Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vilis Normanas   |   2014-04-25

Lietuvės svajonės lengviau pildosi Vokietijoje

  
Lietuvės svajonės lengviau pildosi Vokietijoje Jūratė Kasperavičienė mėgaujasi gyvenimu svetur.

Jūratė Kasperavičienė – jauna moteris, su mylimu vyru gyvenanti užsienyje. Ne viskas ten tobula, ir gyvenimas svetur nėra nesibaigianti pasaka, bet kai šalia mylimas žmogus – visos kliūtys įveikiamos, visos svajonės įgyvendinamos. Apie tokią patirtį pasakojo „Tiesai“ Vokietijoje gyvenanti jauna lietuvė.

 – Jūrate, jau dvejus metus gyveni Vokietijoje, papasakok, kaip nutiko, kad nusprendei išvykti ir pradėti gyvenimą svetur?
– Emigruoti nusprendžiau ne iš labai blogo gyvenimo Lietuvoje, o veikiau todėl, kad norėjau geriau išmokti šnekamąją vokiečių kalbą. Buvęs bendrakursis parašė, kad yra galimybė pagyventi ir padirbėti Vokietijoje, tad jei norėčiau, galiu krautis lagaminus ir atvykti. Tuo metu Klaipėdoje turėjau man puikiai tinkantį ir patinkantį reklamos vadybininkės ir vertėjos darbą sėkmingoje, sparčiai besiplečiančioje įmonėje, tačiau šiek tiek pasvarsčiusi nusprendžiau pasinaudoti pasiūlymu ir iš tuometinio darbo išėjau. Gal nebūčiau taip staiga apsisprendusi teigiamai, bet turėjau asmeninio gyvenimo sunkumų, tad norėjosi kur nors toliau išvykti ir viską apmąstyti, o Vokietija tam puikiai tiko.
 
Nors neplanavau gyventi Vokietijoje ilgiau nei 3–4 mėnesius, tačiau taip nutiko, kad įsikūriau čia ilgesniam laikui. Dvi svariausios priežastys, lėmusios sprendimą pasilikti: čia sutikau Didžiąją gyvenimo meilę, be to, gyventi čia pasirodė daug paprasčiau ir lengviau nei Lietuvoje. Žinoma, piniginiu atžvilgiu.
 
– Esi baigusi vokiečių filologiją, kaip manai, kiek kalbos mokėjimas lemia emigraciją ir jos kryptį?
 
– Manau, kalba – viena lemiamų priežasčių renkantis šalį. Jei nebūčiau mokėjusi nė žodžio vokiškai, tikrai nebūčiau ryžusis atvykti į Vokietiją. Juk nė kiek nesuprasdamas čia gyvenančių žmonių kalbos jausiesi nepilnavertis, nuolat turėsi ieškoti pagalbininkų, kurie padėtų elementariose gyvenimo situacijose. Man svarbu, kad aš pati galiu susikalbėti nuėjusi pas gydytoją ar, pavyzdžiui, mokesčių inspekcijoje.
 
Be abejo, yra nemažai žmonių, nemokančių ir net nebandančių mokytis vokiškai, bet vis tiek gyvenančių čia, dirbančių, auginančių vaikus. Tačiau, manau, kad šie žmonės jaučiasi lyg uždaryti į mažą narvelį: jie gali bendrauti tik su savo šeimos nariais ar emigrantais, atvykusiais iš jų gimtinės. Visgi požiūrį į užsienio kalbą, jos reikalingumą lemia daugelis dalykų – tai ir žmogaus išsilavinimas, jo noras ar nenoras dalyvauti visuomeniniame gyvenime, galų gale auklėjimas ir pan. Kiekvienas pasirenka, kas jam atrodo teisingiau ir priimtiniau.
 
Vokietija – viena stipriausių pasaulyje ekonomikų, nedarbo lygis čia gana žemas. Kokios, tavo akimis žvelgiant, galimybės įsidarbinti Vokietijoje? Ką teko dirbti, ką norėtum dirbti?
– Atvykusi dirbau fabrike: atlikdavau produkcijos pakavimo ir rūšiavimo darbus. Be abejo, tai nebuvo mano svajonių darbas, o tiesiog būdas užsidirbti pinigų, kaip tada maniau, laikinam gyvenimui čia.
Šiuo metu esu pasinėrusi į naujo darbo paieškas, nes darbas fabrike pasidarė per sunkus, be to, vis dažniau užplūsdavo mintys, kad ten savęs nerealizuoju, taigi regresuoju. Bandau ieškoti „baltesnio“ darbo, kiek, žinoma, tai įmanoma pirmos kartos imigrantui. Kadangi pagal išsilavinimą esu vokiečių kalbos filologė, traukia darbas vertimų sferoje, po truputį generuoju idėją apie privačias vertimų paslaugas, galbūt pagalbą vokiškai nekalbantiems tautiečiams. Tačiau nuo idėjos iki jos įgyvendinimo gan ilgas kelias, nes reikia peržengti nemažai biurokratijos kliūčių.
 
– Kas svarbiausia Vokietijos darbdaviams?
 
