Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Daiva Simanavičiūtė, savaitraštis ATGIMIMAS   |   2011-07-04

Išeivijos organizacijų dilema: padoru imti ar gėda?

  
Išeivijos organizacijų dilema: padoru imti ar gėda? Išeivijos organizacijos finansavimo ieško ir Lietuvoje.

Ar parama išeivijos organizacijoms turi būti teikiama ir kodėl? Bendruomenių


nariai – savanoriai ar savanaudžiai?

Šiais me­tais įvai­riems lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jų ir li­tu­a­nis­ti­nio švie­ti­mo įstai­gų pa­teik­tiems pro­jek­tams įgy­ven­din­ti bu­vo skir­ta 255,5 tūkst. li­tų. Vals­ty­bės po­li­ti­kai ry­šiams su už­sie­nio lie­tu­viais kur­ti ir įgy­ven­din­ti per­nai bu­vo at­rėž­ta apie 1,47 mln. li­tų, šie­met – 1,5 mln. li­tų. Dau­giau­sia lė­šų yra pa­nau­do­ja­ma lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jų ir kul­tū­ros dar­buo­to­jų al­goms ir ke­lio­nės iš­lai­doms pa­deng­ti.
Šį­kart, tu­rė­da­mi gal­vo­je ri­bo­tas mū­sų vals­ty­bės fi­nan­si­nes ga­li­my­bes, pa­mė­gin­ki­me pa­si­aiš­kin­ti, ar pra­smin­gai yra pa­skirs­to­ma ma­te­ria­li­nė ir dva­si­nė pa­ra­ma, ku­rią mū­sų vals­ty­bė tei­kia lie­tu­vių ben­druo­me­nėms už­sie­ny­je? Ar, jei žvelg­tu­me mo­ra­li­niu, eti­niu ar pi­lie­ti­niu as­pek­tu, fi­nan­si­nė pa­ra­ma tu­ri bū­ti tei­kia­ma ir ko­dėl? Pa­ga­liau ar ben­druo­me­nių veik­la už­sie­ny­je ne­bū­tų pra­smin­ges­nė, jei jos vie­ny­tų­si ne­tu­rė­da­mos fi­nan­si­nių sver­tų iš Lie­tu­vos?
 
Apie fi­nan­si­nę pa­ra­mą gė­da kal­bė­ti
 
Ja­ni­nai Sur­vi­lai­tei, ra­šy­to­jai, bu­vu­siai Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kei (1999–2006), gy­ve­ni­mas sve­ti­mo­je ša­ly­je kiek­vie­ną die­ną pri­me­na, kiek iš tik­rų­jų emig­ran­tai yra sko­lin­gi sa­vo Tė­vy­nei ir kiek jie daug įsi­pa­rei­go­ję: „Da­bar Švei­ca­ri­jo­je yra įsi­kū­rę apie po­rą de­šim­čių įvai­rių moks­lų ti­tu­lus tu­rin­čių dak­ta­rų, apie 80 pro­cen­tų Lie­tu­vo­je įgi­ju­sių aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą ta­len­tin­gų mu­zi­kų, fi­lo­lo­gų, in­ži­nie­rių, iš­ra­dė­jų, kū­rė­jų. Ir vi­si dir­ba­me ne Lie­tu­vai, o Švei­ca­ri­jai.
 
At­ro­do, kad mums, sa­vo no­ru pa­li­ku­siems Tė­vy­nę ir ne­už­si­mo­kė­ju­siems jai už įgy­tus moks­lus, apie fi­nan­si­nę Lie­tu­vos biu­dže­to pa­ra­mą bū­tų gė­da kal­bė­ti, ta­čiau taip nė­ra. Da­bar­ti­nės pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės ser­ga ypa­tin­ga li­ga: ne Lie­tu­vai kuo dau­giau duo­ti, o iš varg­šės Tė­vy­nės rei­ka­lau­ti, nes spė­ta įsi­ti­kin­ti, kad tik taip ga­li­ma pa­sau­lio ir Lie­tu­vos aky­se iš­gar­sė­ti. Taip at­si­ti­ko, kad Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės val­dy­ba, nuo 2006–ųjų su­da­ry­ta tik iš at­vy­ku­sių nau­jų na­rių su la­bai ak­ty­via pir­mi­nin­ke Jū­ra­te Cas­per­sen Jab­lons­ky­te prie­ky­je, ir­gi pa­si­sten­gė, kad vi­sus pro­jek­tus so­li­džiai ap­mo­kė­tų var­ga­nas Lie­tu­vos biu­dže­tas.“
Ra­šy­to­jos žo­džiais, pra­si­dė­jo ne­įpras­tas iki šiol „žai­di­mas“: „Lie­tu­va ap­mo­ka, o ben­druo­me­nė ap­si­šau­kia, kad „pa­da­rė“ Lie­tu­vai di­de­lę „do­va­ną“, ir už tai gau­na net ap­do­va­no­ji­mų. Vi­siš­kai ne­su­pran­ta­ma, ko­kiam tiks­lui Lie­tu­va 2007–ai­siais tu­rė­jo nu­pluk­dy­ti į Švei­ca­ri­ją ke­lio­li­ka de­šim­čių tūks­tan­čių biu­dže­to pi­ni­gų į J.Cas­per­sen ren­gia­mą pa­sau­li­nę kon­fe­ren­ci­ją lie­tu­vių kal­bos dės­ty­mo klau­si­mais, jei­gu prieš tai bu­vu­si Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės val­dy­ba tuo klau­si­mu be jo­kių są­nau­dų bu­vo vi­sus ga­li­mus dar­bus at­li­ku­si ir ga­lu­ti­nai iš­si­aiš­ki­nu­si, kad, no­rint at­gai­vin­ti lie­tu­vių kal­bos dės­ty­mą, rei­kia ei­ti vi­sai ki­tu ke­liu, t. y. vi­siems vie­nin­gai pu­re­nant dir­vą ben­dro­sios vals­ty­bi­nės po­li­ti­kos dir­vo­ne.“
 
