Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Tiesa.com   |   Barbora Grigaliūnaitė   |   2016-03-11

Būrėja: „Klientams esu tarsi greito poveikio piliulė“

  
Būrėja: „Klientams esu tarsi greito poveikio piliulė“ Aiškiaregystė Miraldai Kuržinaitei niekada nebuvo hobis.

Miralda Kuržinaitė – neeilinė asmenybė. Pirmiausia dėl to, kad tuo metu, kai daugelis lietuvių krovėsi lagaminus ir traukė svetur, „Tiesos“ pašnekovė nusprendė grįžti. Antra, dėl to, jog grįždama ji užsibrėžė siekti savo svajonės, kuri stebino visus aplinkui.

Dabar Miraldos verslo liudijime parašyta: astrologinė veikla. Tačiau mergina labiau linkusi prisistatyti kaip gyvenimo būdo vadybininkė, o ne kaip būrėja. „Man nepatinka šitas žodis“, − prisipažino 29-erių aiškiaregė.
− Miralda, ar prisimenate, kada pirmą kartą supratote, kad turite neįprastų gebėjimų?
 
− Kai buvau jaunesnė, tokių matymų „neturėjau“ ir pati kartais juokdavausi iš tokių žmonių. Manydavau, kad tai nesąmonės ir žmonių apgaudinėjimas.
 
Ši dovana ar bausmė, nežinau, kaip tai pavadinti, išryškėjo prieš penkerius metus per mano gimtadienį. Tuo metu gyvenau Danijoje, o gimtadienio proga buvau nuvykusi prie jūros. Grįžau namo ir pajutau, kad kažkas pasikeitė. Tai įsijungė staiga, lyg kažkas būtų paspaudęs mygtuką. Aišku, iš pradžių mano matymai nebuvo tokie ryškūs, juos reikėjo lavinti.
 
Kitą dieną po gimtadienio nuvažiavau aplankyti draugės. Ji rodė draugų nuotraukas, o aš nejučia pradėjau pasakoti tų nepažįstamų žmonių istorijas. Žinojimas tiesiog atėjo pats bestebint pirmą kartą matomas fotografijas. Žinojau, kuris išsiskyręs, kas turi vaikų, kuris neištikimas. Tada suvokiau, kad vyksta kažkas man dar labai neįprasto.
 
M. Kuržinaitė žodžio „būrėja“ labai nemėgsta, mieliau prisistato gyvenimo būdo vadybininke ar juokais – greito poveikio piliule. M. Kuržinaitė žodžio „būrėja“ labai nemėgsta, mieliau prisistato gyvenimo būdo vadybininke ar juokais – greito poveikio piliule.
 
Netrukus po pirmųjų regėjimų pradėjau jaustis blogai. Nežinojau, kas darosi ir kaip man elgtis su šiuo nauju gebėjimu. Apsilankiau pas psichoterapeute dirbančią pažįstamą ir viską jai papasakojau. Prisipažinau, man baisu, tačiau jos visai nenustebinau. Psichoterapeutė paaiškino, kad esu „klervojantė“ (angl. clairvoyant – aiškiaregys, įžvalgus žmogus).
„Tai ką man daryti“, − jos paklausiau. O ji atsakė: „Nieko, dirbk. Tau užduoda klausimą, tu duoti atsakymą: taip arba ne.“ Tiesą sakant, ji ir buvo tas asmuo, kuris atvedė pirmuosius žmones. Tam tikra prasme, ji mane netgi vertė tai daryti. Sakė, kad aš privalau išnaudoti savo dovaną ir tik tai darydama jausiuosi geriau.
 
Iš pradžių labai bijojau, tačiau po truputį įsivažiavau. Rimtai šia veikla pradėjau užsiimti tik sugrįžusi į Lietuvą.
 
Tik dabar išsiaiškinau, kad mūsų šeimoje aiškiaregystė keliauja per moterų liniją. Tiek mama, tiek močiutė turėjo stiprią intuiciją, tačiau šios dovanos niekada nevystė. Jos yra paprastos moterys, kurios tiesiog dirbo savo darbus. Tėtis visada sakydavo, kad viskas, ką mama jam pasakydavo, išsipildydavo.
 
