Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Valdas Pryšmantas   |   2016-04-22

Lietuvę Australijoje išgarsino spurgos ir žagarėliai

  
Lietuvę Australijoje išgarsino spurgos ir žagarėliai
© Asmeninio archyvo nuotr.
Inga Australijoje gyvena jau penkerius metus ir džiaugiasi įsikūrusi kaimiškoje vietovėje.
Tik išvykus aš supratau, kaip toli toji Australija!

Su legendiniu Klaipėdos sportinių šokių kolektyvu „Žuvėdra“ Pasaulio ir Europos čempione tapusi ir už tai Prezidento Valdo Adamkaus valstybiniu ordinu apdovanota Inga Stebbing prieš 11 metų paliko Lietuvą ir išvyko ten, kur viskas atvirkščiai – į Didžiąją Britaniją. O paskui moters keliai pasuko ten, kur viskas atvirkščiai kvadratu.

Dabar ji su šeima gyvena šalyje, kur šiuo metu lapai krinta, o vaikai tik pradėjo naujus mokslo metus, kai tuo tarpu pas mus dar tik brinksta medžių pumpurai, o vaikų mokslo metai jau eina prie pabaigos.
Australijos Naujojo Pietų Velso valstijoje esančiame Mėlynųjų kalnų regioniniame parke, Leura miestelyje, už pusantros valandos kelio nuo Ramiojo vandenyno su vyru ir trimis vaikais gyvenanti Inga sako, kad pagaliau rado nuostabų kampelį, kuriame pajuto: taip, tai mano vieta.
 
Nors ir gimtosios Klaipėdos beprotiškai pasiilgo.
 
– Tai gal grįšit į Klaipėdą?
 
– Daugiau apie tai kalba mano vyras. Jis sako: važiuojam pagyventi į Lietuvą, išmokčiau lietuviškai, vaikai išmoktų. Bet tikriausiai būtų labai sunku, jau taip seniai išvažiavau, 2005 metais… Tenka pripažinti, kad atitrūkau. Sunku su Lietuva ryšį išlaikyti, gal dėl to, jog esu labai užsiėmusi, tris vaikus auginu.
Mėlynųjų kalnų regioninio parko, kurio teritorijoje gyvena lietuvė su šeima, gamtos grožis gniaužia kvapą. Flickr.com nuotr. Mėlynųjų kalnų regioninio parko, kurio teritorijoje gyvena lietuvė su šeima, gamtos grožis gniaužia kvapą. Flickr.com nuotr.
– Kur įsikūrėte Australijoje?
 
– Kai tik atvykome prieš penkerius metus, gyvenome Sidnėjuje, bet po poros metų persikėlėme piečiau, į pasakiška gamta garsėjantį Mėlynųjų kalnų regioną, esantį tik už poros valandų kelio nuo Sidnėjaus. Tai regioninis parkas, tarsi Australijos Kuršių nerija. Čia daug nedidelių kaimelių, viskas pritaikyta turizmui. Mano vyras dirba šioje srityje, todėl mūsų šeima čia ir įsikūrė. Ir jau nenoriu niekur iš čia važiuoti.
 
Čia žymiai geriau nei didmiestyje. Atrodo, maži kaimeliai, bet visada yra ką veikti ir vaikams, ir suaugusiesiems. Nereikia sėdėti namuose, pilna lauko pramogų, visos sąlygos sportuoti. Be to, puiki bendruomenė – visi vienas kitą pažįsta. Tai bendras mažų gyvenviečių bruožas, nesvarbu, ar būtum Lietuvoje, ar Australijoje.
Australijoje nėra reikalo sėdėti namuose – lauke visada yra ką veikti visai šeimai. Asmeninio archyvo nuotr. Australijoje nėra reikalo sėdėti namuose – lauke visada yra ką veikti visai šeimai. Asmeninio archyvo nuotr.
– Ar daug ten, kalnuose, užsieniečių, ar svetingai jus priėmė bendruomenė?
– Čia gyventi atvyksta daug žmonių, dirbančių kūrybinį darbą. Sutikau kanadiečių, amerikiečių, britų. O mus priėmė labai svetingai nuo pat pirmosios dienos, pakvietė arbatos. Savaitgalį kviečia ragauti barbekiu, išgerti alaus. Užeiti į svečius galima nepasibeldus, kaimynams durys atviros.
 
– Jūs su vyru šeimą sukūrėte Londone. Kas ten nepatiko, kad nusprendėte trenktis į kitą pasaulio kraštą?
 
