkų, argentiniečių, japonų, rusų, gruzinų, marokiečių virtuvė...
 
Kiekvienas ras, kur numalšinti alkį pagal savo norus“, – žada pašnekovė. Erikos akyse Australija yra šalis, kuri niekada neleis nuobodžiauti. Galimybė kiekvieną savaitgalį aplankyti naują ir nematytą vietą – tai, kas lietuvę čia žavi labiausiai. Kiekvienas skirtingų pomėgių žmogus Australijoje tikrai ras, kaip turiningai praleisti laiką. „Ar mėgsti plaukioti baidarėmis, ar nardyti, ar eiti į žygius, ar važinėtis kalnų dviračiais – netgi slidinėti ar leisti laiką bare – sąlygos puikios viskam!“ – tikina E. Bertašiūtė. Australijoje viskas idealiai pritaikyta laisvalaikį leisti lauke.
 
Erikos mama, visai neseniai aplankiusi dukrą Brisbene, negalėjo atsistebėti, kiek visur nuostabių parkų – su kepsninėmis, pavėsinėmis, tualetais, netgi dušu. Ir visa tai nemokamai! Pačią Eriką labiausiai keri neaprėpiami Australijos paplūdimiai. Lietuvės patikinimu, naujuosius jos namus galima išraižyti skersai ir išilgai ir vis tiek dar liks vertų pamatyti gamtos stebuklų. „Jei kiekvieną dieną važiuotumėte į skirtingą Australijos paplūdimį, jums reikėtų maždaug 27 metų, kad aplankytumėte juos visus. Išvažiuoji už miesto ir visai nesunku rasti paplūdimį tik sau. Visos bangos, visos žuvėdros, visas smėlis – tavo!“ – neslepia susižavėjimo moteris.
 
Tiesa, kadangi Australija labai didelė, iš pradžių buvo sunkoka priprasti prie atstumų. „Atsimenu, paklausiau bendradarbės apie nuošalesnes poilsio vietas netoli Brisbeno. Radusi žemėlapyje jos nurodytas vietoves nustėrau, jog tai apie 2–3 valandas kelio. O ji žiūri į mane sutrikusi ir sako: „Taigi prašei netoli...“ – kvatojasi Erika. Australai, anot lietuvės, ypač mėgsta leisti laisvalaikį gamtoje gurkšnodami alų. „Taip, jie mėgsta alų! – konstatuoja faktą. – Taip pat myli sportą. Daugelį regbis vienija taip, kaip mus krepšinis.“ Savaitgaliais parkai, kurių miestuose pilna, virsta tikrais skruzdėlynais: kas kepa dešreles, kas skaito ar papūgas gainioja, lakstančius vaikus prižiūri.
 
O štai naktinio gyvenimo kultūra Australijoje Erikai labai priminė Londoną. „Merginos, mano kukliu lietuvišku požiūriu, išsipusčiusios balinėmis suknelėmis ir 15 centimetrų aukštakulniais. Žvarbiais žiemos vakarais mėlynuoja eidamos suknelėmis nuoga nugara... Pasiilgstu vasaros vakarų sėdint viename iš Vilniaus senamiesčio barų kieme, kur įprasta „uniforma“ – džinsai ir laisvas megztukas“, – šypteli. Net po bemaž aštuonerių gyvenimo Australijoje metų lietuvė vis dar pratinasi prie tikrųjų australų akcento. „Kartais dar ir dabar sunku su jais susikalbėti – ypač gyvenančiais atokiose šalies vietose.
 
Tik atvykusi juokiausi, jog teks mokytis naują kalbą – australų, nes dažnokai kildavo klausimas: jie čia angliškai šneka ar kaip?“ – juokiasi Erika. Bet čia pat surimtėjusi prisipažįsta nesuprantanti, kodėl daugelis mano, kad Australijoje gyvenimas lengvesnis nei kur kitur. „Aš tikrai taip nemanau, – sako ji. – Norint kažką turėti, reikia siekti ir daug dirbti. Sutinku, pragyvenimo lygis čia aukštesnis nei Lietuvoje, bet niekas neduodama veltui.“ Tik atvykusiai į šalį lietuvei teko dirbti įvairiausius darbus: drabužių parduotuvėje pardavėja, padavėja restorane. „Manau, jog kiekvienas užsiėmimas, kad ir koks jis būtų, duoda mums naujos patirties, žinių ir įgūdžių“, – įsitikinusi Erika, kurios teigimu, ir patys australai visiškai neskirsto darbų į juodus ir prestižinius.
 