− Ar aiškiaregystė šiuo metu yra tavo pagrindinė veikla? Kaip tai priima aplinkiniai, šeima?
 
− Grįždama iš Danijos atgal į Lietuvą sau pažadėjau, kad bandysiu dirbti būtent tai, ką dabar darau, ir jokiu būdu neieškosiu kito darbo. Ir, tiesą pasakius, sekasi gerai.
 
Žmonės labai nustemba sužinoję, kad tai yra mano vienintelis darbas ir pajamų šaltinis. Kai kuriems tai neatrodo rimta veikla. Tuo tarpu aš planuoju tai daryti, kol leis sveikata.
 
Dabar šeima mane palaiko, bet iš pradžių labai bijojai jiems pasakoti. Ypač nežinojau, kaip viską paaiškinti savo seneliams.
 
− Ar pavadintum save būrėja, aiškiarege?
 
− Žodžio „būrėja“ labai nemėgstu. Pastaruoju metu pusiau juokais, pusiau rimtai save vadinu gyvenimo būdo vadybininke.
 
Dar labiau save juokais mėgstu vadinti greitąja piliule nuo skausmo. Dažnai žmonės nenori eiti pas psichologus, nes neturi tiek laiko, kantrybės, nori greito rezultato, greitų įžvalgų, rezultatų „čia ir dabar“. Aš visa tai jiems ir suteikiu.
 
− Kaip apibūdintum žmones, kuriems reikalinga tavo pagalba?
 
− Iš tiesų, su lietuviais pradėjau dirbti visai neseniai. Kol gyvenau Danijoje, dauguma mano klientų buvo skandinavai: švedai, danai. Ilgą laiką su lietuviais dirbti tiesiog vengiau. Tačiau dabar akivaizdžiai matau, kad lietuviams mano paslaugų reikia kur kas labiau ir dažniau.
 
Mano klientai − ne vien lietuviai, kontingentas labai įvairus. Yra ir paprastų žmonių, yra ir aukštas pareigas užimančių asmenų, verslininkų, žinomų menininkų, scenos žmonių. Pastaruoju metu tarp klientų atsirado daug vyrų, nors anksčiau didžioji dalis mano klienčių buvo moterys.
 
Pasak M. Kuržinaitės, jei viskas gerai sekasi, žmogus aiškiaregio ar būrėjo pagalbos greičiausiai neieškos. Pasak M. Kuržinaitės, jei viskas gerai sekasi, žmogus aiškiaregio ar būrėjo pagalbos greičiausiai neieškos.
 
− Papasakokite, kas vyksta, kai žmogus vienokiu ar kitokiu klausimu į jus kreipiasi pagalbos.
 
− Kiekvieną kartą situacija būna skirtinga. Galiu susitikti su žmonėmis namuose ar kavinėje mieste. Dabar ryškėja dar viena nauja tendencija – konsultuoju internetu. Labai daug konsultacijų vyksta internetu su svetur gyvenančiais lietuviais. Žmonės pasiruošia klausimus, rodo savo arba kitų asmenų nuotraukas.
 
Man tereikia tik žmogaus fotografijos, kurioje gerai matyti akys. Nuotrauka turi būti be jokių filtrų. Manęs nedomina nei gimimo data, nei horoskopo ženklas ar kita panaši informacija.
 
Man neįdomu, kaip žmogus apsirengęs, todėl viskas, ko man reikia – tik veido nuotrauka. Informaciją aš gaunu iš žmogaus akių. Žiūrėdama į nuotrauką laukiu, kol ateina žinojimas.
 
− Kaip manote, kodėl labiausiai ateities viziją nori pamatyti emigracijoje gyvenantys lietuviai?
 