Ne­lai­do­ki­me se­nų­jų emig­ran­tų tra­di­ci­jų
 
J.Sur­vi­lai­tės ma­ny­mu, kiek­vie­na Va­ka­rų ša­lių ben­druo­me­nė, gal­būt tik iš­sky­rus ben­druo­me­nes bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos ša­ly­se, yra pa­jė­gi pa­ti plė­to­ti sa­vo kul­tū­ri­nę ir moks­li­nę veik­lą – „vi­si emig­ran­tai už­dir­ba ge­rai, vi­si gy­ve­na­me tur­tin­go­se Va­ka­rų vals­ty­bė­se. Ši­tos vals­ty­bės, jei pri­rei­kia, ir­gi ga­li pa­dė­ti, o kau­ly­ti iš varg­šės Lie­tu­vos pi­ni­gus ir ei­ti leng­viau­siu ke­liu, kad iš­gar­sė­tum, – tik­rai ne­leis­ti­na ir amo­ra­lu.
 
Tu­ri­me vie­ną kar­tą vi­si rim­tai ap­svars­ty­ti, ko­kią nau­dą Lie­tu­vai duo­da ir J.Cas­per­sen aiš­ki­na­mas žai­di­mas: „GAU­TI–DUO­TI“, t.y. iš Lie­tu­vos biu­dže­to im­ti pi­ni­gus, pas­kui „grą­žin­ti“ kny­gos ar me­mo­ria­li­nės len­tos pa­vi­da­lu, ži­no­ma, jau su sau ne­pel­ny­tai „už­si­tar­nau­ta“ gar­be?! Ar­gi tik to­kį „ping–pon­go“ ma­lo­nu­mą iš mū­sų, emig­ran­tų, nu­si­pel­nė pa­tir­ti su­var­gu­sios Lie­tu­vos lie­tu­viai? Ko­dėl taip el­gia­si tur­tin­giau­sios pa­sau­lio ša­lies Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nė? Ar ir vi­sos pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės jau ne­tu­ri dau­giau ką veik­ti? Ko­dėl se­no­ji Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių kar­ta vi­sai ki­taip su­ge­bė­jo my­lė­ti Lie­tu­vą, jai tik duo­da­ma? Ar ta tra­di­ci­ja nau­jos emig­ran­tų kar­tos jau pa­lai­do­ta?“
 
Ge­ra­no­riš­kas sa­va­no­riš­ku­mas ar tik re­kla­ma?
 
Ja­ni­na Sur­vi­lai­tė at­krei­pė dė­me­sį ir į dar vie­ną pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nių pro­ble­mą – lie­tu­viš­kų mo­kyk­lė­lių už­sie­ny­je kū­ri­mą ir iš­lai­ky­mą: „J.Cas­per­sen, pa­ti sa­vo vai­kų lie­tu­viš­kai nie­ka­da ne­mo­kiu­si, ta­po at­sa­kin­ga už emig­ran­tų vai­kų lie­tu­viš­ką švie­ti­mą. Ji pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės su­va­žia­vi­muo­se ke­lia idė­jas, kad emig­ran­tų vai­kams lie­tu­viš­kai kaip ir ne­rei­kia mo­ky­tis – už­ten­ka, kad jie že­mė­la­py­je pa­ro­do, kur yra Lie­tu­va, ir iš ke­lių pa­sau­lio vė­lia­vų iš­ski­ria mū­sų Tri­spal­vę.
 
