Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Barbora Grigaliūnaitė   |   2018-09-27

Filmo „Sengirė” režisierius M. Survila žmonėms norėjo suspėti parodyti seniausius Lietuvos miškus

  
Filmo „Sengirė” režisierius M. Survila žmonėms norėjo suspėti parodyti seniausius Lietuvos miškus
© Roberto Daškevičiaus nuotr
Kuriant filmą M. Survilos tikslas buvo supažindinti žmones su sengirėmis ir paskatinti jas saugoti.
Mano filmai gimė iš noro žmonėms papasakoti, ką mes dar Lietuvoje turime ir ką teoriškai dar galime išsaugoti. Įprasta, kad žmogus saugo tai, ką myli, o myli tai, ką pažįsta.

Režisierius Mindaugas Survila filmą „Sengirė“ pirmą kartą žiūrovams pristatė pernai, bet, kaip pats prisipažįsta, ketverius metus užtrukęs filmavimas ir antra tiek pasiruošimo pareikalavusi kino juosta jo nepaleidžia iki šiol. Įspūdingo dokumentinio filmo, nufilmuoto paskutinėse senosiose Lietuvos giriose ant žemės ir po vandeniu, laukiama pasaulio kino salėse ir festivaliuose, o šių metų spalio 23-iąją bus pristatytas ir Londone.

Pasinaudodami proga, filmo kūrėjo M. Survilos paprašėme „Tiesos“ skaitytojams papasakoti apie išskirtinio lietuviško filmo kūrybos užkulisius.
– Mindaugai, ką jums gyvenime reiškia gamta?
 
– Matyt, ne vien mano gyvenime, bet ir mūsų daugelio gyvenime gamta reiškia labai daug. Juk dešimtis milijonų metų gyvenome gamtoje ir tik per kelis pastaruosius šimtmečius gyvenimas iš esmės pasikeitė.
 
Man asmeniškai pasitaiko situacijų, kai, ilgai būdamas „po stogu“ ir skrebendamas klaviatūra, pasidarau irzlus, kažko nepatenkintas. Tik išvažiavus į gamtą iš karto viskas stoja į savo vietas: pasidaro aišku, kaip, kokioje situacijoje turėčiau elgtis, kaip reaguoti, kur judėti toliau.
 
Kartais mieste sunku sudėlioti savo mintis, nes čia labai daug trikdžių: reklama, transportas, nuolatinis visų kažkur bėgimas. O gamta – puikus būdas sustoti ir suprasti.
 
Unikalias Lietuvos girias M. Survila sugebėjo pateikti kaip patrauklią paslaptį, o filmas „Sengirė“ tapo puikia šalies reklama ir jau parodytas 22-uose tarptautiniuose festivaliuose. Asmeninio archyvo nuotr. Unikalias Lietuvos girias M. Survila sugebėjo pateikti kaip patrauklią paslaptį, o filmas „Sengirė“ tapo puikia šalies reklama ir jau parodytas 22-uose tarptautiniuose festivaliuose. Asmeninio archyvo nuotr.
– Kaip susiejote dvi aistras – gamtą ir fotografiją?
 
– Filmuoti norėjau nuo vaikystės, tačiau mano vaikystė buvo tokiu laikotarpiu, kai paprasčiausia filmavimo kamera kainuodavo tiek, kiek namas (apie filmuojančius telefonus niekas net nedrįso pasvajoti). Dėl to fotografavau, nes tai buvo puiki alternatyva filmavimui. O kai brolis iš JAV parvežė buitinę kamerą, buvau labai laimingas, nes taip galėjau žengti pirmus žingsnius link filmavimo.
Mano filmai gimė iš noro žmonėms papasakoti, ką mes dar Lietuvoje turime ir ką teoriškai dar galime išsaugoti. Įprasta, kad žmogus saugo tai, ką myli, o myli tai, ką pažįsta. Mano tikslas buvo supažindinti žmones su sengirėmis. Galbūt kažkoks labai mažas procentas jas įsimylės ir pradės saugoti?
 
