Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Deimantė Dokšaitė   |   2010-09-16

Eiliniam amerikiečiui to patirti netenka

  
Eiliniam amerikiečiui to patirti netenka
© D.Dokšaitės nuotr.
Giedrė gimusi ir užaugusi JAV.

Giedrė Kazlauskaitė gimė ir užaugo šalia lietuviškiausio Čikagos rajono Lemonto. Dabar ji ten mokytojauja amerikietiškoje mokykloje. „Neretai atrodo, kad mokiniai galvoja, jog jie turėtų gauti dešimtukus vien už tai, kad atėjo į pamoką, klausėsi mokytojo ir nešoko pro langą“, – pasakoja ji ir priduria, kad lietuvių plačiai užgyventame rajone dešimtadalis vaikų mokykloje – lietuviai.

Anglų kalbą ir literatūrą dėstanti Giedrė sako, kad moksleiviai lietuviai išsiskiria mandagumu ir itin gražiais rašiniais. O ji, kaip mokytoja, ypatinga tuo, kad nuolat kalba apie Lietuvą ir visad tik pozityviai. Visi lietuvės mokiniai puikiausiai žino, kuo svarbi Sausio 13-oji, nes kiekvienais metais ji su ašaromis akyse savo auklėtiniams pasakoja apie drąsią tautą, nepabūgusią dėl savo laisvės stoti prieš tankus. Ji svajoja bent metus pagyventi Lietuvoje, ir ją aplanko kiekvieną vasarą. O kol kas lietuviškais reikalais rūpinasi Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungoje (PLJS), į kurios valdybą buvo išrinkta prieš pusmetį.

Lietuvoje mokytojo profesija išgyvena sunkų laikotarpį. Sakoma, kad mokytojai nėra gerbiami, kad jiems mokami maži atlyginimai. O kaip yra Amerikoje?

JAV mokytojai irgi nėra labai gerbiami. Nors valdžia deklaruoja, kad pedagogai yra itin svarbi visuomenės dalis, o vaikai – mūsų ateitis, tačiau pažvelgus į mokytojų algas to nesimato. Be to, mokytojų atlyginimai labai priklauso nuo to rajono, kuriame yra mokykla, žmonių sumokėtų mokesčių. Kuo jie didesni, tuo geriau ten uždirba mokytojai, ir darbo sąlygos geresnės – naujesnės patalpos, knygos gražesnės, daugiau naujausių technologijų, ir pan. Manau, kad JAV pagrindinė problema – mokytojų nelygybė.

Bet aš savo atlyginimu nesiskundžiu, galiu pragyventi, o darbas man labai patinka. Be to, manau, kad tie, kurie pasirenka mokytojo profesiją, ir nesitiki tapti turtingi.

Kai dėl pagarbos, iš savo mokinių ją tikrai jaučiu. Mokiniai manęs nemuša ir nemandagių replikų nelaido. Tačiau dabartiniai mokiniai nebeturi to vidinio noro atlikti pavestas užduotis kuo geriau, todėl ir apmaudu.

Bet mokyklos kaip institucijos mokiniai negerbia ir nebesupranta jos naudos. Neretai atrodo, kad jie galvoja, jog turėtų gauti dešimtukus vien už tai, kad atėjo į pamoką, klausėsi mokytojo ir nešoko pro langą, o gal net atnešė atliktą namų darbą. Bet pažiūrėjusi į to darbo kokybę suprantu, kad jie net savęs nebegerbia, nebeturi jokių ambicijų atlikti geriau, – svarbu tiesiog kaip nors padaryti, nesvarbu kaip. Jei mokytoja visiškai detaliai nesuformuluos, kaip atlikti vieną ar kitą užduotį, tai mokinys ir nepasistengs. O paskui dar sakys: man nepasakei, kad būtent šitaip turėjau daryti. Nebėra noro tobulėti, būti geresniu. Manau, dėl to ir mokytojai jaučiasi negerbiami.

Dirbi mokykloje, kurioje iš poros tūkstančių mokinių bent 200 yra lietuviai.

Tarp mano mokykloje besimokančių lietuvių yra ir tų, kurie jau gimė Amerikoje – antra, trečia lietuvių karta – ir tokių, kurie į JAV atvyko su tėvais iš Nepriklausomos Lietuvos prieš kelerius metus. Mokykla, kurioje dirbu, yra arti Lemonto ir Pasaulio lietuvių centro, kur įsikūrusi lietuviška parapija ir savaitgalinė mokykla. Net toje pačioje gatvėje yra lietuviška krautuvėlė, pavažiavus dešimt minučių – lietuviškas restoranas „Kunigaikščių užeiga“ ir dar pora lietuviškų krautuvėlių. Visa tai traukia lietuvius, ir jie kuriasi aplink. Aš ir pati šiame rajone užaugau.