Pirmi pora metų svečioje šalyje jai nebuvo lengvi – po aštuonių darbo valandų parduotuvėje turėdavo vos pusvalandį nubėgti iki restorano ir pasiruošti pamainai ten. O darbą dar reikėjo suderinti su mokslais koledže. Užtat buhalterijos studijos padėjo Erikai įsidarbinti įmonės, kurios parduotuvėje dirbo, biure. „Taip ir likau prie skaičiukų. Dabar dirbu buhalterijoje, turto ir fondų valdymo bendrovėje. Tačiau kuo toliau, tuo labiau galvoje kirba sena svajonė – susieti kasdienybę su kelionių organizavimu“, – prasitaria.
 
Australijoje pragyvenimas, pasak E. Bertašiūtės, tikrai nėra pigus, tai viena iš brangiausių pasaulio valstybių. „Mamai vaikštant po parduotuves dažnai girdėjau: „Oi, žiūrėk, daug pigiau nei Lietuvoje!“ Taip, maistas, degalai, buitinės prekės, drabužiai nėra brangūs, nes Australijoje turime skirtingų kainų lygių parduotuves. Yra tokių parduotuvių, kur už dienos algą galima įsigyti būtiniausius daiktus virtuvei: puodų, lėkščių, įrankių, arbatinį, sumuštinių keptuvę, mikrobangų krosnelę. Taigi daiktų atžvilgiu pinigai čia turi didesnę perkamąją galią, nes, kaip minėjau, gali rinktis parduotuvę pagal savo kišenę“, – finansines galimybes aiškina Erika.
 
Bet esą visai kita kalba, jei reikia apsilankyti pas kirpėją, vesti vaiką į darželį ar išsikviesti santechniką. „Paslaugos čia labai brangios, tai paaiškinama brangia darbo jėga. Apsilankymas pas kirpėją nusidažyti ir apsikirpti plaukus kainuoja apie 200 Australijos dolerių, dienai palikti vaiką darželyje mūsų rajone kainuoja apie 90 – o maitinimas net neįskaičiuotas ir tėvai turi patys pasirūpinti, ką vaikas valgys per pietus. Santechnikas, atvykęs sutaisyti sugedusios skalbimo mašinos, paprašys daugiau nei pusės mašinos kainos“, – vardija lietuvė.
 
Tokios aukštos paslaugų kainos lemia, jog Australijoje klesti vidurinė klasė. Statybininkai, santechnikai, elektrikai, sodininkai, anot Erikos, – puikiai finansiškai apsirūpinę žmonės, gyvenantys nuosavuose namuose ir važinėjantys naujais automobiliais. „Dvidešimt keturios valandos per parą kartu. Ar galima rasti geresnį santykių išbandymą?“ – šypsodamasi klausia. Nekilnojamojo turto nuoma – tai dar viena upė, į kurią nuteka didelė australų uždirbamų pajamų dalis.
 
„Nuoma ir nekilnojamo turto kaina buvo kita priežastis, atgrasiusi mus nuo Sidnėjaus, – atvirauja E. Bertašiūtė. – Brisbene pradėjus ieškotis išsinuomoti buto buvome apstulbę nuo nepriekaištingos siūlomų būstų būklės, kainos ir derėjimosi galimybių. Išsirinkome dviejų miegamųjų, dviejų vonių, dviejų didžiulių terasų butą su garažu apačioje penki kilometrai nuo centro už 380 Australijos dolerių savaitei. Dabar jau džiaugiamės „pardavę dūšias“ bankui ir pjaudami žolę nuosavame kieme!“
 