Eilnė filmavimo diena palapinėje 30 m aukšytje. Asmeninio archyvo nuotr. Eilnė filmavimo diena palapinėje 30 m aukšytje. Asmeninio archyvo nuotr.
Filmavimo akimirka. Asmeninio arch. nuotr. Filmavimo akimirka. Asmeninio arch. nuotr.
 
– Ar prisimenate momentą, kada tiksliai pirmą kartą gimė idėja sukurti filmą „Sengirė“?
 
– Jei neklystu, 5-oje klasėje, kai atėjęs į savo mylimą pelkutę pamačiau, kad aplink buvęs miškas buvo iškirstas. Apie tai norėjosi pasakoti. O labiausiai žmones pasiekiantis pasakojimo būdas, matyt, yra kinas.
 
Pasiruošimas filmavimui, įspūdingiausių vietų, herojų paieškos, specialios filmavimo įrangos konstravimas truko aštuonerius metus. Pats dokumentinio filmo filmavimas – dar ketverius.
 
Siužeto linija dokumentiniame filme – tikrai nelengvas uždavinys. Juk negali sudaryti autorinės sutarties, pavyzdžiui, su briedžiu, kuris tiksliai, pagal scenarijų ateitų ten, kur reikia, ir padarytų tai, ką reikia. Tiesiog reikėjo laukti, laukti, kartais įjungti kamerą ir vėl laukti. Būtent dėl šios priežasties filmavimai užtruko tiek metų, o filmuotos medžiagos turėjome apie 400–500 val.
 
Filmas „Sengirė“ nėra mokomasis ar šviečiamasis, todėl nėra ir iš anksto apibrėžtos struktūros. Filme neskamba nei muzika, nei užkadrinis balsas. Dėl to montažui nėra konkrečių taisyklių. Tiesiog kūrėme, dėliojome, ieškojome įvairiausių jungčių. Panašiai, kaip sukurti muziką: nėra griežtų taisyklių, kaip sukurti gerą dainą. Tiesiog reikia kurti.
 
Per kuritnių tuoktuves. Asmeninio arch.nuotr. Per kuritnių tuoktuves. Asmeninio arch.nuotr.
Karšta diena juodųjų gandrų lizde. Asmeninio arch.nuotr. Karšta diena juodųjų gandrų lizde. Asmeninio arch.nuotr.
 
– Lietuviai didžiuojasi savo šalies gamta. Tikrai nesame per toli nutolę nuo miškų. Kaip manote, ar pakankamai tai saugome ir domimės?
 
– Ką lietuviai labiausiai mėgsta daryti vasarą Lietuvoje, o gal ir užsienyje? Matyt, keliauti kur nors „į mišką, prie ežeriuko šašlų pasikepti“? Ką mėgsta rudenį? Matyt, su kašikais į mišką grybų pasirinkti? Lietuvio genuose tos gamtos tikrai yra dar daug, ir tai džiugina. Tik kartais norėtųsi, kad labiau politiškai atstovėtų, kai yra priimami sprendimai valdžioje.
 
Lietuvos gamta yra unikali tuo, kad mes ją vis dar turime. Ar žinote, kas labiausiai rūpinasi miškų apsauga? Danai. Danai, kurie jau nebeturi ką saugoti, ir tada prabunda ir pradeda saugoti. O mes kol kas dar turime tokią galimybę.
 
– Ar tiesa, kad filmuojate ir fotografuojate iš pašaukimo, neturėdamas išsilavinimo šioje srityje?
 
– Teko garbė bendrauti su smetoniškais žmonėmis, kurie augo, formavosi dar tarpukario laikais. Ir žinote, bendraujant su jais sklisdavo tokia inteligencija, gyvenimo išmintis, nors kai kurie iš jų tebuvo baigę vos keturias klases. Tiesiog norėjau pasakyti, kad ugdymo įstaigos išduotas dokumentas ne visada yra svarbus. Svarbu, kokį pats „universitetą“ esi perėjęs.
 