Ne­jau­gi per šim­tais tūks­tan­čių skai­čiuo­ja­mą Pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nę ne­ga­li­ma ras­ti lie­tu­vės mo­ti­nos, ku­ri be var­go kal­bė­tų­si su sa­vo vai­kais lais­vai lie­tu­viš­kai, ga­lė­tų pa­tar­ti ir pa­mo­ky­ti ki­tus, kaip „to­kį ste­buk­lą“ pa­sie­kė, ir ne­rei­ka­lau­tų iš Lie­tu­vos, kad jai bū­tų už­mo­ka­ma už jos pa­čios kvai­lu­mą?! Di­de­lė mū­sų lai­kų ka­tast­ro­fa yra ta, kad ne­su­vo­kia­ma ri­ba, kai ge­ra­no­riš­kas sa­va­no­riš­ku­mas per­ei­na tik iš­si­gar­si­ni­mą, be jo­kios nau­dos Tė­vy­nei.“
 
Žmo­nės dir­ba iš idė­jos
 
Sau­liaus Bui­vio, Olan­di­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės vi­ce­pir­mi­nin­ko, tei­gi­mu, 2010–ųjų sau­sį Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jo­je bu­vo pa­reng­ti ir pa­tvir­tin­ti Už­sie­nio lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jų pro­jek­tų at­ran­ką reg­la­men­tuo­jan­tys tei­sės ak­tai (http://www.urm.lt/in­dex.php?–2022653943): „Pro­jek­tui skir­tų pi­ni­gų pa­nau­do­ji­mas yra griež­tai reg­la­men­tuo­tas. Jei da­ro­me prie­lai­dą, kad ben­druo­me­nės ne­tu­ri įsta­tų, ne­vyks­ta vi­suo­ti­niai su­si­rin­ki­mai, ben­druo­me­nės val­dy­bos ne­pa­tei­kia ata­skai­tų, jų na­riai nė­ra per­ren­ka­mi ir vie­nin­te­lis ben­druo­me­nių val­dy­bos ar pir­mi­nin­kų tiks­las yra pa­si­sa­vin­ti pro­jek­tams skir­tus pi­ni­gus, to­kiu at­ve­ju ma­no at­sa­ky­mas bū­tų toks: taip, stip­res­nės kon­tro­lės rei­kia ar­ba net ne­rei­kia fi­nan­suo­ti to­kių ben­druo­me­nių pro­jek­tų.
 
Bet ma­ny­čiau, kad dau­ge­ly­je ar net vi­so­se ben­druo­me­nė­se žmo­nės, pri­klau­san­tys val­dy­bai, dir­ba iš idė­jos ir la­bai daž­nai au­ko­ja ne tik sa­vo lai­ką, bet ir pi­ni­gus. Tai­gi iš­ori­nės (Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos) ir vi­di­nės (iš ben­druo­me­nės na­rių) kon­tro­lės pa­kan­ka. Ir, jei stai­ga at­si­ras­tų pa­pil­do­mų biu­ro­kratinių kliū­čių, ma­nau, kad dau­ge­liui žmo­nių ran­kos nu­svir­tų.“
 
Į ben­druo­me­nes bu­ria­si ne­sa­va­nau­džiai
 
S.Bui­vys dėl lie­tu­viš­kų mo­kyk­lė­lių pa­brė­žė, kad „Švei­ca­ri­ja iš vi­so joms ne­ga­vo fi­nan­sa­vi­mo, Bal­ta­ru­si­ja, Ka­li­ning­ra­das, Lat­vi­ja, Len­ki­ja ga­vo 25 680 Lt, Gru­zi­ja – 1000 Lt, Nor­ve­gi­ja – 2500 Lt, Is­pa­ni­ja – 1000 Lt, Suo­mi­ja – 1000 Lt ir Vo­kie­ti­ja – 1000 Lt (ben­dra su­ma – 6500 Lt). Ma­ny­čiau, kad iš­va­da, ku­rią ga­li­ma pa­da­ry­ti, yra to­kia: jei li­tu­a­nis­ti­nės mo­kyk­lė­les vei­kia, tai jos vei­kia tik dėl ini­cia­ty­vių žmo­nių. Pa­ti mo­kyk­los kon­cep­ci­ja, jos veik­la vi­siš­kai pri­klau­so nuo ben­druo­me­nės ir tė­ve­lių no­rų bei ak­ty­vu­mo. Ma­no nuo­mo­ne, nu­ro­dy­mai, ką, ka­da, kaip ir pa­gal ko­kias pro­gra­mas mo­ky­ti, ne tik kad ne­pa­dė­tų mo­kyk­lė­lių gy­va­vi­mui, bet ir jas suž­lug­dy­tų“.
 
Vi­ce­pir­mi­nin­ko tei­gi­mu, ver­ta pa­mi­nė­ti la­bai ge­rą pa­vyz­dį Ny­der­lan­duo­se: „Ke­le­tas ak­ty­vių ma­my­čių kar­tą per mė­ne­sį Ams­ter­da­mo bib­lio­te­ko­je skai­to vai­kams pa­sa­kas. Aš ma­nau, kad tai yra la­bai gra­ži ini­cia­ty­va. To­kios ini­cia­ty­vos ga­lė­tų bū­ti rem­ti­nos. Kal­bant apie ma­te­ria­li­nę pa­ra­mą, yra la­bai svar­bu su­vok­ti, kad vals­ty­bė ne­fi­nan­suo­ja ben­druo­me­nių veik­los.
 