Kiek tenka tiesiogiai dirbti su tavo mokykloje besimokančiais lietuviukais?

Kai kurie lietuviai mokosi mano klasėse. Be to, mūsų mokykla labai stengiasi puoselėti daugiakultūriškumą. O didžiausios tautinės mažumos mūsų mokykloje yra arabai, lenkai ir lietuviai. Vaikai, net naujai atvykę, paprastai labai gerai kalba angliškai – arba jie jau būna išmokę Lietuvoje, arba labai greitai išmoksta atvykę. O tėvams būna sunkiau, todėl visą jiems reikalingą informaciją aš verčiu į lietuvių kalbą. Iš kiekvienos tautinės grupės vienas tėvelis sutinka būti kontaktiniu žmogumi. Su lietuviu tėveliu ryšį palaikau būtent aš, be to, vertėjauju susitikimuose, posėdžiuose, kai kyla kokių nors klausimų dėl lietuvių vaikų ir į mokyklą kviečiami jų tėvai.

O visai neseniai teko vertėjauti spaudos konferencijoje, kai mūsų mokinys Lukas Veržbickas tapo geriausiu visos Amerikos bėgiku. Vertėjavau jo mamai. Tokiomis akimirkomis ypač džiaugiuosi, jog esu lietuvė. Juk tai garbė ne tik mūsų mokyklai, bet ir visai Lietuvai.

Ar lietuviai mokiniai išsiskiria iš kitų?

Negaliu pasakyti apie visus, bet tie, kurie mokosi mano klasėse, tikrai išskirtiniai – labai mandagūs. Gal jie taip ypatingai elgiasi, nes žino, kad ir aš esu lietuvė. Nežinau, kokie jie būna su kitais mokytojais. Ir jų rašiniai visada gražūs, nors kartais ir su gramatinėmis klaidomis. Nes lietuvių kalba yra tokia graži, kad kai jie savo mintis išverčia į anglų kalbą, tekstas skamba beveik kaip poezija. Tai esu girdėjusi ir iš kitų mokytojų.

Be to, pastebėjau, kad lietuviukai buriasi kartu, bendrauja tarpusavy. Tą patį daro ir lenkai, ir arabai. Kartais lietuviai koridoriuje tarpusavyje kalbasi lietuviškai ir net pamiršta, kad aš galiu viską suprasti, tai nugirstu ir visokių jų meilės istorijų (juokiasi – aut. past.). Pastebėjau, kad jiems įdomiau kalbėti lietuviškai.

Sakai, kad jiems įdomiau kalbėti lietuviškai. Bet juk paprastai tėveliai labai sunkiai turi dirbti, kad jų vaikai nepamirštų arba net išmoktų lietuviškai. Kaip buvo tavo pačios šeimoje?

Mūsų šeimoje namuose buvo griežtai draudžiama kalbėti angliškai. Pati nemokėjau angliškai, kol pradėjau lankyti mokyklą. Mano tėvai buvo geri, bet griežti, jiems tikrai buvo svarbu išlaikyti lietuvybę. Kita vertus, jie patys jau puikiai kalbėjo angliškai. Dabar gal yra kiek kitaip, nes naujai atvykusių vaikų tėvams patiems yra svarbu kuo greičiau išmokti kalbą, kad galėtų susirasti darbą ir integruotis. Gal todėl jų vaikams sunkiau išlaikyti gimtąją kalbą. Bet iš esmės, mano mokiniai lietuviškai kalba geriau nei aš. Jei mažas vaikas atvažiuoja į JAV, tai kartais jis tiesiog per porą metų užmiršta lietuvių kalbą. Tačiau mano mokykloje daugiausia mokosi tie, kurie iš Lietuvos išvažiavo jau būdami dešimties metų ar vyresni, todėl jiems išsaugoti lietuvių kalbą bus lengviau.

Lietuviškos veiklos niekada negana

Kai prisimeni savo vaikystę, paauglystę, kiek tave supo lietuviška veikla?

