Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2017-06-09

Juvelyrė Jurga Lago: „Mes – Lietuvos valdžia!“

  
Juvelyrė Jurga Lago: „Mes – Lietuvos valdžia!“
© Pauliaus Zaborskio nuotr.
Jurga Lago – dizainerė, juvelyrė, rašytoja.
Kol aš myliu savo šalį ir turiu tą vienintelę akciją, visada turiu šansą sužaisti ja kaip su gera korta

Tarp Lietuvos ir Ispanijos nuolat migruojanti dizainerė juvelyrė Jurga Lago namais gali laikyti abi šalis, tačiau gimtinėje jaučiasi ne tik gyventoja, bet ir šalies valdytoja. Menininkė norėtų, kad kur kas daugiau tautiečių justų laisvės alkį ir nebijotų kurti savo valstybės.

Šalyje vykstantiems procesams kritikos ir aštraus žodžio kartais negailinti menininkė sako, kad Lietuvos gyventojai dar tik mokosi demokratijos, ir tie mokslai kol kas sekasi ne itin gerai.
„Lietuvos pilietybė yra maža dalis visų valstybės akcijų. Tu esi jos savininkas ir elgiesi, kaip tau atrodo – gali įsitikinti, kad esi per mažas ir nieko negali keisti, arba valdytojams priminti, kad ir tu esi akcininkas, taigi turi teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl valstybės valdymo“, – sakė kūrėja. Ji „Tiesai“ atskleidė savo požiūrį ne tik į valstybę ir jos valdymą.
 
– Kodėl nusprendėte tapti dizainere juvelyre?
 
– Atrodo, kad gyvenime kartais geriau nieko neplanuoti, nes nuo tavęs niekas nepriklauso, o ypač tada, kai planuoji. Norėjau tapti žurnaliste. Kai buvau moksleivė, laimėjau jaunųjų Lietuvos literatų konkursą, ir tai man būtų palengvinę žurnalistikos studijas, tačiau mama neleido. Iš to piktumo pasirinkau grafikos dizainą, o po mokslų kažkodėl ėmiausi juvelyrikos – kurdavau papuošalus, rūpinausi jų reklama, pardavimu, viskuo. Ilgainiui pavyko sukurti profesionalų komandą ir dabar ji perėmė visus darbus.
 
– Jūsų tėvas Vytautas Karčiauskas – profesionalus dailininkas, skulptorius, juvelyras. Gal pasirinkimui įtakos turėjo ir genai?
 
– Matyt, taip. Ir ne tik genai – tėtis mane daug ko išmokė, jis yra ne tik menininkas, bet ir verslus žmogus.
 
– O gal menininkas jau neturi pasirinkimo – jis privalo būti verslus. Tokia ir valstybės pozicija, ji kuria inkubatorius, juose kūrėjus moko ne tik kurti, bet ir gyventi iš savo veiklos. Ar tai geras sprendimas?
– Aš nežinau, kuris požiūris yra teisingiausias ir geriausias. Vieną dieną manau, kad menininkas privalo būti pusiau verslininkas ir mokėti parsiduoti, kitą dieną žiūriu į tuos, kurie parsiduoda, ir matau, jog jų, kaip menininkų, kokybė prastėja.
 
Sunku pasakyti, kur yra vidurys. Matyt, yra išimčių, bet jos tikriausiai genialios.
 
Aš tomis meno industrijomis nesižaviu, man jos atgrasios. Menininkas juk gimsta iš pašaukimo, tai ne įgyjamas sugebėjimas. Atrodo, kad dabar verslininkų, vadinamųjų dvaro menininkų, yra daugiau, jie savo žinomumu užgožia tikruosius kūrėjus, o šie giliai slepiasi. Kaip sako poetas Gintaras Grajauskas, nėra industriškai kūrybiški.
 
Žaviuosi tikruoju menu ir jo kūrėjais, garsiai nešaukiančiais apie save.
Juvelyrė įsitikinusi, kad pasaulyje yra per daug daiktų, todėl kiekvienas kūrinys privalo būti labai kruopščiai apgalvotas. Juvelyrė įsitikinusi, kad pasaulyje yra per daug daiktų, todėl kiekvienas kūrinys privalo būti labai kruopščiai apgalvotas.
– Jūs kuriate, o industriniais dalykais rūpinasi komanda. Tikėtina, kad radote tą aukso vidurį?
 