Mes ku­ria­me pro­jek­tus, ku­rie pa­de­da įgy­ven­din­ti ben­druo­me­nės veik­los tiks­lus. 2010 me­tais su­ren­gė­me 11 ren­gi­nių ir ga­vo­me 2000 Lt pa­ra­mą. Ji bu­vo skir­ta ren­gi­niui „LT.ART.NL“ (http://ltartnl.blogs­pot.com/) or­ga­ni­zuo­ti. Šio ren­gi­nio tiks­las bu­vo su­bur­ti Ny­der­lan­duo­se gy­ve­nan­čius ir ku­rian­čius jau­nus lie­tu­vius me­ni­nin­kus bei pri­sta­ty­ti juos Ny­der­lan­dų vi­suo­me­nei. Vi­si or­ga­ni­za­ci­niai dar­bai bu­vo at­lik­ti sa­va­no­rių. Ben­dros ren­gi­nio iš­lai­dos sie­kė 7000 Lt ir gau­ti pi­ni­gai iš da­lies pa­dė­jo pa­deng­ti sa­lės nu­omą. Skir­ta pa­ra­ma bu­vo dau­giau kaip mo­ra­li­nis pa­lai­ky­mas, pa­tvir­ti­ni­mas, kad tai, ką mes da­ro­me, yra įver­ti­na­ma Lie­tu­vo­je.“
 
S.Bui­vys pa­brė­žė, kad ben­druo­me­nės ne­si­bu­ria dėl to, kad ga­lė­tų „pa­im­ti“ pi­ni­gus iš Lie­tu­vos: „Ir jei veik­la vyks­ta, tai dėl to, kad yra ak­ty­vių žmo­nių, ku­rie no­ri, jog ji vyk­tų. Jei mes no­ri­me ma­ny­ti, kad kaž­kas bu­ria­si į ben­druo­me­nes ar lei­džia laik­raš­tį tik to­dėl, jog ša­liai sun­kiu me­tu ga­lė­tų pa­si­sa­vin­ti jos ri­bo­tus re­sur­sus, tai da­ry­ti yra la­bai leng­va. Ben­druo­me­nės bu­ria­si dėl to, kad žmo­nės no­ri puo­se­lė­ti lie­tu­vy­bę ir dirb­ti kar­tu.“
 
Svar­bu pa­ro­dy­ti, kad vals­ty­bė emig­ran­tais rū­pi­na­si
 
Ge­di­mi­no Luk­šio, moks­li­nin­ko, nau­jo­sios kar­tos emig­ran­to, su­pra­ti­mu, dau­ge­liu at­ve­jų ga­li­ma teig­ti, kad už­sie­ny­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai už­dir­ba dau­giau, tad jie tu­rė­tų su­ge­bė­ti pa­tys pa­si­rū­pin­ti sa­vo ben­druo­me­nės fi­nan­sais: „Vis dėl­to de­rė­tų klaus­ti, kiek svar­bi jiems ir jų vai­kams yra ta ben­druo­me­nė ir lie­tu­viš­ku­mo ug­dy­mas? Kiek svar­bu Lie­tu­vos vals­ty­bei šiuos žmo­nes iš­lai­ky­ti kul­tū­ri­nė­je erd­vė­je? Ma­nau, kad šis da­ly­kas tu­rė­tų bū­ti pri­ori­te­ti­nis. Po­pu­lia­ci­jos ne­pri­tek­lių ge­riau (ir pi­giau) „iš­spręs­ti“ sie­kiant, kad dau­gu­ma emig­ran­tų grįž­tų į Lie­tu­vą, nei šią spra­gą už­pil­dant imig­ran­tais.“
 
Moks­li­nin­ko ma­ny­mu, svar­bu pa­ro­dy­ti, kad vals­ty­bė emig­ra­vu­siais pi­lie­čiais rū­pi­na­si, ne­pa­lie­ka jų li­ki­mo va­liai: „Fi­nan­si­nė pa­ra­ma yra vie­nas iš bū­dų tai pa­siek­ti, bet to­li gra­žu ne vie­nin­te­lis. Ma­no po­žiū­riu, daug svar­biau yra rim­tai ir sa­vi­kri­tiškai nag­ri­nė­ti prie­žas­tis, ko­dėl tie žmo­nės iš­vyks­ta, ir ini­ci­juo­ti po­ky­čius Lie­tu­vo­je.
 