Atsimenu tik tai, kad nenorėjau eiti į lietuvišką šeštadieninę mokyklą, mat kaip tik šeštadienio rytais rodydavo labai gerus animacinius filmukus, ir visi amerikoniukai juos žiūrėdavo, o mes, lietuviukai, tuo metu turėdavome vykti į mokyklą. Ir dar išvakarėse, penktadienį, ruošti namų darbus.

Nuo mažens dalyvavau visose lietuviškose organizacijose – esu jūrų skautė, ateitininkė. Dalyvaudavau stovyklose, buvau istorijos būrelio lietuviškoje mokykloje pirmininkė. Nuolat dalyvaudavau susitikimuose, ateitininkų stovykloje „Dainavoje“ mokydavomės sakyti kalbas, debatuoti. Žodžiu, užsiimdavome ir labai rimta veikla, ne tik šiaip linksmai stovyklaudavome.

Man niekados, niekados nebuvo gana lietuviško gyvenimo. Nes būtent per lietuvišką veiklą atradau savo geriausius draugus. Amerikiečiai draugai vis keičiasi, nes keičiasi mokyklos, vėliau įstoji į universitetą – vėl pasikeitimai, ir pan. O lietuvius draugus pažįstu nuo mažens ir žinau, kad kai jau visi būsime seneliai, sėdėsime kur nors kartu ir žiūrėsime, kaip mūsų visų anūkai žaidžia. Todėl ir gera priklausyti lietuviškai bendruomenei, nes būtent per ją sutikau daugybę nuostabių žmonių. Ir ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje. Mus jungia bendros patirtys, ir tai yra unikalu. Todėl iki pat gyvenimo pabaigos noriu dalyvauti lietuviškoje veikloje, nes tai suteikia daugybę galimybių, o augančiam vaikui leidžia ne tik susirasti draugų, įdomiai leisti laisvalaikį, bet kartu ir daug ko išmokti per paskaitas ir diskusijas bei turiningai leisti laiką. Mes visi užaugome suprasdami, kad yra laikas linksmintis ir yra laikas dirbti bei tobulėti. Žinojome, kad būsime laikomi įdomesniais, jei turėsime savo nuomonę ir mokėsime ją pristatyti, žinojome, kad suaugusieji į mūsų nuomonę įsiklausys. Eiliniam amerikiečiui to patirti netenka.

Kaip gi tavo draugai amerikiečiai reaguoja, kai kiekvieną vasarą važiuoji į Lietuvą arba pasakoji, koks nuostabus miestas yra Vilnius, arba kalbi apie savo lietuvišką veiklą?

Jie tikrai daug žino apie Lietuvą ir žino, kaip čia puiku, nes nuolat iš manęs tai girdi. Ir nors yra sunkumų tiek bendruomenėse, tiek pačioje Lietuvoje, kalbėdami su amerikiečiais visad pabrėžiame gerus dalykus, visad akcentuojame, kaip didžiuojamės būdami lietuviais. Jie turbūt mano, kad Lietuva yra koks nors rojus, nes girdi tik pozityvius dalykus, mato gražiausias nuotraukas iš Lietuvos, ir pan. Ir su savo mokiniais nuolat kalbu apie Lietuvą, nes juk tai yra pusė mano gyvenimo. Vienas mokinys net nupiešė mano portretą, kuriame aš vilkiu marškinėliais su užrašu „Europeans rock“, o man už nugaros kabo trispalvė. Žinoma, mano klasė taip neatrodo, ir tokių marškinėlių neturiu, tačiau jie taip mane įsivaizduoja.

Beje, apie kalbą. Pastebėjau tokį įdomų dalyką, angliškai vadinamą „code switching“. Mes, Amerikos lietuviai, labai greitai sugebame keisti kalbas, tame pačiame sakinyje pasakyti kažką lietuviškai ir kažką angliškai. Jei kuris nors žodis yra lengvesnis arba taikliau apibūdina vieną ar kitą dalyką, mes tiesiog sakome jį, nesvarbu, ar lietuviškai, ar angliškai. Kai amerikiečiai tai išgirsta, jiems būna labai keista, nes iš tokios mūsų kalbos jiems būna suprantamas tik kas trečias žodis. Tarkim, mes sakome: „Gal nueikime į tą barą, kuris around the corner, nes ten like yra geriausi tacos.“ Amerikiečiams nuo tokio mūsų kalbėjimo paskausta galvas, nes sunku sugaudyti, ką mes sakome. Ir, beje, jie mums to gebėjimo pavydi. Be to, mums lengviau išmokti ir trečią ar ketvirtą kalbą.

Kiekvienais metais savo mokiniams pasakoji apie Sausio 13-ąją.