Nuo penktos klasės fotografuodavau paukščius ir rašydavau mokslinius darbelius. Man biologija ir medija visada stovėdavo viena šalia kitos. Tiesiog iš pradžių nusprendžiau sužinoti, apie ką noriu pasakoti, o vėliau mokytis pasakoti. Negaliu lyginti operatoriaus ir biologijos mokslų. Matyt, visur savi niuansai.
 
Biologija – daugiau žinojimas, žinių interpretavimas. O operatoriaus darbas – daugiau pajautimas. Pavyzdžiui, galima paimti bet kokį kadrą ir, jeigu jis yra šiaip sau, tai tiek operatorius profesionalas, tiek paprastas žmogus pasakys, kad jis šiaip sau. Bet tik operatorius profesionalas įvardys tikslias priežastis, kodėl jis nesižiūri, o paprastas žmogus nebūtinai tai supras.
 
Laukymė girioje, kuria visi dalinasi. Asmeninio arch. nuotr. Laukymė girioje, kuria visi dalinasi. Asmeninio arch. nuotr.
 
Su filmo herojais sutarties nesudarysi, tad autoriui teko apsišarvuoti kantrybe ir jų laukti. Nuotraukoje – jūrinio erelio šeima. Asmeninio archyvo nuotr Su filmo herojais sutarties nesudarysi, tad autoriui teko apsišarvuoti kantrybe ir jų laukti. Nuotraukoje – jūrinio erelio šeima. Asmeninio archyvo nuotr
 
– Nors filmas įspūdingas ir nenusileidžia didelį finansavimą turinčioms juostoms užsienyje, biudžetas ir galimybės buvo kur kas mažesnės. Su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kaip juos kūrybiškai sprendėte?
 
– Dažnai žmonės klausia, kas buvo sunkiausia. Atsakymas – surinkti finansavimą. Gal ir niūrokai skamba, kad 80 proc. savo laiko turiu skirti pinigams rinkti (paraiškos, ataskaitos ir t. t.) ir tik 20 proc. – realiam darbui. Bet tokia yra realybė. Dėl šios priežasties esu labai dėkingas tiek rėmėjams, tiek paprastiems žmonėms, kurie prisidėjo prie projekto. Jūsų dėka, mielieji, visi darbai juda daug greičiau.
 
– Viename interviu esate sakęs, kad šis filmas atsirado žmonių geranoriškumo dėka. Ką turėjote omenyje?
 
– Turėjau omenyje kelis dalykus. Pirmiausia, labai daug žmonių patikėjo šiuo filmu dar pačioje pradžioje, kol visa tai buvo tik idėja, ir parėmė. Vėliau prisijungė daug kitų įvairių rėmėjų. Daug žmonių prisidėjo savo darbu filmo kūrimo metu. Jeigu visų pagalbą reikėtų apskaičiuoti pinigais, biudžetas būtų tris kartus didesnis.
 
Filmavimo akimirka. Taip kamera su operatoriumi gali skirsti 200 metrų. Asmeninio arch. nuotr. Filmavimo akimirka. Taip kamera su operatoriumi gali skirsti 200 metrų. Asmeninio arch. nuotr.
 
– Kartu su žmona Vaida, taip pat gamtos mokslininke, auginate du vaikus. Ar lieka laiko šeimai?
 
– Jeigu darbas yra tavo aistra, tai jie visi reikalauja daug laiko. Pastaraisiais metais pradėjau galvoti, kad šeima išties padeda su darbais, nes tiesiog turi rasti laiko, pavyzdžiui, „padūkti“ su Jonu. Arba ramiai pavaikštinėti su Elena. Ir tai yra puiki proga pabėgti nuo kasdienių darbų ir pailsėti. O kai sugrįžti pailsėjęs, ir visi darbai daug greičiau nusidirba.
 
– Ar filmuojant miškuose paromis, žiemą ir vasarą, kartais įsilipus į medį ir kitose nepatogiose vietose reikėjo specialaus fizinio pasiruošimo?
 