Spė­ju, kad tai ir so­cia­li­nės at­skir­ties ma­ži­ni­mas, ir ab­sur­diš­kų biu­ro­kratinių bar­je­rų ša­li­ni­mas, ir smul­kaus ver­slo ska­ti­ni­mas, ir to­le­ran­tiš­kes­nės vi­suo­me­nės pro­pa­ga­vi­mas, ir in­ves­ti­ci­jos į moks­lą, švie­ti­mą, trans­por­to in­fra­struk­tū­rą, nau­ją­sias tech­no­lo­gi­jas. Be abe­jo, pa­žan­gai šio­se sri­ty­se rei­kės lai­ko, gal­būt net de­šimt­me­čių, bet svar­biau­sia ju­dė­ti tin­ka­ma lin­kme. Tai pa­ju­tę emig­ran­tai po tru­pu­tį pra­dės grįž­ti. De­ja, tu­riu pri­pa­žin­ti, so­cia­li­nė at­skir­tis nuo­lat di­dė­ja, Sei­mo na­riai tar­si kon­ku­ruo­ja, ku­ris pa­siū­lys kon­ser­va­ty­ves­nę, la­biau na­cio­na­lis­ti­nę, kse­no–/ho­mo­fo­bi­nę ini­cia­ty­vą, o biu­ro­kratijos sau­lė švie­čia kaip nie­ka­da stip­riai. Tad bū­ti­na kuo grei­čiau su­si­tvar­ky­ti sa­vo kie­mą. Pa­ra­ma lie­tu­vy­bės ska­ti­ni­mui už­sie­ny­je, be abe­jo, yra svei­kin­ti­na, bet tik­rai ne svar­biau­sias pri­ori­te­tas.“
 
Ge­di­mi­no Luk­šio su­pra­ti­mu, daug kas pri­klau­so nuo pa­čios ben­druo­me­nės ir žmo­nių – „kiek ji or­ga­ni­zuo­ta ar cha­o­tiš­ka, ko­kie žmo­nės su­da­ro jos pa­grin­dą. Il­giau įsi­kū­ru­siems, la­biau iš­si­la­vi­nu­siems žmo­nėms spren­di­mas grįž­ti ar ne la­biau pri­klau­so ne nuo trum­pa­lai­kių pa­ska­tų, o nuo es­mi­nių po­ky­čių per­spek­ty­vos. No­rint iš­lai­ky­ti šiuos žmo­nes (o ypač jų vai­kus) mū­sų kul­tū­ri­nė­je erd­vė­je, in­ves­ti­ci­jos į lie­tu­viš­kas mo­kyk­las ir ki­tas kul­tū­ri­nes pro­gra­mas tik­rai at­si­pirk­tų. Vis dėl­to svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį į to­kių pro­gra­mų nuo­sek­lu­mą ir ko­ky­bę – joms (gal­būt kiek­vie­nai ša­liai at­ski­rai) tu­rė­tų eg­zis­tuo­ti il­ga­lai­kė stra­te­gi­ja ir tam tik­ri mi­ni­ma­lūs stan­dar­tai. Pa­ti­ki­mu­mas ir pres­ti­žas gal­būt net svar­bes­ni už fi­nan­si­nę pa­ra­mą. Spė­ju, kad ko­ky­biš­kas pro­gra­mas pa­lai­ky­tų ne­ma­žai emig­ran­tų, bent „te­oriš­kai“ gal­vo­jan­čių apie grį­ži­mą“.
 
Pa­ra­ma reiš­kia la­bai daug
 
Lau­ry­no R.Mi­se­vi­čiaus, Šiau­rės Ame­ri­kos lie­tu­vių fi­zi­nio auk­lė­ji­mo ir spor­to są­jun­gos cen­tro val­dy­bos pir­mi­nin­ko, JAV lie­tu­vių ben­druo­me­nės Eli­za­beth (NJ) apy­lin­kės pir­mi­nin­ko, sa­vait­raš­čio „Ame­ri­kos lie­tu­vis“ prie­do „Ry­tų pa­kran­tė­je“ re­dak­to­riaus, ma­ny­mu, po 50 me­tų so­vie­ti­nės prie­spau­dos, vė­liau dar po­ros de­šimt­me­čių ne­sta­bi­lu­mo, kai už­sie­nio lie­tu­viai ko­vo­jo už sa­vo et­ni­nės Tė­vy­nės ne­pri­klau­so­my­bę ir be per­sto­jo rė­mė gim­ti­nę fi­nan­siš­kai, iš­lai­kė Lie­tu­vos am­ba­sa­dą Va­šing­to­ne, at­ėjo lai­kas su­tvir­tė­ju­siai ša­liai pri­si­dė­ti prie lie­tu­vy­bės puo­se­lė­ji­mo iš­ei­vi­jo­je: „Per 15 me­tų, pra­gy­ven­tų už­jū­ry­je, su­si­dū­riau su dau­ge­liu pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių mū­sų tau­tie­čių.
 
