Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2012-01-13

Jauną fotografę žavi kontrastų kupinas Paryžius

  
Jauną fotografę žavi kontrastų kupinas Paryžius
© Asmeninio archyv. nuotr.
Dovilė mano, kad Prancūzijoje turi tokių karjeros galimybių, kokių Lietuvoje nėra.

Dovilė Babravičiūtė (23) į Paryžių išvyko vos dvidešimties siekti šiuo metu populiarios fotografės karjeros. Prancūzijoje gyvendama jau ketvirtus metus mergina fotografės bei fotografo asistentės darbus derina su tos pačios srities studijomis.

D. Babravičiūtė teigia, jog viską suspėti nėra sudėtinga vien dėl to, kad visi užsiėmimai susiję. Jauna fotografė nemano, jog tai, ką turi Paryžiuje, gautų Lietuvoje. „Lietuviai kūrybingi, tačiau fotografija tėvynėje dar nėra pakankamai išsivysčiusi“, – sako mergina.
– Pasirinkai įdomią, menišką profesiją. Kodėl ją plėtoti nutarei Prancūzijoje?
 
– Prancūziją, tikriausiai, pasirinkau ne vien dėl darbo ar studijų. Pasąmonėje jaučiau, kad kažkuriuo metu ten gyvensiu. Viskas susiklostė taip, kad lėktuvo biliete kelionės tikslu buvo įvardytas Paryžius. Kita vertus, norėjau iššūkio. Svajojau pamatyti, koks tas Paryžius, kai jame gyveni bei dirbi. Nemokėjau prancūzų kalbos, neturėjau kur gyventi, nei vieno pažįstamo žmogaus. Pamaniau – kodėl gi ne. Suvokimas, kad einu teisinga linkme, atėjo jau Prancūzijoje. Viskas kažkaip intuityviai klostėsi drauge su šiuo pasirinkimu.
 
– Kas trukdė tobulėti ar siekti aukštumų Lietuvoje?
 
– Niekas Lietuvoje netrukdė. Tiesiog žinojau, kad man reikia kažko kito, kažkur kitur. Atsirado galimybė išvykti, tad ir pasinaudojau ja. Tiesiog taip pasirinkau.
 
– Kuo tau įdomi Prancūzija?
 
– Visų pirma – šalies kultūra. Čia įdomu gyventi, nes nuolat kas nors vyksta. Galbūt, kaip ir visuose didžiuosiuose pasaulio miestuose. Man įdomu vaikščioti Paryžiaus gatvėmis, ypač einant iš vieno kvartalo į kitą stebėti jų kaitą. Smagu matyti besikeičiančius žmonių tipus. Iš vieno rajono, kuriame gyvena turtingi paryžiečiai, gausu firminių parduotuvių, palengva pereinant į kitą, kur afroamerikietės su savo spalvingais turbanais ir šlepetėmis vidury žiemos nešasi ant kupros savo vaikus, o paėjėjusi toliau išgirsti arabą, rėkiantį, kad jo pomidorai pigiausi.
Smagu pamatyti pasiklydusį turistą su iš rankų nepaleidžiamu žemėlapiu, kuris nepadeda – vargšelis vis tiek nė velnio nesupranta, kur atsidūrė. Pastebėdama tokius kontrastus supranti, koks skirtingas ir įdomus Paryžius.
 
– Ar sudėtinga kilti karjeros laiptais svečioje šalyje?
 
– Prancūzija labai meniška šalis, tačiau kartu – labai uždara. Jaunam stilistui, fotografui ar architektui čia mažiau vietos. Prancūzijoje daug uždarų durų, kol esi jaunas ir tavo pavardė dar nėra žinoma. Pirmiausia reikia patekti į menininkų ratą ir pelnyti pasitikėjimą. Sistemos supratimas ir neišsišokimas, kuomet tai nebūtina, gali šiek tiek pagreitinti lipimą karjeros laiptais.
 
Kad ir kaip būtų, keista, tai, kad esu lietuvė, kartais padeda. Kadangi Paryžiuje gausu skirtingų kultūrų (fotografijos srityje taip pat), žmonės domisi, iš kurios šalies kilę kolegos, kokia jų istorija bei kalba. Pajutau, jog reikia naudotis kiekviena galimybe, net kiekvienu pokalbiu, tik tada išplauksiu į plačiuosius vandenis.
 
– Jei negyventum Prancūzijoje, kur norėtum gyventi?
 
– Geras klausimas. Kol kas čia sekasi visai neblogai, tačiau nesu tikra, kad liksiu gyventi Paryžiuje. Todėl ir pati savęs paklausiu – kur kitur? Gavau pasiūlymą išvykti į Niujorką, tačiau galų gale norėčiau likti Europoje. Neturiu svajonių šalies, kur būtinai norėčiau gyventi. Ateityje, kadangi darbas neįpareigoja gyventi konkrečioje vietoje, galbūt patrauksiu ten, kur šilta. Bet, manau, šito dar teks ilgokai palaukti.
 
– Ar tai, ką jau esi nuveikusi svečioje šalyje, galėtum nuveikti tėvynėje, ar būtų sudėtingiau?
 
– To, ką gavau čia, Lietuvoje tikrai negaučiau. Lietuva tam per maža. Darbo patirtis, žmonės, su kuriais dirbu, su kuriais susipažinau, fotografai, kuriuos matau dirbančius. Lietuvoje niekur to nerasčiau. Kai matau studijoje 15 žmonių, statančių didžiulį baseiną, kurį dekoratoriai apstato gyvais medžiais, visokiom žolelėm ir paleidžia skraidyti apie 100 drugelių, o visa tai skirta vos dviem fotografijoms nufotografuoti, pagalvoju, kad gal ir visai nieko čia gyventi. Neįsivaizduoju, ar Lietuvoje kas nors tai darytų. Kūrybingumo tautiečiams netrūksta, tiesiog fotografijos mastas dar per mažas.
 
Prancūzijoje už save reikia labai kovoti, nes už kiekvieno nugaros stovi daug žmonių, todėl, jei ką nors pasieki, reiškia, tikrai buvai to vertas. Kiekvieno darbai, asmenybė, mąstymas yra išskirtinis, tad jei patenki į fotografų ratą ir užlipi bent ant pirmojo karjeros laiptelio, reiškia – eini teisingu keliu ir tikrai šį tą padarei tinkamai.
 
– Ar svarstai galimybę grįžti gyventi į Lietuvą?
 
– Kol kas tikrai ne. Man ten gera sugrįžti, juk tai mano namai, šeima. Ten gyvenančios savęs neįsivaizduoju.
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Labai taktiškas įmonės vadovas pasikvietė pavaldinį:

– Gerbiamasis Jonai, aš tiesiog neįsivaizduoju, kaip mūsų firma gali išgyventi be jūsų, bet nuo kito pirmadienio mes pabandysime tai padaryti.