– Specialiai sporto salėse nesilankiau. Tiesiog fizinius krūvius stengdavausi didinti pamažu. Raumenys greitai priprasdavo. Aišku, kad kūnelis nesiverždavo nešti kuprinės, kuri sveria 64 kg, bet smegenys jį kartais priversdavo (juokiasi).
 
 
– Filmas buvo pristatytas ne tik Lietuvoje. Kokiose tarptautinėse kino salėse, festivaliuose rodėte „Sengirę“ ir kokių atsiliepimų sulaukėte?
 
– Iki šios dienos filmas jau buvo parodytas 22-uose tarptautiniuose festivaliuose 15 šalių. O festivaliai labai įvairūs: nuo didžiausio pasaulyje vykstančio dokumentinių filmų festivalio IDFA iki labai jaukaus, aukštai Italijos kalnuose vykstančio Lessinia ar nuo Canden (JAV) ir Sidnėjaus (Australija) festivalių iki „Baltijos bangos“, vykstančios Nidoje, ir t. t.
 
Man asmeniškai keista ir įdomu, kad pats filmas pateikiamas labai skirtingomis perspektyvomis: vieni festivaliai filmą ima dėl kinematografiškumo ir filmo meninės vertės, pavyzdžiui, CPH:DOX „Sengirę“ rodė mokslo skiltyje. Gal ir dėl šios priežasties filmas toks populiarus, nes į jį galima žiūrėti iš labai skirtingų perspektyvų?
 
O žmonių reakcijos, klausimai visur buvo labai panašūs. Aišku, norint gauti tikslų atsakymą, kokių jausmų filmas kelia žiūrovams, reikėtų klausti kiekvieno iš jų. Tačiau apibendrinus galima pasakyti, kad skirtingiems žmonėms, turintiems skirtingas patirtis, filmas kelia skirtingus jausmus.
 
Filmo „Sengirė" režisierius Mindaugas Survila jau dirba ties nauju projektu. Asmeninio archyvo nuotr. Filmo „Sengirė" režisierius Mindaugas Survila jau dirba ties nauju projektu. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Ką jums asmeniškai reiškia šis filmas. Tai tarsi vieno etapo pabaiga? Koks naujas etapas laukia jūsų kūryboje?
 
– Jau beveik metai po premjeros, bet dar ne pabaiga, nors, prisipažįstu, kartais norėtųsi ir pailsėti. Pavyzdžiui, visą spalio mėnesį praleisiu kelionėse važinėdamas po festivalius ir t. t. Filmas manęs vis dar nepaleidžia. Aišku, iš kitos pusės džiugu, nes žmonės vertina ir kviečia.
 
Tiesą sakant, man atrodo, kad apie miškus gali visą gyvenimą kurti ir kurti, o temos nebus išsemtos. Todėl jau trejus metus struktūriškai gryniname naują projektą ir esame labai dėkingi žmonėms, kurie jau prisideda tiek finansiškai, tiek žiniomis. Tai – taip pat „Sengirė“, tik šįkart interaktyvi.
 
Įsivaizduokite, tiesiog atsidarote interneto puslapį ir matote miško vaizdą. Girdite vėją, girdite paukščius. Jeigu pelę patraukiate į šoną – visas vaizdas ir garsas pasisuka. Taip galite dairytis, kur tik panorėję. Ir jeigu išgirsite, kad kažkas krebžda, galėsite spausti ant tos vietos, iš kur eina garsas. Pavyzdžiui, ant kelmo. Ir tada nersite į vidų ir galėsite stebėti, kaip tame kelme vabalai gyvena.
 
Arba jeigu jūsų dėmesį patrauks melodingas ūkavimas, galėsite kilti į viršų ir stebėti, kaip pelėdos gyvena, ir t. t. Panašiai kaip įprastas filmas, tik kiekvienas sau galės kurti scenarijų tokį, koks jam patinka. Dar daug daug dalykų bus galima sudėti į šią interaktyvią platformą.
 
 
 
 
  

Žymos: Filmas, režisierius, Mindaugas Survila

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Labas rytas, brangusis!
–Susimildama, mieloji, tik jau nesistenk man primesti savo nuomonės!