Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Sigutė Limontaitė   |   2017-04-21

Lietuvės ir afrikiečio šeima neigia mitus apie lietuvius

  
Lietuvės ir afrikiečio šeima neigia mitus apie lietuvius
© Asmeninio archyvo nuotr.
Meyerių šeima Lietuvoje daugiausiai sunkumų patyrė dėl biurokratinių dalykų.
Lietuvoje labai nepalankios sąlygos atvykti gyventi užsieniečiams. Reikalavimai ne ką mažesni, nei Amerikoje, bet poreikis atvykti į Lietuvą – mažesnis.

Su iš Afrikos kilusiu amerikiečiu vyru Lietuvoje gyvenanti Diana Meyer įkūrė maisto tinklaraštį „Meyer Food Blog“. Šeima, dalydamasi egzotiškais ir tradiciniais receptais, pastebėjo, jog lietuviai atviri idėjoms ir neprieštarauja išmėginti kulinarines naujoves. O dar sutuoktiniai neigia mitą apie rasistus lietuvius. Pasak Dianos, užsieniečiams mūsų tėvynėje sunkiausi išbandymai tenka susidūrus su biurokratijos mechanizmu.

– Be maisto tinklaraščio, užsiimate dar kokia nors veikla?
– Taip, abu turime su maisto gaminimu nesusijusius darbus. Vyras dirba marketingo, o aš – turizmo srityje. Daug metų mėgome kartu gaminti maistą, o kai namie auginau dukrelę, turėjau kiek daugiau laiko, gimė ši idėja.
 
– Kiek laiko judu su Bernardu kartu ir kaip ilgai gyvenate Lietuvoje?
 
– Aš čia gyvenu visą savo gyvenimą. Su vyru susipažinome gal prieš šešerius metus, Lietuvoje jis gyvena apie penkerius. Pats tinklaraštis gimė visai neseniai, prieš pusmetį.
 
– Maisto tinklaraščiai dabar populiarūs. Kaip atrodo jūsų kasdienybė, koks tai darbas?
 
– Mes, prieš sukurdami savo tinklaraštį, nemanėme, kad jie tokie populiarūs. Turėjome keletą savo mėgstamų užsienietiškų puslapių, kuriuos vis paskaitydavom. O pradėję savo pamatėme, kad jų gausu ir lietuvių kalba.
 
Visad mėgdavome interpretuoti įvairius receptus, ne aklai sekti nuorodomis. Iš tikrųjų šis darbas užtrunka ilgokai, neslėpsiu. Reikia ne tik gero recepto, bet ir vizualaus, estetiško pristatymo. Nedarome daugybės įrašų vien dėl kiekio – labiau orientuojamės į kokybę, grožį, išbaigtumą. Prie nuotraukų vyras praleidžia valandų valandas: užmigdome dukrytę, ir naktimis jis sėdi savo mini studijoje, kur bando viską padaryti, kad būtų tobula.
Priklausomai nuo patiekalo, kartais būtina fotografuoti jį dar karštą, kartais galima atidėti vėlesniam laikui. Turint daugiau laiko, paeksperimentuoti su kompozicijomis ir panašiai.
Diana Meyer nenorėjo emigruoti, tad į Lietuvą atsikraustė jos vyras. Diana Meyer nenorėjo emigruoti, tad į Lietuvą atsikraustė jos vyras.
 
Taip pat nededame nuotraukų žingsnis po žingsnio, nes tuomet procesas dar labiau prailgsta.
 
– Jūsų vyras – amerikietis. Ką jis mano apie lietuvių požiūrį į maistą?
 
– Jis mano, kad daug kas priklauso nuo miesto. Vilniuje maisto atžvilgiu žmonės, galima sakyti, ieško nuotykių. Mažesnių miestų gyventojai linkę prisirišti prie tradicinio, paprastesnio maisto. Aš sutinku su juo, ir pridėčiau kartų skirtumus. Vyresnieji mažiau linkę eksperimentuoti, galbūt mažiau skaito, ieško, domisi ir žino.
 
Taip pat provincijoje mažiau galimybių įsigyti neįprastų produktų ar restorane išmėginti ką nors naujo. Žinoma, galima prieskonių ir kitų dalykų įsigyti internetu.
 
– Lietuvoje sparčiai populiarėja gero maisto kultūra. Kaip manote, kodėl tam prireikė laiko, kai Vakaruose ši mada jau seniai vyrauja?
 
– Pats apibrėžimas „geras maistas“ labai prieštaringas. Daug kas įsivaizduoja, kad tai turi būti prabangūs patiekalai ar ingredientai. Mes stengiamės gaminti iš paprastų produktų ir gana greitai pagaminamus patiekalus.
 
Lietuviai, kaip tauta, gana plačios pasaulėžiūros. Jie mėgsta tikrą ir gerą maistą, yra atviri naujovėms. Lietuva – maža šalis, bet kiek čia įvairiausių restoranų, kurie tikrai populiarūs. Žmonės ieško kokybės ir naujų skonių. O pačią madą iš Vakarų perimti galėjo užtrukti dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti žinių stoka, įsitikinimas, jog geras maistas būtinai brangus, laiko domėtis stoka, nenoras investuoti į maisto kokybę – ne tik pinigine prasme.
Iš Majamio į Vilnių atvykęs lietuvės vyras negreit įprato prie vietinio klimato. Iš Majamio į Vilnių atvykęs lietuvės vyras negreit įprato prie vietinio klimato.
 
– Sakote, kad lietuviai jau atitrūksta nuo tradicinės virtuvės?
 