– Į Londoną aš atvykau Lietuvoje baigusi rekreacijos ir turizmo studijas, ten įsidarbinau viešbutyje, kur ir sutikau būsimąjį savo vyrą australą. Kai mums gimė vaikas, supratome, kad dėl tenykščio klimato daugiausiai laiko praleidome namuose. O mano vyras sako: ne, vaikai negali augti vien kambaryje. Ir pasiūlė važiuoti į Australiją – į šalį, kurioje vaikai niekada nesėdi namuose, o nuolat ką nors veikia lauke, gryname ore. Tokią idėją palaikė ir jo tėvai, kurie buvo atvykę pasisvečiuoti. Ji pažadėjo pagalbą įsikuriant, todėl sprendimą priėmėme ilgai nedvejoję.
 
Tik išvykus aš supratau, kaip toli toji Australija. Tai kita žemės pusė! Tikrai didžiulis atstumas, tikrai dažnai nepriskraidysi namo, kaip iš Londono į Lietuvą. Ir brangu. Šeimai už kelionę į Lietuvą ir atgal gali tekti pakloti tiek, kiek kainuoja naujas automobilis.
 
Pirmieji metai man asmeniškai buvo sunkūs. Nors šeima buvo šalia, visiškai skirtinga kultūra, visuomenė, klimatas, aplinka veikė savaip.
Australijoje nėra reikalo sėdėti namuose – lauke visada yra ką veikti visai šeimai. Asmeninio archyvo nuotr. Australijoje nėra reikalo sėdėti namuose – lauke visada yra ką veikti visai šeimai. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– Kas padėjo prisitaikyti?
 
– Žinoma, šeima ir Sidnėjuje surastos lietuvės – radau jų kontaktus internete. Susitikdavome, jos ten kas savaitę virdavo cepelinus, jos savo iniciatyva vaikams rengia lietuvių kalbos, istorijos pamokėles. Iki šiol bendraujame, rengiame kasmetinius susitikimus. Visi lietuviai čia labai draugiški, atsipalaidavę, rafinuoti. Kitaip nei Londone. Gal dėl to, kad į Australiją atvykstantiems svetimšaliams taikomi kur kas griežtesni reikalavimai, nei atvykstantiems į Angliją.
 
Kartą ir savo kaimelyje išgirdau kalbant lietuviškai. Tai buvo du senjorai, pora. Bėgdama vijausi juos, pavijusi klausiau, ar jie iš Lietuvos. Jie atsakė, jog yra lietuviai, o į Australiją atvyko po Antrojo pasaulinio karo. Neįsivaizduojate, kaip smagu kažkur kalnuose sutikti lietuviškai kalbančių žmonių.
Pirmuosius žingsnius Australijoje Inga žengė Sidnėjuje. Anot jos, gyvenimo didmiestyje ji jau atsikando užtektinai. Pixabay nuotr. Pirmuosius žingsnius Australijoje Inga žengė Sidnėjuje. Anot jos, gyvenimo didmiestyje ji jau atsikando užtektinai. Pixabay nuotr.
– Ką Australijoje Jums perprasti sunkiausia?
 
– Aš labai mėgstu sportuoti, su vyru daug bėgiojame, važinėjame dviračiu. Mane ragina dalyvauti triatlono varžybose, bet tam dar nesiryžtu dėl plaukimo rungties – puskilometrį tektų plaukti vandenynu.
Bijau ryklių, matyt, kaip ir dauguma lietuvių.
 
O australai į tai žiūri visai kitaip: ryklys – normalu. Kai įlipi vandenyną, jis arba įkąs, arba ne. Jeigu įkąs, tai bus tiesiog nelaimingas atsitikimas, lygiai toks pat, kaip patekti po automobilio ratais.
 
Toks yra jų požiūris. Mano – dar ne. Negaliu šokti į vandenį žinodama, kad po manimi plaukios rykliai.
 
– Jeigu reikėtų apibūdinti savo adaptacijos lygį, tai kur po 5 metų esate?
 
– Kai atvykome į kalnus, supratau, kad radau vietą, kurioje jaučiuosi gerai, čia aš esu sava. Čia noriu likti ir gyventi. Tikiuosi, pavyks, užteks veiklos.
Prie akmens su Australijos formos skyle. Asmeninio archyvo nuotr. Prie akmens su Australijos formos skyle. Asmeninio archyvo nuotr.
 
– „Dirbate“ mama?
 
Vyras, mano gyvenimo mokytojas, mane pastūmėjo įkurti svečių namus kalnų tipo namelyje. Įsigijus jį teko iš pagrindų atnaujinti, įrengti, ieškoti klientų. Tai buvo mano projektas, dabar jis jau įsivažiavo ir visai neblogai sekasi. Toks yra mano darbas. Praverčia ir studijų metais įgytos žinios, ir darbo viešbučiuose patirtis. Morališkai labai padėjo vyras, jis mane įtikino, kad galiu imtis tokios veiklos.
 
