Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2017-08-18

Iš Lietuvos išvykusi psichoterapeutė: kada išvažiavusiesiems prireikia pagalbos

  
Iš Lietuvos išvykusi psichoterapeutė: kada išvažiavusiesiems prireikia pagalbos
© Asmeninio archyvo nuotr.
A. Dilienė išvykimui iš Lietuvos rengėsi ne vienerius metus, tad aplinkos pakeitimas šoko nesukėlė.
Dalis žmonių tik per skausmą suvokia labai svarbius dalykus, tik tai jiems atveria akis. Deja, tai faktas, dėsnis. (...) Šiems žmonėms labai reikia elementarios psichologo pagalbos

Priežastys, kodėl lietuviai palieka Lietuvą, būna individualios ir pačios įvairiausios. Skirtingai jos paveikia ir pačius išvykstančiuosius – kai kam netgi gali prireikti psichologo pagalbos. Gimtąją šalį palikusi ir vandenyno pakrantėje Prancūzijoje su šeima apsigyvenusi psichoterapeutė Aurima DILIENĖ migracijoje įžvelgia tik pozityvius pokyčius, tačiau sutinka, kad kai kuriems žmonėms tai gali būti tikra kančia.

Po visą pasaulį išsibarsčiusius lietuvius konsultuojanti psichoterapeutė „Tiesai“ ne tik atskleidė, kokių tikslų vedami tautiečiai kreipiasi į ją, bet ir papasakojo savo išvykimo istoriją. Moteris išvažiuoti iš Lietuvos nusprendė būdama brandaus amžiaus, materialiai apsirūpinusi ir supama būrio vaikų bei mintimi palikti namus nesusižavėjusio vyro.
– Aurima, kaip reikėtų jus pristatyti?
 
– Panašų klausimą užduodu savo klientams: „Kas jūs esate?“ Aš esu psichoterapeutė, gyvenu Prancūzijoje, didžiulės šeimos narė. Su vyru Vaidotu esame susituokę jau dvidešimt penkerius metus, esu septynių vaikų mama.
 
Veikla, kurios aš imuosi su aistra, – konsultacijos, darbas su žmonėmis, terapija. Mano profesija yra tai, kas man padėjo pasiekti dabartinę mano ir mano šeimos poziciją. Tai jau išsiaiškinau ir labai dėl to džiaugiuosi.
Aurima Dilienė išvykti nusprendė pajutusi, kad komforto zona ją tarsi migdo. Asmeninio archyvo nuotr. Aurima Dilienė išvykti nusprendė pajutusi, kad komforto zona ją tarsi migdo. Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar jums neatrodo, jog labai daug žmonių niekaip nepavyksta išsiaiškinti, kas gyvenime teikia didžiausią džiaugsmą?
 
– Žinoma. Bet juk tai labai ilgas kelias ir aš tokius žmones visiškai suprantu – pati ilgai ieškojau. Būdama 8-oje klasėje žinojau, jog būsiu medikė, ir tam kryptingai ruošiausi, tačiau tik vėliau atradau psichoterapiją – savo pašaukimą.
 
Ieškojimas yra normalus procesas. Nereikėtų pernelyg sureikšminti tos būsenos, jog tas džiaugsmas dar neatrastas. Gyventi šiandien, mokėti džiaugtis kasdien – viena iš svarbiausių užduočių.
 
– Bet tai juk taip žmogiška…
– Du suaugę mano vaikai šiuo metu irgi išgyveną tokią stadiją. Aš norėčiau nuraminti ir padrąsinti tokius žmones: viskas yra gerai. Mes neprivalome iš karto žinoti, kas aš esu, kuo noriu būti, kas man gyvenime labiausiai patinka... To ieškojimas yra kelias, ir jis labai įdomus. Gali pasitaikyti momentų, kai norisi viską mesti. Galų gale net ir atradimas – ne pabaiga. Tai gali būti pradžia – kažko dar gilesnio.
 
– Ar taip pat galima padrąsinti ir pusamžį žmogų, įsitikinusį, kad jo gyvenimas praėjo veltui taip ir neatradus savęs?
 
– Aš jam pasakyčiau: tu dar niekur nepavėlavai.
 
– O kada ir kaip pati atradote savo mėgstamą veiklą – psichoterapiją?
 
– Baigusi medicinos studijas Vilniaus universitete tapau vaikų psichiatre, turėjau daug su tuo susijusių žinių, tai man ir nurodė kelią. Man ši veikla labai įdomi, bet tik po savo 40-mečio supratau, kad darau tai, kas man skirta.
Pasak psichoterapeutės, išvykus pasikeičia tik aplinka, žmogus keičiasi vangiai. Asmeninio archyvo nuotr. Pasak psichoterapeutės, išvykus pasikeičia tik aplinka, žmogus keičiasi vangiai. Asmeninio archyvo nuotr.
– O kodėl atsidūrėte Prancūzijoje?
 
