Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vaiva Poteliūnaitė   |   2015-10-02

Lietuvės mokytojos patarimas: „Nebijokite Norvegijos“

  
Lietuvės mokytojos patarimas: „Nebijokite Norvegijos“
© Asmeninio archyvo nuotr.
Lietuvė mano, kad Norvegija yra jos šalis.
Šioje šalyje net nėra vaikų namų, nes šeimos sutinka priglausti vaikus, padėti, kai to reikia. Lietuvoje žmonės dažnai būna svetimi net savam žmogui, ką jau kalbėti apie našlaičius, kurių pilni vaikų namai.

Trisdešimtmetė Aida gyvena ir dirba savo svajonių darbą Norvegijoje, Tonsbergo mieste, kuris nuo šalies sostinės Oslo nutolęs per 100 kilometrų. Jauną moterį seniausias Norvegijos miestas ir visa šalis sužavėjo po truputį. Pradžia buvo sunki, bet Aida turi savo sėkmės receptą, kuris padėjo lietuvei plačiai atverti vienos Skandinavijos šalių duris.

Papasakokite, kada ir kodėl išvykote iš Lietuvos?
Išvykau prieš šešerius metus, iškart po magistro studijų. Tuomet neplanavau likti Norvegijoje ilgam. Atrodė, kad tai neįmanoma, nes nemoku kalbos, nepažįstu šalies. Bet turėjau kelis tikslus: norėjau šiek tiek pakeliauti po šalį, bet svarbiausia – užsidirbti. Planavau neužsilikti ilgiau nei pusmečiui, pasikankinti dirbdama nekvalifikuotą darbą, susitaupyti ir grįžti į Lietuvą jau su šiokiomis tokiomis santaupomis.
Kokie buvo pirmieji mėnesiai?
Atvykau dirbti valytoja. Valiau biurus ir namus. Tai buvo sunkus fizinis darbas, bet morališkai man buvo dar sunkiau. Visada buvau atkakli ir žingeidi, svajojau apie prasmingą darbą. Būtent todėl Lietuvoje daug mokiausi, baigiau magistrantūros studijas ir planavau dirbti pedagoge.
 
Žinojau, kad Norvegija ir valytojos darbas yra laikina stotelė, tačiau tai mane slėgė. Ilgai nelaukusi nusprendžiau mokytis norvegų kalbos. Lankiau nemokamas ir privačias mokyklas, įvairius kursus, kurie buvo labai brangūs. Kai šiek tiek pramokau norvegiškai, įsidarbinau „Subway“ užkandinėje. Jaučiausi kur kas geriau, nes galėjau bendrauti su žmonėmis ir taip dar labiau pramokau kalbą. Kai supratau, kad viskas įmanoma, pradėjau svajoti apie darbą mokykloje bei sieti ateitį su šia šalimi. Ekonominis ir socialinis modelis tenkino mano lūkesčius.
 
Iš darbo „Subway“ į pedagogikos sritį atrodo didelis karjeros šuolis. Kaip pavyko įgyvendinti šį planą?
Sutinku, kad pasikeitimas nemažas, bet aš žinau, kad svajonės pildosi, svarbu tik nenustoti tikėti. Viskas įvyko gana žaibiškai. Aš atsitiktinai pamačiau darbo pasiūlymą mokytojos asistentei ir nusprendžiau kandidatuoti. Asistento užduotis buvo įsodinti lietuvių vaikus į autobusą, vežantį į mokyklą, išlaipinti bei juos palydėti. Mokytojos asistente dirbau ne visu etatu ir tai bandžiau derinti su darbu „Subway“.
 
Nepraėjo nei mėnuo, kai gavau pasiūlymą tapti gimtosios kalbos mokytoja, t. y. kuruoti lietuvių vaikus, padėti jiems integruotis bei išmokti kalbą.
 
Aš nedvejodama sutikau, nors ir labai jaudinausi, ar pakankamai moku norvegų kalbą, nes šis darbas reikalauja labai gerai išmanyti Norvegijos edukacinę sistemą ir padėti atvykusioms lietuvių šeimoms. Buvau ne tik mokytoja, bet ir vertėja, patarėja, šeimų atstovė įvairiose institucijose bei vaikų psichologė.
 