Šios šalies pliusas, atvykėlės iš Lietuvos manymu, yra tas, kad, gyvenant dviese ir dirbant visą savaitę, badauti tikrai neteks. Pakaks tiek kasdieniniam gyvenimui, tiek vaišėms bare, tiek atostogoms. Ir dar tikrai įmanoma pasitaupyti. „Kiekvienas čia dirbantis gali gyventi visavertį gyvenimą“, – patikina Erika. Pamatyti verta viską Į Brisbeną, kur įsikūrusi mūsų tautietė, turistai užsuka ne taip dažnai – daugumą jų, kaip juokauja Erika, pavilioja Sidnėjaus operos rūmai.
 
„Tačiau Gold Kostas, esantis už šimto kilometrų nuo Brisbeno, labai populiarus. Tiek patys australai, tiek svečiai iš kitų šalių mėgsta čia leisti atostogas“, – sako. Keliaujant į Šiaurę nuo Brisbeno, patogiai įsitaisiusi didžiausia pasaulyje smėlio sala – Freizeris. Pasivažinėjimas visureigiais nesibaigiančiais paplūdimiais, nenusakomo žydrumo ežerai ir naktų leidimas palapinėje ant vandenyno kranto staugiant dingams pritraukia daug nuotykių ieškotojų.
 
Šis regionas taip pat yra viena iš populiariausių banginių stebėjimo vietų Australijoje. Kiekvienais metais kuprotieji banginiai atplaukia iš Antarktidos vandenyno į šiltus Harvio įlankos vandenis susilaukti palikuonių. „Negaliu įsivaizduoti, jog mano emocinis lygis galėtų kada perkopti tą, kurį patyriau, kai stebėjome šalia laivo du nuostabius padarus: didžiulę mamą ir iš po jos „sparno“ nesitraukiantį savaitės jauniklį“, – regėtą vaizdą vis dar mena Erika.
 
Ji tikina, jog Australijoje daugybė nuostabių vietų, kurias atvykę čia turėtų pamatyti turistai. „Stenkitės kuo daugiau prisiliesti prie gamtos – tai absoliutus raudonosios žemės unikalumas. Praleiskite nors vieną naktį palapinėje gėrėdamiesi nematytais žvaigždynais, stebėdami vakare jus aplankančius oposumus, klausydamiesi naktinio kengūrų klumpakojo. Leiskitės į žygius po parkus, miškus. Tai geriausia galimybė sutikti tikruosius šio žemyno valdytojus – gyvūnus“, – patarimų keliaujantiesiems negaili lietuvė, kurios didžiausia gyvenimo aistra visuomet buvusios kelionės.
 
Draugės pirkdavo naujus batus, o Erika taupė, kad galėtų pamatyti, patirti, prie kažko prisiliesti. „Norėjosi visur! Gyvename juk kartą, tai kaip dabar savo žemelės nepažinsi?“ – retoriškai klausia moteris, dar iš Lietuvos pora kartų nusigavusi iki Afrikos, „pasibėgiojusi“, kaip pati sako, po Europą. Persikrausčius į Australiją, galimybių pamatyti pasaulį atsivėrė daugiau. Per kiekvienas koledžo atostogas užkietėjusi keliautoja lėkdavo apžiūrėti skirtingų Australijos kampelių, o ir Azija pasirodė esanti daug arčiau, nei galėjo įsivaizduoti. „Nepalas, Tailandas, Indonezija, Fidžis, Naujoji Zelandija... – vardija aplankytus kraštus Erika. – Vis išmąstydavau, kaip rasti daugiau laisvo laiko kelionėms.“
 
Lietuvė džiaugiasi, jog likimas jai net iš Argentinos pamėtėjo patį nuostabiausią kelionių kompanioną. Su širdies draugu Ignasijumi dabar dviese drąsiai neria į gyvenimo avantiūras. E. Bertašiūtė sako visada puoselėjusi svajonę nors kartą gyvenime išvykti ilgam, pakeliauti metus: „Pažadėjau sau, kad kai gausiu nuolatinioAustralijos gyventojo statusą, išvyksiu. Išvyksiu į gyvenimo kelionę!“ Todėl dieną, kai pagaliau gavo elektroninį laišką su žinute, jog jau turi teisę gyventi Australijoje neterminuotai, Erika sako šokinėjusi iš džiaugsmo. Buvo tik viena menkutė kliūtis – įkalbėti ir Ignasijų viską mesti ir leistis į didįjį nuotykį.
 