Apskritai, australai siaubingai pasitiki savimi. Mums, santūriems lietuviams, iki jų šiuo atžvilgiu labai toli. Jie garsiai kalba apie tai, ką moka, ką nuveikė. O mes galvojame: taigi padarytume už tave dar geriau, tačiau viduje kažkas mus stabdo: ar sugebėsiu, kiek čia daug darbo, nuo ko pradėti…
 
– Kokius australų bruožus dar išskirtum, kas nustebino?
 
– Tai labai draugiški ir bendruomeniški žmonės. Tik atvykę į kalnų kaimelį daug ko nežinojome, netgi šiukšlių išvežimo tvarkaraščio. O kai atvyko šiukšliavežė, mūsų nebuvo namie. Ne bėda: vieni kaimynai šiukšlių pilnus konteinerius išstūmė arčiau gatvės, kiti tuščius parstūmė atgal.
 
Būsimiesiems svečių namams įrengti užsakėme medienos, pardavėjas ją atvežė ir iškrovė vidury kiemo. Po kurio laiko žiūriu – ji gražiai sukrauta terasoje. Pasirodo, kaimynas paėmė ir sukrovė. Dar teisinosi, sako: pamačiau vidury kiemo, nutariau sukrauti, gal tu už tai nesupyksi…
 
Australija garsėja savo griežta imigracijos politika. Ar teko tuo įsitikinti?
 
– Labai sunku. Man pačiai vizos teko laukti keletą mėnesių. Kas penkerius metus – patikrinimai. Mano vyras australas, bet pirmus dvejus metus aš nepretendavau į jokias pašalpas. Už viską reikėjo ir reikia pačiai mokėti.
 
Mano vyro brolio draugė britė metus susirašinėjo su imigracijos tarnyba, kol ją įsileido į šalį.
 
Australai – labai ūkiški. Jie tiria, kokių specialybių žmonių trūksta, ir tokiems specialistams teiks prioritetą svarstant prašymus. Neįleis šimto statybininkų, jeigu jų apskritai nereikia.
 
Griežta atranka. Mano uošvis kartais sako, kad jam gėda už šalies valdžią – esą tokia didelė valstybė, tiek daug ploto, o įsileisti nieko nenori.
 
Čia tikrai sunku įsitvirtinti. Yra tikimybė, kad darbdavys už tave laiduos ir parūpins tau vizą, kuri yra labai brangi, todėl turi būti jos vertas.
 
Apskritai, čia viskas brangu. Čia reikia viską drausti, o draudimas brangiai kainuoja. Draudimų čia tiek daug ir visus reikia turėti, nes kitaip gali tekti gerokai paploninti piniginę. Sveikatos draudimas ypač daug kainuoja.
 
– Australai nustebino daug kuo, o jūs – lietuvaitė – juos kuo?
 
– Lietuviška virtuve, viskuo, išskyrus silkę ir šaltieną – tai jiems nepatiko. Jie nesupranta, kaip aš iškepu varškėčius, spurgas, žagarėlius. Jų protui tai nesuvokiama, bet šiuos patiekalus jie dievina.
 
Dėl jų aš tapau tikra savo kaimelio įžymybe. Vaikai prašo mamų spurgų, tokių, kokias daro Inga. Bet mamos atšauna, kad tiktai Inga ir gali pagaminti šiuos stebuklingus patiekalus.
 
Spurgos neturi nieko bendro su sveika mityba, tačiau jas valgo ir tie, kurie maitinasi sveikai.
Nors Naujojo Pietų Velso valstijoje vidutinė temperatūra įprastai siekia apie 30 laipsnių, Mėlynuosiuose kalnuose žiemą net gali iškristi sniegas. Tokį retą reiškinį tris vaikus auginančiai moteriai teko matyti savo akimis. Asmeninio archyvo nuotr. Nors Naujojo Pietų Velso valstijoje vidutinė temperatūra įprastai siekia apie 30 laipsnių, Mėlynuosiuose kalnuose žiemą net gali iškristi sniegas. Tokį retą reiškinį tris vaikus auginančiai moteriai teko matyti savo akimis. Asmeninio archyvo nuotr.
  

Žymos: Australija

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Prie arabų šeicho rūmų sustoja autobusas, pilnas pagyvenusių moteriškių. Šeichas klausia savo sekretoriaus:
– Turistai?
Sekretorius:
– Ne. Čia jūsų uošvės atvažiavo į svečius.