Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigita Limontaitė   |   2011-12-23

Kunigas P. Tverijonas: „Ieškokite šventės savyje“

  
Kunigas P. Tverijonas: „Ieškokite šventės savyje“ Kunigas P.Tverijonas sako, kad Kalėdos yra tam, kad atnaujintume ryšį su artimaisiais.

Londono lietuvių parapijos kunigas Petras Tverijonas, jau daugiau nei dešimtmetį dirbantis Jungtinėje Karalystėje, prieš šventes dalijasi savo mintimis apie Kalėdas, šventinius papročius bei darbą su Londono lietuviais.

– Kaip keitėsi Londono lietuvių Kūčių bei Kalėdų šventimo tradicijos nuo tada, kai atvykote į šį miestą?
– Negaliu teigti, jog ryškiai pakito, tačiau vis dažniau pastebiu kitokias tradicijas mišriose šeimose, tarkim, lietuvės ir brito. Tokiu atveju reikia suderinti abiejų tautų tradicijas. Dažnai girdžiu, jog Kūčios tokiose šeimose švenčiamos pagal mūsų papročius, o Kalėdos – pagal britų. Lietuviams labai svarbi Kūčių vakarienė, Kalėdaičio laužymas, patiekalai be gyvulinės kilmės produktų, susitaikymas bei ramybė. Juk Kūčios iš esmės dar nėra šventė, tai tik pasiruošimas artėjančiai šventei – Kristaus gimimui Kalėdų rytą.
 
Šventajame rašte Jonas Krikštytojas, pristatydamas Jėzų, apaštalams pasakė: „Taisykite Viešpačiui kelią“. Šie žodžiai reiškia, jog kiekvienas asmeniškai prieš Kristaus gimimą turi peržiūrėti savo gyvenimą, klaidas bei pasiekimus, įvykusius per metus, keturias savaites penktadieniais laikytis pasninko, tačiau kai kurių produktų atsisakymas Kūčių metu – tipiškas lietuvių bei lenkų bruožas, tad galbūt kitataučiams neįprasta per šventę nevalgyti mėsos patiekalų ar saldumynų.
 
– Svarbiausias Kūčių vakarienės momentas – susitaikymas. O ką daryti tiems, kurie pykstasi, tačiau drauge valgo Kūčių vakarienę?
 
– Mano nuomonė šiuo klausimu gana drastiška – jei pyksti ant ko nors, kas sėdi prie to paties Kūčių stalo, verčiau nueik nuo jo, apskritai nevalgyk Kūčių vakarienės. Juk pagrindinė Kūčių mintis – susitaikyti, priimti į savo širdį ramybę ir ramiai laukti Kristaus atėjimo. Jei negali pažiūrėti žmogui į akis ir pasakyti, jog jam atleidi, neveidmainiauk. Kam apsimesti, jog nieko nenutiko, jei kažkas įvyko ir vis dar skauda širdį?
 
Jei negali atleisti, verčiau neiti vakarieniauti su tuo, ant ko pyksti. Kūčių esmė – riba, užbrėžta už blogų įvykių bei pykčių, kurie nutiko per metus. Kartais būna, kad negali atleisti, tebūnie, bet nedera priimti Kūčių rimties vien iš tradicijos kasmet jas sutikti su tais pačiais žmonėmis. Nei savęs, nei Dievo vis tiek neapgausi.
 
– Ar pasitaiko lietuvių, kurie negalėdami susitaikyti ir atleisti prieš šventes ateina prašyti jūsų pagalbos?
– Nesu susipykusiųjų tarpininkas, tačiau apsilanko nemažai nukentėjusiųjų, nemažai padariusių skriaudą ar įskaudinusių. Dažnai pagalbos prašo įvairių priklausomybių turintys žmonės, kurie nebesugeba patys išsikapstyti. Kartais tenka žmonėms padėti ne tik dvasiškai.
 
Va, šiandien apsilankė vienas vyras ir grąžino man skolą – 10 svarų, kurių aš neskolinau, o padovanojau, kuomet jam buvo itin sunkus gyvenimo periodas. Pagerėjus situacijai, žmogus man įteikė nuostabią Kalėdinę dovaną. Nesitikėjau tokio poelgio, skolindamas bėdos ištiktajam, pamirštu tuos pinigus. Tad, kai žmogus grąžina skolą, aš labai džiaugiuosi, nes tai reiškia, jog jis turi atsakomybės jausmą arba jau keliasi po nuopuolio gyvenime.
 
– Ar tiesa, jog prieš Kūčias dera ne tik susitaikyti, bet ir grąžinti skolas?
 