– Taip susiklostė. Aišku, man, menininkei, reikėjo titaniškų pastangų. Įmonės kūrimas atrodė protu nesuvokiamas dalykas, buvo daugybė klaidų, ašarų. Mano komandoje dabar dirba 20 žmonių, jie viskuo pasirūpina, o aš tarsi diriguoju orkestrui.
 
– Ir turite į valias laiko kūrybai?
 
– Ne, tiek laiko vis dar neturiu, man tai vis dar prabanga.
 
– Ir siekiamybė?
 
– Taip. Tiesa, dabar aš jau galiu sau leisti ieškoti įkvėpimo – anksčiau taip nebuvo. Dabar vieną dieną per savaitę paskiriu tik kūrybai, niekam to laiko neatiduodu, telefonas – išjungtas.
 
– Pritariate tokiai filosofijai, kad žmogui geriausia – nesiblaškyti ir daryti tai, ką labiausiai moka ar prie ko širdis linksta?
 
– Sunku kalbėti apie gyvenimo tiesas, ką žmogui daryti geriausia, koks jo teisingo gyvenimo receptas. Gal ir pasiblaškyti gerai. Aš irgi blaškausi, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mano veikla preciziškai sutvarkyta.
 
Juvelyrika visiškai nedera su rašymu, o aš ėmiau rašyti.
 
Ir žaviuosi žmonėmis, kurie tarsi žiežirbos – ilgai dirbę viena, staiga atranda naujus pomėgius ar profesijas ir pasineria į tai su didžiule energija.
 
O rašymas – tai jėga, žodis – ginklas.
 
– Tai ką apdirbti lengviau – metalą ar žodį?
 
– Su žodžiu – sudėtingiau: paleidai ir nebesugrįš. O papuošalą galima bet kada patobulinti ar net visiškai perdaryti.
 
– Papasakokite apie savo kuriamus papuošalus – kuo jūsų stilius išskirtinis?
 
– Laikausi kvailo įsitikinimo, kad pasaulyje yra prikurta per daug daiktų, kūryba – savotiška tarša, o mes, kūrėjai, negalime bet ko paleisti į pasaulį. Reikia labai atsakingai galvoti, ką ir kaip kurti, devynis kartus pamatuoti, dešimtą – kirpti. Kūrinys privalo būti išjaustas, tarsi kūdikis išnešiotas, kad jo pasauliui reikėtų.
 
Kiekvienas daiktas man turi turėti savo istoriją, būtinybę, kažką reikšti, sekti pasaką. Neužtenka, kad jis būtų gražus. Manau, kad tuo mano dirbiniai ir yra išskirtiniai. Be to, turiu simbolį – paukštelį, įkūnijantį laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Tai pirmasis lietuviškas juvelyrikos prekės ženklas po šalies nepriklausomybės atkūrimo.
 
Paukštelis nėra gražus kaip gulbė, nėra stiprus kaip erelis – visai kaip Lietuva. Tačiau iš tikrųjų, kokia puiki ji yra.
J. Lago darbuose nesunku atpažinti simbolį – paukštelį, įkūnijantį laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Šį paukštelį kūrėja lygina su Lietuva. J. Lago darbuose nesunku atpažinti simbolį – paukštelį, įkūnijantį laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Šį paukštelį kūrėja lygina su Lietuva.
J. Lago darbuose nesunku atpažinti simbolį – paukštelį, įkūnijantį laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Šį paukštelį kūrėja lygina su Lietuva. J. Lago darbuose nesunku atpažinti simbolį – paukštelį, įkūnijantį laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Šį paukštelį kūrėja lygina su Lietuva.
J. Lago darbuose nesunku atpažinti simbolį – paukštelį, įkūnijantį laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Šį paukštelį kūrėja lygina su Lietuva. J. Lago darbuose nesunku atpažinti simbolį – paukštelį, įkūnijantį laisvę ir gyvenimo džiaugsmą. Šį paukštelį kūrėja lygina su Lietuva.
– Jūs turėjote progą pažvelgti į Lietuvą iš kitos perspektyvos?
 
– Galiu ją lyginti su kitomis šalimis. Gyvenu viena koja Lietuvoje, kita – Ispanijoje: iš šios šalies kilęs mano vyras, ten mes turime namus ir nuolat keliaujame. Dėl vyro darbų tenka nemažai laiko praleisti ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai yra svajonių šalis.
 
– Kuo ji ypatinga?
 
– Ko gero, tai vienintelė veikianti demokratija pasaulyje, jai šiuo atžvilgiu prilygsta nebent Jungtinė Karalystė, kurioje demokratija turi gilias tradicijas.
 