Nors kai ku­rie jų jau ir ne­kal­ba lie­tu­viš­kai, ta­čiau pri­si­de­da prie vi­suo­me­ni­nės veik­los, auk­lė­ja sa­vo vai­kus lie­tu­viš­ka dva­sia. Lie­tu­vos pa­ra­ma iš­ei­vi­jai reiš­kia itin daug. Pir­miau­sia tai įro­dy­mas, kad mū­sų gim­ti­nės val­džia ne­iš­si­ža­da sa­vo „pa­kly­du­sių“ vai­kų, sten­gia­si pa­lai­ky­ti ry­šį su už­sie­nio lie­tu­vių ben­druo­me­nė­mis, re­mia jų li­tu­a­nis­ti­nio švie­ti­mo, kul­tū­ros pa­vel­do, spor­to var­žy­bų ini­cia­ty­vas. Al­ter­na­ty­vus ir la­bai svei­kin­ti­nas pa­ra­mos bū­das ga­lė­tų bū­ti nuo­sek­lus ir nuo­la­ti­nis už­sie­nio lie­tu­vių, be at­ly­gio dir­ban­čių sa­vo tau­tos nau­dai, įver­ti­ni­mas vals­ty­bi­niu mas­tu. Jie už il­ga­me­tę veik­lą ga­lė­tų bū­ti pa­ger­bia­mi ofi­cia­liais ap­do­va­no­ji­mais. Kol kas la­bai ne­daug Ame­ri­kos lie­tu­vių yra su­si­lau­kę vals­ty­bi­nių or­di­nų. Ro­dy­da­ma to­kį pa­vyz­dį, ofi­cia­lio­ji Lie­tu­va ne tik iš­sau­go­tų ap­sil­pu­sias už­sie­nio lie­tu­vių or­ga­ni­za­ci­jas, mo­kyk­las, bet ir pri­si­dė­tų ug­dant pa­trio­tiš­kai nu­si­tei­ku­sią jau­ną­ją iš­ei­vi­jos kar­tą.“
 
Užat­lan­tėje patriotų daugiau
 
Lau­ry­no R.Mi­se­vi­čiaus su­pra­ti­mu, Lie­tu­vos pa­ra­ma yra la­bai ne­di­de­lė, pa­ly­gin­ti su vie­ti­nių už­sie­ny­je įkur­tų or­ga­ni­za­ci­jų, to­kių kaip Lie­tu­vių fon­das, kas­met ski­ria­mo­mis su­mo­mis: „Fi­nan­si­nė pa­ra­ma iš Tė­vy­nės tu­ri dau­giau sim­bo­li­nę reikš­mę. Be jo­kio už­dar­bio triū­sian­tiems mū­sų tau­tie­čiams už­jū­ry­je tai yra sa­vo­tiš­kas jų ne­leng­vo dar­bo įver­ti­ni­mas.“ Pa­šne­ko­vo žo­džiais, „dau­gu­ma lie­tu­vių, įsi­trau­ku­sių į ben­druo­me­ni­nę veik­lą JAV, iki šiol at­sto­vau­da­vo va­di­na­ma­jai DP kar­tai. DP – tai Die­vo paukš­te­liai, vy­res­nie­ji mū­sų tau­tie­čiai, po­ka­rio me­tais at­si­dū­rę už­jū­ry­je.
 
Dau­gu­ma jų ne­tu­rė­jo pro­gos su­grįž­ti į Lie­tu­vą, o vė­liau pa­se­no, ne­no­rė­jo čia pa­lik­ti vie­nų sa­vo vai­kų. Ši DP kar­ta pe­rė­mė iš se­niau at­vy­ku­sių­jų pir­mo­sios ban­gos emig­ran­tų jau įkur­tas lie­tu­viš­ką­sias or­ga­ni­za­ci­jas, laik­raš­čius, li­tu­a­nis­ti­nes mo­kyk­las, įstei­gė nau­jas. Mes, at­va­žia­vę į JAV per pas­ta­ruo­sius 20 me­tų, čia ra­do­me „ant­rą­ją Lie­tu­vą“. Rei­kia tik pa­si­steng­ti ją iš­lai­ky­ti. Tai iš es­mės yra la­bai ne­leng­vas už­da­vi­nys. Ne pa­slap­tis, kad tre­čio­ji emig­ran­tų ban­ga re­tai įsi­trau­kia į vi­suo­me­ni­nę veik­lą už At­lan­to. Jie ne­ma­to pras­mės ar il­ga­lai­kės nau­dos. O tų as­me­nų, ku­rie įsi­trau­kė į sun­kią, daž­niau­sia ne­su­tei­kian­čią jo­kios ma­te­ria­li­nės ge­ro­vės veik­lą, tiks­lai yra ide­a­lis­ti­niai. Gy­ven­da­mas Lie­tu­vo­je, tik­rai ne­su­ti­kau tiek daug do­rų žmo­nių, nu­si­tei­ku­sių taip pa­trio­tiš­kai. Esu įsi­ti­ki­nęs, kad daug iš­ei­vi­jos lie­tu­vių dar ga­lė­tų ne vie­ną Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tį sa­vo tau­tie­tį pa­mo­ky­ti mū­sų ša­lies is­to­ri­jos, as­me­ni­niu pa­vyz­džiu pa­ro­dy­ti, kaip iš­lai­ky­ti sa­vo tau­tos kul­tū­rą, tra­di­ci­jas, pa­vel­dą“.
 