– Na, šis įsitikinimas man atrodo kaip mitas. Kartais ši mintis taip stipriai mus persmelkia, kad tampa prietaru, kažkokiu burtininkavimu – jei per Kūčias nesielgsi tinkamai, tau kitais metais nesiseks. Nemanau, kad žiūrint per šią prizmę tai yra tiesa. Tiesa ta, kad jei sėdi prie Kūčių stalo gerai jausdamasis, susitaikęs ir atleidęs, pats esi ramus. O jei nesi ramus žmogus ir neatleidi kitiems už padarytas skriaudas – neįmanoma, kad tau viskas gerai klotųsi, nes viskas prasideda nuo žmogaus vidaus.
 
– Ar jaunimas noriai lanko šventines mišias?
 
– Jaunimas lankosi rečiau, negu vyresni žmonės ar, pavyzdžiui, šeimos. Tai natūralu, nes jauno žmogaus galvoje bei širdyje vyksta ieškojimo procesas. Kai jaunuolis išeina iš namų, pabėga nuo tėvų, dažnai vaikystėje kartojusių, jog jis privalo eiti į bažnyčią, priimti Pirmąją Komuniją ar tiesiog privalo tikėti Dievu, jis suvokia, jog nuo šiol renkasi pats.
 
Jaunatviškas idealizmas verčia manyti, kad gyvenimo kelias priklauso tik nuo paties žmogaus pasirinkimų, bet mano patirtis parodė, jog, laikui bėgant ir žmonėms suaugant, dažnas ima suvokti, kad gyvenimo paveikslas nėra vien tik jis ir jo savastis. Šioje suvokimo stadijoje ir grįžtama prie Dievo.
 
Nereikia stebėtis, kad vos pilnametystės sulaukusį jaunuolį retai išvystame bažnyčioje – jie dar ieško, bet anksčiau ar vėliau vėl atranda. Mūsų bažnyčią dažniausiai lanko jaunos šeimos – žmonės, kurie jau nebėra ieškojimo kelyje, sukūrė šeimą ir ėmė kitaip matyti gyvenimą.
 
– Ar nors kartą Londone teko valgyti Kūčių vakarienę su parapijiečiais?
 
– Nei karto nesu Kalėdojęs kieno nors namuose Londone. Prisipažinsiu kodėl – Kūčių vakare 18 valandą švenčiame Šv. Mišias su šeimomis, kurios turi mažų vaikų, o 22 valandą – Bernelių Mišias. Tarp Mišių nėra tiek daug laiko, kad spėčiau aplankyti parapijiečių namus. Kasmet pas mane Kūčių vakarienės ateina žmonių, kurie neturi su kuo vakarieniauti šį svarbų vakarą, tad susinešame visi savo maistą ir pabūname drauge. Šeimos Kūčių vakarienei pas mane neužsuka, nes jos turi savo bendruomenę ir dažniausiai šventes švenčia kartu.
 
– Ar pastebite, jog žmonės dažnai nebejaučia šventinės dvasios?
 
– Tai yra suaugusių žmonių problema. Mes suvokiame savo būties trapumą, kasdienybės paprastumą ir buities pilkumą. Kalėdos yra tam, kad atnaujintume ryšį su artimaisiais, prisimintume žmones ir tradicijas, kurios mums kažkada buvo ir tebėra brangios bei reikalingos. Tai yra kertiniai žiemos švenčių akmenys. Bandau tai priminti žmonėms visaip, kaip sugalvoju: Šv. Mišių metu, mūsų laikraštėlio straipsniais, savo kalba. Mano tikslas yra uždegti parapijiečius ieškoti to, kas neregima. Kartais žmonės praranda šventinę dvasią dėl to, kad ieško Kalėdose kažko stebuklingo. Šiose šventėse nieko stebuklingo nėra, niekas per jas mūsų nestebins.
 
Yra tokia legenda: Kartą Dievas skundėsi angelams, jog jam nusibodę žmonės su savo prašymais, vienam reikia to, kitam – ano, tad Dievas nusprendęs pasislėpti nuo žmonių, bet nežinojęs kur. Vienas angelas jam patarė slėptis kalnuose – mažai žmonių ten užkopia, kitas – vandenyno gelmėse – mažai žmonių ten patenka. Trečiasis angelas Dievui patarė: „Imk ir pasislėpk vieno iš žmonių širdyje, žinok, jie rečiausiai ten užsuka.“ Tad linkiu žmonėms šventės ieškoti savyje bei santykyje su Dievu.
 
 
  

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Jeigu per ginčą gimsta pasiūlymas išgerti, vadinasi, ginčas dar nebaigtas.