Taip. Ir kaskart verkiu. Ypač per pirmą pamoką. Nes važiuodama į darbą visada apie tai galvoju. Mokiniams pasakoju apie tai, kas nutiko ir kodėl tą dieną būsiu šiek tiek liūdnesnė, labiau susikaupusi. Man atrodo, tą dieną mokiniai supranta, kad aš ne tik nuolat kalbu apie Lietuvą, bet tikrai jaučiu stiprius jausmus tai šaliai. Ir jiems gera matyti, kad mokytoja irgi turi jausmus.

Kaip sugebi jauniems taip toli nuo Lietuvos esantiems žmonėms paaiškinti, kas tuomet įvyko ir kodėl tai taip svarbu?

Bandau kalbėti ta kalba, kurią jie supranta. Sakau, kad jie dažnai girdi mane kalbant apie Lietuvą. Sakau jiems, kad mano atgimusios šalies amžius yra labai panašus į jūsų amžių. Jūsų šalis dar jauna, bet jau gyvuoja daugiau nei 200 metų. O štai šiek tiek daugiau nei prieš dvidešimt metų mūsų krašte dar buvo uždrausta sakyti savo nuomonę, kalbėti savo kalba, išpažinti savo religiją. Ir jūs, kaip asmenybės, nenorėtumėte, kad kažkas jums aiškintų, ką daryti ir ko ne. Lietuvos žmonės nepabūgo kovoti už savo teises, už savo šalį, nors daug galingesnis priešas bandė juos nutildyti. Jiems buvo tokia svarbi jų kalba ir tauta, kad jie dėl to nepabūgo net mirties. Ir tuomet jų klausiu, kas iš jų nepabūgtų atsistoti priešais šautuvą ar tanką. Tada jie ir suvokia, apie ką aš kalbu ir kokia tos dienos svarba. Aš jiems sakau, kad aš užaugau ne su lėlytėmis ant kiekvieno kampo, bet su nuotraukomis iš Sausio 13-osios įvykių ant sienų. Mano tėvai nebandė mūsų apsaugoti nuo tų žiaurių nuotraukų ir faktų. Nors jei aš tokias nuotraukas rodyčiau klasėje, tai atsidurčiau teisme.

Jei neklystu, galvoji apie galimybę kurį laiką pagyventi Lietuvoje. Tiesa?

Jei tik pavyks, labai norėčiau čia gyventi. Jei atvažiuoju trims mėnesiams, tai užsimanau pasilikti metus, tai jei pagyvenčiau metus, turbūt užsigeisčiau likti visam laikui. Tačiau pirmiausia turiu pasižiūrėti, kokios bus sąlygos darbe. Mokykla, kurioje dirbu, yra tiesiog puiki. Administracija labai vertina ir palaiko mokytojus, o mokiniai irgi šaunūs. Aš galiu supykti ant mokinio, kai jis klasėje ištaria keiksmažodį, ir neturiu bijoti, kad vaikas atsineš į mokyklą ginklą. O kitose JAV mokyklose mokytojas ir apie tokius dalykus turi galvoti. Tikrai džiaugiuosi dirbdama šitoje mokykloje ir niekad jos nepalikčiau, nes galiu dirbti tą darbą, kuris man malonus. Tačiau dėl ekonominės krizės mokyklai gali pritrūkti pinigų arba kitais metais joje gali būti mažiau mokinių. O aš esu vėliausiai į darbą priimta anglų kalbos ir literatūros mokytoja, todėl, jei tektų ką nors atleisti, tai pirmoji turėčiau būti aš. Jei taip nutiktų, turbūt jau kitą savaitę atskrisčiau į Lietuvą. Ir, manau, kad čia net susirasčiau darbą. O jei nerasčiau, tikrai turėčiau ką čia veikti kaip PLJS valdybos narė.

Jei jau prakalbome apie PLJS, esi šios organizacijos valdybos narė, vicepirmininkė. Ką konkrečiai veiki? Kaip paaiškintum žmogui, kuris nesusidūręs su šia organizacija, kuo ji užsiima?