O mes, lietuviai, esame demokratijos mokiniai ir, mano nuomone, gana prasti.
 
– Kodėl prasti?
 
– Neturime patirties ir labai nemėgstame mokytis. Mūsų tauta – kaip nemylėti vaikai, kuriuos tėvai augino smurtaudami, o sulaukę brandaus amžiaus bando tapti mylinčiais tėvais – su jais aš lyginu valdžią. Pripratusiam smurtauti vėliau labai sunku išmokti mylėti, kad ir kaip stengiasi, vis tiek kokiu nors būtu pasireiškia noras valdyti ir demonstruoti savo viršenybę.
 
– Bet jūs Lietuvoje jaučiatės laisvai – nevengiate viešai pareikšti savo nuomonės bet kokiu klausimu, mėgstate aštrų žodį. Ar tai piliečio teisių demonstracija?
 
– Greičiau tai charakteris ir didelis laisvės apetitas. Reikšmės tikriausiai turi ir tai, kad esu kilusi iš menininkų šeimos, o kūrėjo misija – pažvelgti į tuos pačius daiktus kitomis akimis nei masės. Tai rodo ir istorija – menininkai kasdienybę sugebėdavo apibrėžti kitu rakursu, dalyvaudavo įvairiuose judėjimuose, inspiruodavo pokyčius visuomenėse ar buvo jų priežastis.
 
Man politika irgi yra gražu, suprantu ją kaip labai svarbią mūsų gyvenimo dalį.
 
– Kur slypi jos grožis?
 
– Lietuvos pilietybė yra maža dalis visų valstybės akcijų. Tu esi tos akcijos savininkas ir elgiesi, kaip tau atrodo – gali įsitikinti, kad esi per mažas ir nieko negali keisti, arba valdytojams priminti, kad ir tu esi akcininkas, taigi turi teisę dalyvauti priimant sprendimus dėl valstybės valdymo.
 
Aš noriu matyti, kaip vyksta procesai valstybėje, aš turiu tokią teisę.
 
– Ar ta akcija jums – privilegija?
 
– Man ji yra šventa. Kol aš myliu savo šalį ir turiu tą vienintelę akciją, visada turiu šansą sužaisti ja kaip su gera korta. Tai nereiškia, kad privalau būti politikė. Aš esu menininkė ir mano paskirtis – atskleisti kitą požiūrį, paskelbti jį.
 
– Ką manote apie tuos, kurie šių privilegijų atsisako?
 
– Nieko čia gudraus nėra: žmonės ieško laimės. Aš suprantu atsisakančius akcijų, kaip ir suprantu tuos, kurie už jas kovoja, nors ir nepasiekia rezultato. Čia – pasirinkimo laisvė.
 
– Jūsų nuomone, kuo Lietuva yra pranašesnė už visą likusį pasaulį ir kokie pagrindiniai jos trūkumai, jeigu jų yra?
 
– Visų pirma, mes turime greitą internetą – tai be galo svarbu šiandien. Antra – čia daug galimybių jaunimui, nes Lietuva – tai jaunų žmonių žemė, kurioje yra vietos kurti. Trečia, tai visais atžvilgiais rami šalis, nėra didelių sukrėtimų.
 
Tai, kad lietuviai labai gabūs ir greitai mokosi įvairių kalbų, taip pat yra didžiulis pranašumas.
 
Pagrindinis trūkumas – gyventojų kompleksai – jie jaučiasi maži ir nesvarbūs. Antra, šioje šalyje neteisingas požiūris į seną žmogų, pensininką, mūsų senolius – jie negerbiami, nuskurdinti ir toliau skurdinami.
 
Čia vis dar laukiniai Vakarai, vyksta agresyvi kova už būvį. Tik dabar mokomės būti bendruomeniški, vienas kitą pastebėti, vis dar keičiame meilę į pinigus, daug įtampos, susiskaldymo. Tai labai jaučiasi į Lietuvą parvažiavus iš tų kraštų, kuriuose to jau seniausiai nelikę.
 
Pyktis tiesiog tvyro ore. Bet vieną dieną jis išsisklaidys, nes Lietuva yra puiki šalis.
 
  

Žymos: Lietuva, Juvelyrikos dirbiniai, Lietuvos pilietybė, Jurga Lago

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Tas nemalonus jausmas, kai vakare pareini namo, o internete – nieko naujo, nes viską jau peržiūrėjai darbe...