– Visą laiką norėjau išvažiuoti iš Lietuvos. Ne dėl to, kad ši šalis man nepatiktų. Tiesiog vieną dieną supratau, kad ten jau pakankamai nuveikiau (tuo labai džiaugiuosi!), man pasidarė nuobodu. Norėjosi naujų potyrių, išeiti iš komforto zonos. Mano nuomone, tai vieta, kurioje viskas tampa taip įprasta, kad net nereikia mąstyti, – atrodo, jog smegenys ima atrofuotis. Asmenybės vystymuisi tokios sąlygos tikrai nepadeda. Be to, norėjosi keliauti, išmokti kalbų.
 
Daug metų apie tai galvojau ir galų gale atėjo laikas ryžtis. Užaugo pirmieji vaikai, gavau pasiūlymą dirbti Danijoje. Tačiau dėl to, kad neišmokau kalbos taip greitai, kaip reikėjo, neišvažiavome.
 
Prancūziją pasirinkau dėl patirties vaikystėje – mokykloje Druskininkuose mūsų klasei buvo priskirta mokytis prancūzų kalbos, kurios aš nenorėjau ir dorai neišmokau, tačiau tie pagrindai pravertė.
Persikėlimas gyventi čia buvo didžiulis iššūkis, ruošėmės tam dvejus metus, mokėmės prancūzų kalbos. Vyras iš pradžių prieštaravo tokiam žingsniui, bet štai jau trečius metus gyvename ant Atlanto vandenyno įsikūrusiame Bordo mieste. Tai be galo gražus regionas, kaip ir visa šalis. Puikiai adaptavomės: vaikai lanko mokyklą, vyras išmoko prancūziškai, abu dirbame. Išvykimas mums tapo tarsi didžiulė pramoga.
 
– Kaip ten atrodo jūsų šeimos kasdienybė?
 
– Išvažiavome, bet atrodo, kad į Prancūziją atsivežėme viską, kuo anksčiau gyvenome, – pasikeitė tik aplinka, kalba ir klimatas, o pats gyvenimo būdas nepakito.
 
– Teko skaityti vieną jūsų parengtą tekstą, kuriame analizuojate savo požiūrį į išvykimą. Ar tos mintys susidėliojo savaime, ar prireikė kruopščios savianalizės, kaip tokie pokyčiai – šalies pakeitimas – paveikia žmogų?
 
– Išėjimas iš komforto zonos labai padeda save geriau pažinti, pasitikrinti, o gyvenimas viską kuo puikiausiai sudėlioja į vietas ir atskleidžia. Man savianalizės nereikėjo – juk ruošiausi dvejus metus, buvo užtektinai laiko pagalvoti, kaip mano gyvenimas pasikeis.
 
Žvelgiau į tai kaip į galimybę. Ir iš tikrųjų: būdama čia, pradėjau dirbti su lietuvių bendruomenėmis užsienyje – to iki šiol nedariau. Važinėju po Europą, vedu seminarus apie penkias meilės kalbas, apie santykius. Išsipildė ne tik mano svajonė keliauti, bet ir kartu panaudoti savo žinias, kažkam padėti kaip profesionalei. Tai nuostabu.
Šeimą Aurima lygina su komanda, kuriai reikia labai daug mokytis. Asmeninio archyvo nuotr. Šeimą Aurima lygina su komanda, kuriai reikia labai daug mokytis. Asmeninio archyvo nuotr.
– Jūsų patirtis iš esmės labai pozityvi. Tačiau lietuviai išvykimą iš tėvynės ne visada vertina taip džiugiai.
 
– Persikėlimas į kitą Europos Sąjungos valstybę visų pirma nėra emigracija. Mes – ne emigrantai, o tos pačios bendrijos gyventojai, pakeitę gyvenamąją vietą. Mūsų teisės yra vienodos, dokumentai galioja.
 
Argi mums reikia leidimų laikinai gyventi kitoje ES šalyje? Ne, mūsų statusas Europoje seniausiai pasikeitė.
 
Man teko bendrauti su daugybe užsienio lietuvių. Dalį jų galima priskirti kategorijai žmonių, kurie dėl išvykimo nesijaučia labai laimingi. Paprastai jie buvo priversti išvykti dėl susiklosčiusių tam tikrų aplinkybių, o ne savo valia. Tokiais atvejais atsiranda įvairių problemų, socialinė atskirtis svetur, smunka savivertė, kankina stresas dėl nutrūkusių ryšių, prarasto statuso, kontaktų, kalbos nemokėjimo ir taip toliau. Kita vertus, dalis žmonių tik per skausmą suvokia labai svarbius dalykus, tik tai jiems atveria akis. Deja, tai faktas, dėsnis. Lengvai tuos dalykus suprasti kažin ar iš viso įmanoma. Šiems žmonėms labai reikia elementarios psichologo pagalbos.
 