„Vieną dieną po darbų susitarėme susitikti maisto parduotuvėje prieš važiuodami namo. Puikiai atsimenu, kai jis pasisuko į mane ir pasakė: „Žinau, kad negalėsiu atsiimti atgal to, ką dabar pasakysiu, bet velniop viską – važiuojam!“ Supratau, kad gyvenimo svajonė pamažu tampa realybe...“ – pasakoja Erika. Pora turėjo du mėnesius išeiti iš darbų, susipakuoti daiktus ir sudėlioti maršrutą. „Žinojau, kad kelionių planavimas man teikia malonumą, bet nemaniau, kad tai galiu daryti kiaurą parą, – sako moteris. –
 
Naršiau internete, skaičiau, dėliojau taškus žemėlapyje, o mintyse vis sukosi: štai ką tu turi daryti gyvenime, ne buhalterijoje dienas leisti!“ Kelionė truko net aštuonis mėnesius, visus juos pora praleido Azijoje. Išskyrus penkių savaičių viešnagę Lietuvoje, mat Erika kažkaip sugebėjo įtikinti Ignasijų, kad Lietuva visai pakeliui iš Vietnamo į Laosą. „Tiesiog užsukome į mano gimtinę cepelinais pasidžiaugti“, – juokiasi Erika.
 
Tuos kelyje praleistus mėnesius ji vadina tikru gyvenimu, kai kiekviena diena atneša kažką naujo. „Neapsakomai geras jausmas! Nereikia niekur skubėti ir laikas sustoja. Jei lyja, galim drybsoti lovoj, o šventyklą aplankyti ryt. Rūkas šiandien? Na ir kas – į kalną įkopsim, kai jis išsisklaidys“, – magišką laiką Azijoje su širdies draugu mena E. Bertašiūtė. Grįžusi pora dar pasinaudojo laisve ir pakeliavo po Australiją, o tada susikrovė dėžes, maišus, lagaminus, spinteles į automobilį ir iš Sidnėjaus išvyko gyventi į visai kitą miestą – dabartinius savo namus Brisbene.
 
„Man dabar prisiminus šiurpuliukai kyla... – neslepia Erika. – Atvykome į visai svetimą miestą ir kol radome išsinuomoti kambarį, keletą naktų miegojome palapinėje su visu savo namų turiniu automobilyje.“ Erika nė neabejoja, jog kelionė po Aziją buvo lemtinga jos ir Ignasijaus jausmams. „Dvidešimt keturios valandos per parą kartu. Ar galima rasti geresnį santykių išbandymą?“ – šypsodamasi klausia. Moteris prisipažįsta dabar ir vėl naktimis sėdinti, skaitanti, dėliojanti naujos kelionės ir naujo gyvenimo išbandymo maršrutą bei smulkiausias detales.
 
„Keturi mėnesiai liko iki tos dienos, kai uždarysiu darbovietės duris ir žinosiu, kad metus galėsiu keltis be žadintuvo. Gerą priežastį turime – tai bus mūsų medaus metai“, – Erika prasitaria visai netrukus su Ignasijumi sumainysiantys aukso žiedus. Italijoje. „O paskui trauksime išbandyti šeiminio gyvenimo į Kazachstaną, Kirgizstaną, Tadžikiją, Uzbekistaną, Armėniją, Gruziją, Peru, Boliviją, Kolumbiją, Gvatemalą, Nikaragvą... Šalių sąrašas vis dar pildosi!“
  

Žymos: Emigracija, Australija, Lietuvė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vyrai du kartus savo gyvenime nesupranta moterų – prieš vestuves ir po vestuvių.