Praėjusiais metais buvau atsakinga už šešiolika lietuvių vaikų.
Kaip Jūs įvardytumėte savo pareigas mokykloje?
Aš ne tiesiogiai dirbu konkrečiai mokyklai, šis darbas yra kur kas platesnis. Aš aplankau visas mokyklas, kurios man yra priskirtos ir kuriose mokosi lietuvių vaikai. Esu atsakinga už vaikus nuo pirmos iki septintos klasės, tad visų šių klasių programas turiu išmanyti labai gerai. Žinoma, kuo jaunesnis vaikas atvyksta, tuo lengviau, tuo jis greičiau adaptuojasi, pramoksta kalbą.
 
Jei vaikas iš Lietuvos atvyksta tiesiai, tarkim, į šeštą klasę, tai ir reikalavimai, ir pati programa yra sunkesnė, tad ta adaptacija būna lėtesnė. Konkrečių planų ar nurodymų, kaip padėti vaikui, aš neturiu, tai yra mano atsakomybė, kad vaikai darytų pažangą, kad tėvai, mokytojai ir mokyklos būtų patenkinti jo rezultatais. Jei taip ir yra, vadinasi, aš savo darbą dirbu gerai. Visuomet stengiuosi pažinti vaiką, būti jo draugu, pelnyti pasitikėjimą bei dėl jo stengtis. Tikiu, kad tik tokiu būdu galima pasiekti geriausių rezultatų.
 
Papasakokite apie Norvegijos edukacinę sistemą. Kokie esminiai skirtumai palyginti su Lietuva?
Iš pažiūros mokymosi sistema gali atrodyti kiek chaotiška ir lengvesnė, palyginus su Lietuvos.
 
Norvegijoje mokytojams ir mokiniams paliekama daug erdvės ir laisvės. Pavyzdžiui, mokiniams iki 8-os klasės pažymiai nėra rašomi. Lietuvoje mokslas labiau teoretizuotas, apribotas nurodymų ir metų planų.
 
Mokytojai įpareigoti dirbti pagal programas, kurios yra labai plačios, apimančios daug teorijos ir kur kas mažiau praktikos. Norvegijoje mokiniai daug keliauja, dažnai vežami į ekskursijas, muziejus ir kitas edukacines vietas. Taigi pasaulio pažinimas yra labai stipriai susietas su praktika. Vaikai informaciją gauna žaidimų pagrindu. Mokyklose nėra atskirų klasių, kaip, tarkim, Lietuvoje pradinėse mokyklose, čia yra bendros klasės pagal dalyką. Mokytojai skatina darbą grupėse, daugumą užduočių vaikai atlieka komandose.
 
Man atmintyje išlikę siaubą keliantys kontroliniai ar atsiskaitymai Norvegijoje įgauna kitą prasmę. Vaikai žino, jog žinių patikrinimas yra reikalingas, kad mokytojai pamatytų, kurioje srityje yra spragų, ir padėtų, skirdami daugiau laiko ir energijos būtent tam dalykui. Turbūt dėl to mokyklose nėra įtampos ar nereikalingos konkurencijos, o mokytojai – draugai, su kuriais vaikai nori susitikti, nori ateiti į mokyklą ir išmokti naujų dalykų. Vaikų noras ateiti į mokyklą yra mokytojų pagrindinis ir svarbiausias uždavinys.
 
Minėjote, kad pradėjote dirbti mokytojos asistente. Tai vienas esminių skirtumų, nes Lietuvoje tokios pozicijos tiesiog nėra.
Tikrai taip. Asistentai atlieka labai svarbų vaidmenį ir dirba su mokiniais, kuriems reikia pagalbos ar papildomo dėmesio. Pavyzdžiui, mokiniai su negalia ar autizmo sindromu nėra atskirti, jie su asistentų pagalba yra integruojami į bendrąsias klases. Tai ne tik gerai sergantiems vaikams, bet ir jų klasiokams, nes jie išmoksta tolerancijos.
 