– Pirmiausia, tai kartų klausimas. Vyresni žmonės dažniau gamina tradicinį lietuvišką maistą. Tarp
jaunų žmonių retas gali pasigirti mėgstantis cepelinus, su kuriais aš išvis nesiečiau lietuviškos virtuvės. Žvelgiant istoriškai, mūsų virtuvė labai plati, gausi bajoriškų patiekalų, žvėrienos, fazanų, įmantriausių receptų. Tik apie tai mažai kas diskutuoja.
 
– Kokiais burtais atsiviliojote vyrą gyventi į Lietuvą? Retas užsienietis tam ryžtasi.
 
– Aš jo specialiais burtais neviliojau – pati nebuvau pasiruošusi išvykti į užsienį. Susipažinome, norėjome būti kartu, o jis sutiko pamėginti. Tad atvyko jis, nes kažkuriam reikėjo priimti tą sprendimą.
Iš pradžių nebuvo lengva, ypač dėl klimato sąlygų persikrausčius iš Majamio. Prieš atvykdamas jis turėjo ilgą darbo patirtį, buvo specialistas, tad dėl darbo bėdų nebuvo.
 
Mano vyro brolis taip pat gyvena čia, įkūrė savo įmonę. Tad atmetus biurokratinius dalykus, gerą išsilavinimą ir patirties turinčiam užsieniečiui, manau, galimybių Lietuvoje yra.
 
– Iš jūsų patirties, kokį maistą dauguma lietuvių mėgsta labiausiai?
 
– Geras klausimas. Mūsų tinklaraštyje įvyko sprogimas, kai parengiau publikaciją apie senovinėje močiutės vaflinėje keptus vaflius. Straipsnis buvo ne tiek apie maistą, kiek apie sentimentus, patį prisiminimą, kurį sukelia konkretus maistas.
 
Maniau, lietuviai labiau susidomės Pietų Afrikos, iš kurios kilęs mano vyras, patiekalais. Tačiau būna labai įvairiai. Labiausiai, mano manymu, lietuviai mėgsta savo pačių ar artimųjų gamintą maistą. Dažnas nusivylęs kainos ir kokybės santykiu restoranuose.
Maisto blogo autoriai tikina, kad lietuviai vis labiau trokšta išbandyti naujas virtuves. Maisto blogo autoriai tikina, kad lietuviai vis labiau trokšta išbandyti naujas virtuves.
 
– Yra produktų, kuriuos jūs perkate tik užsienyje?
 
– Mūsų artimieji, atvykdami iš užsienio, dažniausiai atveža krepšį prieskonių. Dalies jų Lietuvoje tiesiog neįmanoma įsigyti, kitų kaina neproporcingai didelė. Pirkti iš šalies, kurioje prieskonis pagamintas, yra gerokai pigiau negu ten, į kur jis atvežamas. Tiesa, Lietuvoje tikrai daug specializuotų, mažų parduotuvėlių, kuriose gausus pasirinkimas.
 
– Kaip vertinate vyro gimtinės virtuvę? Bandote ją pristatyti lietuviams?
 
– Afrikietiška virtuvė nuostabi – gausi skonių, kvapų, spalvų. Aš ją labai mėgstu. Mes dalinamės receptais iš Bernardo vaikystės, jo mamos kulinarinių knygų. Mūsų artimieji itin mėgsta šiuos patiekalus. Skaitytojai taip pat vertina palankiai.
 
– Kodėl jūs pati apsisprendėte gyventi tėvynėje, o ne užsienyje?
 
– Esu labai artima su savo šeima, stipriai prisirišusi – nenorėjau jų palikti. Man labai patinka keliauti, bet nubraukti viską, kas buvo iki tol, pradėti gyvenimą iš pradžių kitoje šalyje nenorėjau. Realistiškai vertinu situaciją ir neradau vietos, kurioje norėčiau pradėti gyvenimą nuo nulio. Man Lietuvoje niekada nebuvo blogai.
 
– Su kokiais biurokratiniais, kultūriniais ir kitais sunkumais Lietuvoje susiduria mišrios poros?
 
– Biurokratija mums sukėlė daugiausia streso. Klausimai tokie, kad net gėda klausytis, – vos ne su žvake prie lovos.
 
Situacija kinta, nes anksčiau būdavo gėda prieš vyrą. Migracijos darbuotojai į jį kreipdavosi nepagarbiai, nemokėjo kalbėti anglų kalba, akivaizdžiai trūko profesionalumo. Jau net galvojome išvykti, nes planavome tuoktis. Tačiau nenorėjau to daryti dėl to, jog mane verčia sistema.
 
Lietuvoje labai nepalankios sąlygos atvykti gyventi užsieniečiams. Reikalavimai ne ką mažesni, nei Amerikoje, bet poreikis atvykti į Lietuvą – mažesnis. ES piliečiams viskas paprasčiau, bet amerikietis jau traktuojamas kaip svetimas.
 
Tiesa, dabar situacija stipriai gerėja, vizos išduodamos ilgesniam laikui, sistema paprastesnė.
Mes tarsi bijome įsileisti kažką nepažįstamo – galbūt baiminamasi konkurencijos darbo rinkoje. Taip pat mumyse glūdi labai daug stereotipų iš nežinojimo.
 
Tiesa, mano vyras čia jaučiasi labai gerai ir lietuvių rasistais nevadina. Didelio nusistatymo prieš juodaodžius tikrai nėra. Kalbant apie mane, galiu pasakyti, kad su Bernardu turiu daugiau bendro, nei turėjau su buvusiais vaikinais lietuviais. Kai sutinki savo žmogų, visiškai nesvarbu, iš kur jis.
 
 
  

Žymos: Maistas, imigracijos įstatymas, Pasaulio virtuvės

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Grįžta Petriukas namo, ir mama jo klausia:
– Petriuk, kodėl tu šlapias?
– Mes su Jonuku žaidėm ,,Šuo ir krūmas“, tai aš buvau krūmas...