Tačiau kiti važiuoja užkariauti pasaulio ir save jame suvokia visai kitaip. Jeigu jie ir turi problemų, tai jų priežastys yra visiškai skirtingos nei pirmosios grupės. Šiems įdomu, kaip jie gali dar labiau tobulinti asmenybę, kaip augti toliau.
 
– Kokios dar bėdos atveda pas jus užsienio lietuvius?
 
– Mano specializacija – porų santykiai. Per dvidešimt penkerius metus aš tikrinau su tuo susijusias įvairias teorijas bei praktikas ir tikrai įgijau vertingos patirties ir ja dalinuosi.
 
Mano klientai yra žmonės, kurie nori gyventi geriau. Parengiau jiems programas, leidžiančias išmokti iš gyvenimo ko nors naujo. Yra ir tokių, kuriuos pakviečiu į Bordo porai savaičių paatostogauti ir kiekvieną dieną skirti šiek tiek laiko savo santykių analizei kartu su manimi.
 
Yra tokių, kurie nori skirtis. Jiems per tą laiką tiesiog būtina viską įvertinti ir tik tuomet priimti tvirtą sprendimą, kaip elgtis toliau.
 
Kai kurie gyvena visapusiškai puikiai, bet jiems dar kažko norisi. Su tokiais klientais labai įdomu dirbti, matyti, kaip jie randa galimybių augti, nors atrodo viską pasiekę: vaikai užauginti, materialiai apsirūpinta – belieka geriau pažinti save ir drauge savo santykius pakelti į aukštesnį lygį.
– Ką įmanoma surasti žmonėms, kurių buitis viskuo aprūpinta, neturi sveikatos problemų, profesiniai tikslai įgyvendinti, nuolat keliauja, patiria naujų įspūdžių, seksas – tobulas, santykiai – puikūs, pinigų netrūksta?
 
– Net ir tokiais atvejais gyvenimui trūksta skonio. Jeigu gyvenimas yra saldus, tai nuolatinis saldumynų valgymas atsibosta – žmogus pradeda bandyti kitus skonius. Aš jiems padedu jų atrasti. Visada yra tai, ko dar galima išmokti. Mano programos skirtos padėti suprasti kryptį: duodu idėją, o toliau jie ieško patys.
Ir savo gyvenimą taip nugyvenau. Mūsų šeimoje protas yra mano vyras, jis – tikras genijus. O aš – tai idėjos ir kūryba. O plėtojame viską kartu. Iš šalies galiu matyti, su kokiu užsidegimu tai daro mano klientai, ir labai dėl to džiaugiuosi.
 
– Atsakykite į dar vieną klausimą: ką reiškia auginti septynis vaikus?
 
– Du jau pradėjo savarankišką gyvenimą, taigi auginame tik penkis, iš kurių mažiausiam – 6 metukai.
Šeima – tai komandinis žaidimas. Kaip ir sporte, norint pasiekti aukščiausią lygą reikia gero trenerio, kad kažkas iš šalies stebėtų ir matytų klaidas bei pranašumus, kaip žaisti efektyviau, todėl man neretai praversdavo mano, kaip psichoterapeutės, patirtis.
 
Kuo didesnė komanda – tuo įdomiau, tuo daugiau interesų reikia suderinti. Mudu su vyru daug mokėmės ir tebesimokome, daug investuojame į savo santuoką, geresnius santykius. Tai – besitęsiantis procesas.
 
Šeima yra nesibaigiantis mokslas. Aš nuolat mokausi, daug į tai investuoju. Pamenu, kaip pačioje savo šeimyninio gyvenimo pradžioje pinigus, skirtus skalbinių džiovyklei, išleidau savaitgalio seminarui apie santykius. Nesigailiu nė vieno išleisto cento. Ir esu labai dėkinga vyrui, kad jis tai toleravo, suprato. Dabar abu tuo džiaugiamės.
 
Nesakau, kad mes pasiekėme aukščiausią lygą, bet esame pakeliui. Ir visus savo klientus kviečiu mokytis žaisti kaip komanda ir siekti tos aukščiausios lygos!
  

Žymos: Emigracija, aurima dilienė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Girtas klientas šaukia taksistui:
– Prašau nuvežti namo!
– O tiksliau? – klausia vairuotojas.
– Į didįjį kambarį!
document.write ("<\/scr"+"ipt>");