Mokyklose visi vaikai turi vienodas sąlygas, vienodus pieštukus, popieriaus lapus ir kitas mokymosi priemones, jas kasmet suteikia pati mokykla. Tėvams tikrai nekyla papildomų rūpesčių prieš rugsėjo 1-ąją dėl išlaidų naujiems „flamasteriams“ ar rašikliams, kurie Norvegijos mokyklose yra net uždrausti. Net ir šiuo klausimu vyrauja skandinaviškas minimalizmas, kokybė, paprastumas bei taupumas. Aš gerbiu šią šalį ir jos visuomenę už socialinį lygybės modelį, tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš negrįžau į Lietuvą.
 
Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.
 
Visai neseniai žiniasklaidoje plačiai nuskambėjo kelių lietuvių šeimų istorijos dėl neva neteisėtų Norvegijos vaikų teisių apsaugos tarnybos veiksmų. Papasakokite, kaip sistema veikia, žvelgiant iš neutralaus taško.
Žinau, apie ką kalbate, be to, kelios Lietuvos televizijų laidos buvo išverstos į norvegų kalbą. Teiginiai, kad norvegai vagia vaikus, yra absurdiški. Čia gyvenantys sveiko proto žmonės šiuo klausimu turi vieningą nuomonę. Taip pat turbūt reikia pasakyti, kad buvo išpūstas didelis burbulas.
 
Negaliu komentuoti konkrečių atvejų, nes nepažįstų tų šeimų, tačiau galiu drąsiai teigti, kad sistema Norvegijoje veikia ir ji yra teisinga. Tiesa, nereikia pamiršti, kad galioja tam tikros taisyklės, kurias tėvai privalo žinoti ir jų laikytis. Tada nebus ko bijoti. Juk niekas neateina ir neatima vaikų tiesiog šiaip sau.
 
Per ketverius darbo metus mokykloje nesu susidūrusi nei su vienu tokiu atveju, nors apleistų lietuvių vaikų teko matyti. Pamenu vieną tokį vaiką, kuris nelankė mokyklos. Aš ir mokytojai apie pusę metų kontaktavome su tėvais ir bandėm išsiaiškinti priežastį ir surasti sprendimą. Deja, ne visada tėvai yra linkę keisti susidariusią situaciją. Tačiau net ir tokiu atveju prieš kreipiantis į valstybines tarnybas yra vertinama vaiko emocinė būklė, kalbama su psichologu, dirbama su vaiku.
 
Jeigu psichologas nukreipia į psichologinę tarnybą, ši vėl iš naujo susisiekia su tėvais ir bando surasti išeitį jau kiek aukštesniu lygmeniu nei mokykla. Jeigu tėvai ignoruoja laiškus, kvietimus ar dar kitaip vengia, o dar blogiau – nenori keisti susidariusios padėties, toliau šeimose yra girtaujama, smurtaujama ar pan., ši pedagoginė tarnyba tokius atvejus perduoda jau „Barnevernet“ vaikų teisių apsaugos tarnybai. Tai galutinė įstaiga gana ilgoje grandinėje.
 
Tad, kaip suprantate, procesas tikrai ilgas, tai neįvyksta per savaitę ar dvi, dažniausiai tai užtrunka ištisus metus. Kai žinai įstatymus, žinai, kaip veikia sistema, supranti, kad niekas staiga neatims vaiko, nes tai tiesiog neįmanoma. Baimių neturėtų būti, tačiau vis tiek daug gerų ir pavyzdingų lietuvių šeimų po šio skandalo nusprendė išvykti. Tai sukėlė tik šypsenas norvegams, jie sakydavo: „Jeigu išvažiuoja, turbūt turi ko bijoti.“
 
Jūsų ir būsimų vaikų ateitis – Norvegijoje?
Šis skandalas manęs nei kiek neišgąsdino. Aš žinau, kaip gerai yra būti Norvegijos sistemos dalimi. Šioje šalyje net nėra vaikų namų, nes šeimos sutinka priglausti vaikus, padėti, kai to reikia. Lietuvoje žmonės dažnai būna svetimi net savam žmogui, ką jau kalbėti apie našlaičius, kurių pilni vaikų namai. Aš esu laiminga, kad savo gyvenime priėmiau sprendimą atvykti į Norvegiją. Manau, tai mano šalis.
 
Asmeninio archyvo nuotr. Asmeninio archyvo nuotr.
 
 
 
 
  

Žymos: Norvegija, Vaiva Poteliūnaitė, Pasaulio lietuvis

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Ežiukas rado bombą. O ežiuko niekas neberado.