− Pradėkime nuo to, kad užsienyje gyvenantys lietuviai retai svetur gyvena savo noru. Dažniausiai jie emigruoja dėl to, kad nerado savęs Lietuvoje, dėl vienokių ar kitokių priežasčių buvo priversti ją palikti susiklosčius netinkamoms aplinkybėms. Gyvendami svetimoje šalyje jie irgi blaškosi.
 
Dažnai užsienyje pradeda kankinti alkoholizmo problemos. Manau, tokių bėdų atsiranda todėl, kad svetimoje šalyje nepavyksta savęs realizuoti, adaptuotis, žmonės neranda ieškotos laimės. Daug šeimų yra išsidraskiusių dėl lošimų.
 
Man yra tekę dirbti ir su mamyte, iš kurios Norvegijoje buvo atimtas vaikas. Radau, kuriame jis mieste, ir mačiau, kad jam viskas gerai. Taip pat mačiau, kad vaiką ji atgaus. Taip ir įvyko. Dabar jie laimingai gyvena Lietuvoje.
 
Daug žmonių kreipiasi dėl neištikimybės. Kad ir kaip būtų keista, daug atvejų pasitaiko būtent iš moterų pusės. Pastaruoju metu vyrai dažniau stengiasi išlaikyti šeimą kartu. Tiesa, ši tendencija pastebima ne tik tarp emigrantų − tokį norą išsako dauguma į mane besikreipiančių vyrų.
 
Savo darbe pastebėjau, kad mažiau uždirbantys žmonės, gyvenantys Lietuvoje, yra laimingesni, nei daugiau uždirbantys emigrantai.
 
Moteris nesistengia visos atsakomybės užsikrauti sau ant pečių ir nemano, kad tai būtų sąžininga jos pačios atžvilgiu. Moteris nesistengia visos atsakomybės užsikrauti sau ant pečių ir nemano, kad tai būtų sąžininga jos pačios atžvilgiu.
 
− Miralda, atskleiskite „Tiesos“ skaitytojams, kokius klausimus dažniausiai užduoda jūsų klientai.
 
− Bene, populiariausia tema – santykiai ir visi su tuo susiję klausimai. Ir man pačiai geriausiai sekasi padėti žmonėms, kurie ieško būdų būtent santykių problemoms spręsti. Taip pat pastaruoju metu galiu padėti ir sveikata besiskundžiantiems žmonėms. Mano matymai jau gana tikslūs.
 
Pastaruoju metu labai populiarus klausimas apie nekilnojamąjį turtą. Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje gyvenantys žmonės, prieš planuodami įsigyti nuosavybę, dažnai nori pasitikrinti, ar viskas gerai, kas ten gyveno prieš tai, ar nėra įvykę kokių nelaimių. Žmonės klausia, ar verta, ar jie ten jausis gerai ir bus laimingi.
 
Dabar taip pat dažniau padedu ieškoti dingusių žmonių. Dalyvavau ir spaudoje vasario pabaigoje plačiai nuskambėjusio be žinios dingusio Gintauto Matulaičio paieškoje. Giminaičiai kreipėsi ir sakė, kad kol kas tiksliausiai nusakiau, kuria kryptimi jis nuėjo. Deja, daugiau nieko nemačiau. Gal būtų kitaip, jei pati būčiau buvusi Klaipėdoje ir jo ieškojusi.
 
Emigrantai dažnai užduoda jiems rūpimus klausimus: ar grįšime gyventi į Lietuvą? Ką mums daryti grįžus? Ar mums pasisektų vienoks ar kitoks verslas?
 
− Ką darote, jeigu pasakyti žodžiai pasirodo klaidingi? O galbūt taip nebūna?
 
− Visų savo klientų prašau man pranešti, ar tai, ką jiems išpranašavau, išsipildė. Žiūrėdama į nuotrauką ne visada galiu pasakyti tikslų laiką, kada įvyks koks nors konkretus įvykis, gali būti kelių mėnesių ar netgi metų paklaida. Jeigu nesu užtikrinta tuo, ką matau, stengiuosi nesakyti arba pateikti kitaip, švelniau.
 