Tiksliai apibūdinti savo funkcijų negalėčiau, nes esame dar gana nauja valdyba. Buvome išrinkti sausio mėnesį Pietų Amerikoje vykusio pasaulio lietuvių jaunimo kongreso metu. Nusprendėme, kad per pirmą pusmetį patys save turime atrasti, suprasti, kokios bus mūsų pareigos, kokius konkrečius darbus galėtume dirbti, ir patys atrasti savo stiprybes. Bet iki šiol jau spėjome prisistatyti įvairioms ministerijoms, departamentams ir institucijoms. Norėjome, jog visi žinotų, kas yra ši organizacija ir kuo ji užsiima. Taip pat paskatinome lietuvių jaunimo sąjungas kraštuose pasidaryti SWOT analizes, kad išsiaiškintų, kokios yra jų stipriosios bei kokios silpnosios pusės, kad žinotume situaciją ir galvotume, kaip galime padėti ir apskritai kaip toliau dirbti. Reikia suprasti kiekvieno krašto sąjungos specifiką, nes visur sąlygos ir galimybės skiriasi. Taip pat užsiimame PLJS tinklalapio atnaujinimu ir planuojame atnaujinti PLJS logotipą, tam jau turime lėšų. Be to, įsteigėme PLJS atstovybę Lietuvoje. Atstovybei vadovauja Ieva Davydenko, kuri reprezentuoja mus Lietuvoje. Čia toks rimtesnis, apčiuopiamas mūsų darbo rezultatas, kurį pasiekė ši naujoji valdyba.

Ar galima sakyti, kad šios kadencijos PLJS valdyba yra kitokia nei buvusios iki šiol, nes ji yra pasiryžusi pokyčiams, o ne vien ketina tęsti tai, kas buvo daroma ilgą laiką iki šiol?

Visiškai teisingai. Ir tai sunkus darbas. Jei atvirai, ateidami į valdybą patys nė nenutuokėme, kad bus tiek daug darbo. Nes jei tikrai nori ką nors pakeisti, reformuoti, tai padaryti yra sunkiau, nei eiti pramintu takeliu. Todėl viskas taip lėtokai ir vyksta, kad pirmiausia patys norime suprasti PLJS reikšmę. Nesupratę, kuria kryptimi eiti, negalėsime imtis teisingų pokyčių iš pagrindų.

Ar teisingai suprantu, kad norite ne keisti dėl keitimo, bet tikrai tam, kad organizacija veiktų efektyviau?

Taip, norime, kad PLJS būtų profesionalesnė, modernesnė ir geriau veikianti. Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad lietuvių jaunimas užsienyje yra gerokai pasikeitęs, todėl ir pati organizacija turi keistis, prisitaikyti prie kitokių savo narių. O kai kuriuose kraštuose jaunimo sąjungos nesikeičia metų metus, jos tarsi sustabarėjusios. Todėl kaip į teigiamą pavyzdį žiūrime į Jungtinės Karalystės lietuvių jaunimo sąjungą (JKLJS), kuri, ko gero, yra pati aktyviausia lietuvių jaunimo sąjunga visame pasaulyje. Ji dirba labai veiksmingai ir kitaip, nei kitos sąjungos. Ir labai gerai, kad mūsų valdybos pirmininkas yra būtent iš Jungtinės Karalystės, nes jis patirtį iš ten gali atnešti į PLJS bei į kitų šalių lietuvių jaunimo sąjungas.

Vis dėlto valdyboje atstovauji senajai išeivijai, nes esi gimusi užsienyje, o ne pastaruoju metu emigravusi iš Lietuvos. Ar nesunku suprasti dabartinių emigrantų poreikius ir norus? Nes numanau, jog PLJS kartais nepadaro vienokių ar kitokių sprendimų vien todėl, kad taip niekada iki tol nebuvo daryta ir bijomasi pokyčių.

Žmogus, kuris nenori priimti naujų idėjų, kuris nenori nieko keisti, neturėtų kandidatuoti į valdybą. Nors pripažįstu, kad, pavyzdžiui, prakalbus apie PLJS logotipo keitimą pradžioje sakiau: gal išlaikykime jį tokį, koks yra jau daugelį metų. Bet dabar suprantu, kad pokyčiai tik į gera. Ir apskritai prognozuoju, kad kitos kadencijos valdyboje dauguma žmonių bus iš naujosios išeivių bangos. Šįkart dar taip nėra, bet kuo toliau, tuo daugiau PLJS narių įvairiose šalyse bus žmonės, gimę Lietuvoje. Ir tai natūralu.
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Sėdi ant kranto du apsirūkę narkomanai. Prie jų prieina policininkai ir klausia:
– Ar čia neišplaukė lavonas?
– Ne.
Po kiek laiko išplaukia lavonas. Vienas narkomanas jam sako:
– Gali sau plaukti. Nebijok, mes tavęs neišdavėm.