Ben­druo­me­nės veikla tu­ri keis­tis
 
Ko­kį vaid­me­nį šian­dien tu­rė­tų at­lik­ti pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės ir kam jos yra rei­ka­lin­gos?
 
J.Sur­vi­lai­tė prieš de­šimt me­tų, kal­bė­da­ma­si su a.a. dak­ta­ru V.Dar­gu­žiu, iš jo lū­pų iš­gir­du­si tei­gi­nį, kad, Lie­tu­vai at­ga­vus ne­pri­klau­so­my­bę, pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės at­li­ko sa­vo svar­biau­sius dar­bus, o at­ei­ties Lie­tu­vai jos ne­rei­ka­lin­gos: „Pa­mąs­ty­ki­me kar­tu: kam rei­ka­lin­ga lie­tu­vių ben­druo­me­nė, jei ji be Lie­tu­vos mo­kes­čių mo­kė­to­jų pi­ni­gų ne­įvyk­do jo­kio sa­vo pro­jek­to?; ko­dėl Lie­tu­va pri­va­lo rem­ti pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nių pseu­do­mo­kyk­las?; kiek reikš­min­gas Lie­tu­vai pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės pre­zi­den­tės pi­lie­tiš­ka­sis „svo­ris“, jei dvi ka­den­ci­jas ji tik kau­na­si su Lie­tu­vos Vy­riau­sy­be, vi­sais šo­nais var­ty­da­ma emig­ran­tų pi­lie­ty­bės klau­si­mą, kai aiš­ku, kad ko­va už­si­baigs Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės per­ga­le, nes TIK Lie­tu­vos Vy­riau­sy­bės pri­ori­te­tas ir pa­rei­ga nu­spręs­ti, ar ga­li­ma, ar ne­ga­li­ma emig­ran­tui tu­rė­ti „dvi­gu­bą“ pi­lie­ty­bę.
 
To­kių svars­ty­mų są­ra­šas bū­tų il­gas, o at­sa­ky­mas vie­nas: pa­sau­lio lie­tu­vių ben­druo­me­nės tu­ri keis­ti sa­vo veik­lą. Tau­tie­čių pi­lie­tiš­ku­mui ug­dy­ti rei­kia švie­saus pa­si­au­ko­ji­mo, kad įro­dy­tu­me, jog ne­dek­la­ra­ty­vi mei­lė Lie­tu­vai – ne­kon­junk­tū­ri­nė ver­ty­bė! At­ėjo lai­kas pra­dė­ti nuo sa­vęs, nuo sa­vo šei­mos, vi­sų ge­ra­no­riš­kų ir lais­va­no­riš­kų su­si­bū­ri­mų, ku­rie ne­bū­tų va­di­na­mi nei par­ti­jo­mis, nei nie­ko ge­ra Lie­tu­vos la­bui ne­nu­vei­kian­čio­mis ben­druo­me­nė­mis, tuo la­biau kai jas cen­tra­li­zuo­tai val­do vie­nas ri­bo­tos pa­sau­lė­žiū­ros va­das.“
 
J.Sur­vi­lai­tės ma­ny­mu, lie­tu­vių su­si­bū­ri­mai be jo­kių ofi­cia­lių pri­klau­sy­mų ir va­do­va­vi­mo­si sta­tu­tais pui­kiai ga­li eg­zis­tuo­ti įvai­riau­sio­se sri­ty­se. Jos žo­džiais, tai „mei­lės kny­gai, lab­da­ros, ma­te­ria­li­nės ir fi­nan­si­nės pa­ra­mos Lie­tu­vai, me­to­di­nės pa­gal­bos ma­moms, no­rin­čioms iš­mo­ky­ti sa­vo vai­kus lie­tu­viš­kai, in­te­lek­tu­a­li­nės, moks­li­nės, me­di­ci­ni­nės, sa­vi­veik­li­nės, kon­cer­ti­nės, re­li­gi­nės, ka­ta­li­kiš­ko­sios pa­gal­bos ju­dė­ji­mai, klu­bai, drau­gi­jos – vi­sai ne­svar­bu, kaip va­di­na­mi, ta­čiau dir­ban­tys kar­tu, vie­no­do­mis tei­sė­mis, be ap­ri­bo­ji­mų pa­si­reikš­ti ga­bie­siems ir ta­len­tin­gie­siems, o ne di­ri­guo­jant vie­nai ar vie­nam “vi­sa­ži­niui”.
 
Daug pro­tin­gų emig­ran­tų įsi­trauk­tų ir dirb­tų pa­trio­tiš­kai, šven­tai ir su­tar­ti­nai kar­tu, ne­pri­ešp­rie­ši­na­mi su Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­čiais bro­liais. Pa­ma­ty­tu­me, kiek at­si­ras­tų abie­jo­se pu­sė­se nau­jų pat­rio­tų ta­len­tų, ku­rie da­bar „ak­ty­vių­jų va­do­vų“ yra nu­stum­do­mi į pa­ša­les. Svar­biau­sių su­si­bū­ri­mų, is­to­ri­nių šven­čių, lie­tu­viš­kų pi­lie­tiš­kų apei­gų ir ri­tu­a­lų at­li­ki­mo cen­tru už­sie­ny­je ga­li tap­ti Lie­tu­vos am­ba­sa­dos ar kon­su­la­tai“.
 