Seanso metu visuomet žmonių prašau man patvirtinti, jeigu esu teisi ir einu teisinga linkme. Labai svarbu tai, kaip žmogus užduoda klausimą – kuo tiksliau, tuo man lengviau išpranašauti.
 
O būna, kad ir nieko nematau. Tokiais atvejais taip ir pasakau. Galbūt žmogui lemta pačiam susitvarkyti su bėda, o gal tiesiog reikia ateiti kitą dieną. Būna ir taip.
 
Yra buvę konfliktų, kai žmonės mano, kad aš jiems kažko nesakau specialiai, nutyliu. Aš negaliu meluoti, sakyti netiesos ir išsigalvoti. Juk tuomet visi nusivylę žmonės mane tiesiog užkankintų savo priekaištais, tai labai pakenktų mano reputacijai. Jeigu jau matau, tai sakau, ką matau. Jeigu ne, sakau: „Nepykit, nematau ir nieko negaliu padaryti.“
 
Aiškiaregei tereikia turėti žmogaus fotografiją, kurioje gerai matyti jo akys. Aiškiaregei tereikia turėti žmogaus fotografiją, kurioje gerai matyti jo akys.
 
− Kaip jaučiatės žinodama, kad pasakyti žodžiai tiesiogiai įtakoja žmonių gyvenimus ir gali pastūmėti juos priimti svarbiausius sprendimus gyvenime?
 
− Nėra taip, kad kaip aš pasakau, taip ir būna kaip kirviu nukirsta. Mano vaidmuo yra padėti žmogui apsispręsti sudėtingose situacijose. Visada klientams aiškinu, kad sprendimą darau ne aš, o jie.
 
Aš tik suteikiu informaciją, kurią matau vienokioje ar kitokioje situacijoje. Nesistengiu visos atsakomybės užsikrauti sau ir nemanau, kad tai būtų sąžininga mano atžvilgiu.
 
Nors būna įvairių situacijų. Pavyzdžiui, jeigu matau, kad vyras moteriai tikrai yra netinkamas ir ją tikrai įskaudins – visada pasakau, kad jai tą vyrą reikia palikti, ir kuo greičiau.
 
Žinoma, atsakomybė didelė. Žmonių gyvenimams darau įtakos, tačiau tuo tikrai nesinaudoju.
 
− Kokios tokio darbo pasekmės? Ar būna ramių dienų, be regėjimų?
 
− Šitas darbas yra savo energijos atidavimas žmogui. Aš dirbu su žmonių problemomis. Žmogus, kuriam viskas gerai, mano pagalbos greičiausiai neieškos. Turiu daugybę labai stiprių klientų, kurie turi sukūrę verslus, tačiau ir jie palūžta, o pas psichologą eiti nenori, nes mano įžvalgos ir yra tai, ko jiems reikia.
 
Dirbti su stipriomis asmenybėmis visada sunku. Labai pavargstu, neramiai miegu, galvoju apie jų problemas. Pergyveni, aplanko prisiminimai. Mano nuolatiniai klientai žino, kad, jeigu jiems reikia, ištikus bėdai jie į mane gali kreiptis bet kuriuo paros metu.
 
Dar vienas įdomus dalykas: bėgant laikui išmokau atsiriboti ir pamiršti savo pranašystes.
 
Ir nors šis krūvis labai varginantis, aš labai myliu savo darbą. Myliu tai, ką darau, ir darysiu tai iki gyvenimo galo.
 
 
  

Žymos: Barbora Grigaliūnaitė, Miralda Kuržinaitė, Būrėja, Aiškeregė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Ateina jaunas vyrukas išpažinties ir sako kunigėliui:
– Oi, kunigėli, nusidėjau! Net nežinau, kaip čia jums pasakyti.
– Sakyk, sūneli, kas yra, ir nebijok – viskas liks tik tarp mūsų!
– Kunigėli, mergą išvedžiau iš kelio...
– Taigi labai gerai, sūnau, nes dar būtų mašina suvažinėjus! – atsako patenkintas kunigėlis.