– Nesu pakeitusi daug darbo vietų šioje šalyje, tad tikrai negaliu kalbėti bendrai apie Vokietijos darbdavius, tačiau per dvejus metus susidarė įspūdis, kad dažnai darbdaviui nėra labai svarbu, kiek žmogus įdeda pastangų, kaip, švelniai tariant, „plėšosi“ darbo vietoje. Dažnai atrodo, jog darbdaviui svarbu, kad tiesiog būtų atliktas paskirtas darbas, o darbininkas su savo pastangomis, lūkesčiais ir norais lieka nepastebėtas. Visgi nemanau, kad tai būtų Vokietijos fenomenas.
 
Žinoma, didžiausias pliusas yra tai, kad čia apskritai yra darbo, ir jei nesi labai išrankus, tai vidutiniškai apmokamą nekvalifikuoto darbininko darbą rasi nesunkiai. Taigi dažniausiai emigrantai dirba fabrikuose, žemės ūkio, gyvulininkystės srityse, kur, deja, svarbiausia, ne asmens IQ, jo siekiamybės ar įgūdžiai, bet tvirtos rankos ir ištvermė.
 
– Kokios yra gyvenimo sąlygos, ar sunku rasti būstą? Kokios kainos, gyvenimo kokybė?
 
– Gyvenimo sąlygos ir kokybė čia yra tikrai puikios, atlyginimo ir kainų parduotuvėje ar degalinėje santykis – adekvatus. Tarkim, dviejų asmenų šeima, gaunanti vidutines pajamas (maždaug po 1000–1400 eurų per mėnesį) gali nuomotis 2–3 kambarių butą, išlaikyti du automobilius, neskaičiuoti kiekvieno cento apsipirkdami parduotuvėje, 2–4 savaites per metus atostogauti užsienyje, leisti sau savaitgalines išvykas ar ekskursijas ir pan.
 
Gyvendama Lietuvoje visuomet žinodavau, kiek kainuoja litras benzino, nes tai būdavo labai aktualu dėl dažno pinigų stygiaus, pasibaigus degalams automobilyje visada ištikdavo lengvas šokas, o dabar, jei kas paklaustų, kokios čia degalų kainos, turėčiau ilgai galvoti, ką atsakyti...
 
Visgi būsto paieška čia gana sudėtinga: paklausa didžiulė, o štai gyvenamojo ploto trūksta, tad norint išsinuomoti butą reikia būti geriausiu kandidatu, t. y. buto savininkas teisėtai reikalauja pateikti bent 3 paskutinių mėnesių pajamų deklaracijas, duomenis apie kreditingumą, darbo sutartis ir pan. Ne paskutinėje vietoje lieka ir gebėjimas bendrauti, save pateikti kaip tvarkingą, ramų ir draugišką nuomininką. Prieš 3 mėnesius su vyru persikėlėme gyventi į kitą miestą, tad ir į kitą butą. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, bet su buto savininkais diskutavome net apie Mocartą.
 
– Galvoji likti gyventi Vokietijoje ar tai tik tarpinė stotelė? O gal galvoji apie gyvenimą Lietuvoje?
 
– Dabar manau, kad ir toliau siesiu savo gyvenimą su Vokietija, nuosekliai to siekiu. Kuo ilgiau čia gyvenu, tuo labiau pradeda atrodyti, jog čia tikrai ir pasiliksiu, gyvenimas mane tenkina tiek finansine, tiek ir kitomis prasmėmis. Ir nors kai kam gali pasirodyti, kad ne piniguose laimė, tačiau kai jų trūksta, pradeda stigti ir laimės. Juk tuomet negali įgyvendinti savo kad ir labai nedidelių svajonių, negali sau leisti net ir menkų pramogų, ir su tuo sudėtinga susitaikyti. Kai gyvenau Lietuvoje, nors ir turėjau mėgstamą darbą, tačiau visą atlyginimą išleisdavau buto nuomai, degalams ir maistui, daugiau niekam nelikdavo.
 
Vis dėlto kartais užplūsta Lietuvos ilgesys. Tačiau juk tikriausiai neįmanoma nepasiilgti namų, ten gyventi likusių tėvų, giminių, draugų. Galų gale pasiilgstu ir kraštovaizdžio, miestų, kuriuose gyvenau Lietuvoje, jūros, prie kurios užaugau, lietuviško kultūrinio gyvenimo.
 
– Ar laikai save pasaulio piliete, ar visgi emigrante?
 
– Nemanau, kad esu labai kosmopolitiška, labiau priskirčiau save emigrantams. Nors man patinka keliauti ir tai norėčiau daryti kuo dažniau – juk taip smagu pamatyti nepažįstamas vietoves, susipažinti su skirtingomis kultūromis, praplėsti , – tačiau mano kosmopolitiškumas atostogų kelionėmis ir apsiriboja. Nemanau, kad galėčiau tapti tikrąja pasaulio piliete. Vis dėlto laikau save sėslia, ir man malonu gyventi vienoje vietoje nesijaudinant dėl to, kur likimas galėtų nublokšti rytoj.
 
  

Žymos: Vilis Normanas, Vokietija,

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

– Mes išvežame jūsų skalbimo mašiną remontuoti!
– Mama, čia tavęs atėjo!