Ra­šy­to­ja pa­gy­rė 2010–ųjų va­sa­rą į Švei­ca­ri­ją at­vy­ku­sią nau­ją­ją Lie­tu­vos ei­na­mų­jų rei­ka­lų pa­ti­kė­ti­nę Vir­gi­ni­ją Umb­ra­sie­nę: „Spė­jo­me įsi­ti­kin­ti, ką reiš­kia vie­no pa­rei­gin­go ir są­ži­nin­go žmo­gaus rū­pes­tis, kai per pus­me­tį po­nią Vir­gi­ni­ją jau ga­lė­jo­me su­tik­ti gau­siuo­se jos pa­čios suor­ga­ni­zuo­tuo­se ren­gi­niuo­se: Čiur­lio­nio mu­zi­kos kon­cer­te Ber­ne, Sau­sio 13–osios dvi­de­šimt­me­čio ir Trė­mi­mų į Si­bi­rą 70–me­čio pa­mi­nė­ji­muo­se am­ba­sa­do­je, iš­girs­ti vi­sus su­grau­di­nu­sį pra­ne­ši­mą: „Emig­ran­tai ir Va­sa­rio 16–oji“ Švei­ca­ri­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės me­ti­nė­je kon­fe­ren­ci­jo­je, žy­maus tau­tie­čio lai­do­tu­vė­se – vi­sur, kur rei­kia kom­pe­ten­tin­go, bran­gi­nan­čio tau­ti­nes, pi­lie­ti­nes idė­jas ir tra­di­ci­jas žmo­gaus. Nie­kas už mus ne­su­si­mąs­tys, jei­gu mes pa­tys sa­vo veik­los ne­si­im­si­me keis­ti LIE­TU­VOS var­dan.“
 
Ben­druo­me­nės nariai – savanoriai
 
Kris­ti­nos Kup­ry­tės, Olan­di­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės na­rės, me­ni­nin­kės, ma­ny­mu, dau­ge­lis pro­jek­tų ne­įvyks­ta vien dėl to, kad jiems ne­gau­na­ma pa­ra­mos: „Olan­di­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės veik­la vie­ni­ja­si ne­tu­rė­da­ma fi­nan­si­nių sver­tų. Į jos veik­lą daž­niau­siai įsi­trau­kia as­me­nys, ku­rie yra lin­kę da­ly­vau­ti vi­suo­se lab­da­rin­guo­se ren­gi­niuo­se, my­li Lie­tu­vą ir jos žmo­nes. Olan­di­ja – ša­lis, ku­rio­je žmo­nės daug lai­ko ir dė­me­sio ski­ria ge­ru­mo, lab­da­ros ak­ci­joms. To­dėl at­vy­kę už­sie­nie­čiai daž­nai su tuo su­si­gy­ve­na ir tai pa­si­da­ro įpras­ta. Aš pa­ti be jo­kio fi­nan­si­nio at­ly­gio esu su­ren­gu­si ke­le­tą pa­ro­dų Lie­tu­vos dai­li­nin­kams ir kon­cer­tų mu­zi­kan­tams. Ma­te­ria­liai tai net nuos­to­lin­ga, nes vis­kas kai­nuo­ja. Bet vi­sa tai at­si­per­ka, kai pa­ma­tai lai­min­gus žmo­nes.“
 
Me­ni­nin­kės žo­džiais, iš tie­sų vis­kas pri­klau­so nuo ke­le­to žmo­nių en­tu­ziaz­mo – „bu­vo me­tas, kai ben­druo­me­nės veik­la bu­vo ap­mi­ru­si. Bet jau po­rą me­tų ji yra la­bai ak­ty­vi. Pa­ti esu la­bai pa­ten­kin­ta ben­druo­me­nės veik­la Olan­di­jo­je. Man tai yra la­bai svar­bu, nes, su­si­rin­kus vi­siems į ben­drą ren­gi­nį, at­gims­ta tau­tiš­ku­mo jaus­mas, daug kal­ba­me apie Lie­tu­vą. Ne­te­ko gir­dė­ti apie ma­te­ria­li­nį at­ly­gį ben­druo­me­nės na­riams. Ma­nau, kad vi­si ben­druo­me­nės na­riai yra sa­va­no­riai ir tai da­ro iš idė­jos“.
 

  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Moteris atbėga pas girininką:
– Ar nematėte mano šuns?
– Mažo, geltono?
– Taip.
– Su baltomis letenėlėmis?
– Taip.
– Ir su maža uodegėle?
– Taip.
– Ne, nemačiau.