Skaitomiausi

Citata

Orai

Find more about Weather in London, UK

Ji ir Jis

Vaida Baltramiejūnaitė   |   2013-12-06

Lietuvį vilioja patogus gyvenimas nesaugiame Pakistane

  
Lietuvį vilioja patogus gyvenimas nesaugiame Pakistane Mantas mėgsta saugiai keliauti ir po Pakistaną. Prie Indijos ir Pakistano sienos.

Mantas Baraišis prieš kelerius metus nusprendė pamatyti, kas vyksta už Lietuvos ribų, ir išvyko iš gimtinės savo pirmajai stotelei pasirinkęs Daniją. Iš ten, jam pačiam kiek netikėtai, 22-ejų „Tiesos“ pašnekovas atsidūrė Pakistane. Šalyje, į kurią lietuviai (ir ne tik) nesiveržia tiesiog pakeliauti, nes musulmoniškos šalies įvaizdis Vakaruose toli gražu nėra patrauklus ir gali išgąsdinti net ir pačius drąsiausius.

 – Jau kelerius metus negyveni Lietuvoje. Išvykai studijuoti į Daniją. Kodėl ten?
– Visų pirma, norėjau pamatyti, koks gyvenimas verda už Lietuvos ribų. O Daniją pasirinkau dėl nemokamo mokslo bei aukšto pragyvenimo lygio. Labai lengva buvo apsispręsti žinant, jog padirbėjęs vos kelias dienas gali be didelio vargo pragyventi visą mėnesį. Manau, tai labai svarbu daugeliui studentų. Tai ir buvo viena pagrindinių priežasčių.
 
– Kaip sekėsi prisitaikyti naujoje šalyje?
 
– Labiausiai nustebino ramus danų gyvenimas – niekas nestresuoja, visi labai ramūs ir atsipalaidavę, visur tvarka, viskas suplanuota. Žmonės gyvena saugioje ir malonioje aplinkoje. Tačiau man vis dar sunku prisitaikyti prie danų šaltumo ir užmegzti artimesnius ryšius su vietiniais. Tiesą sakant, nesijaučiu labai laukiamas Danijoje.
 
Pakistanas: tarnai ir teroristai
 
– Studijuodamas kuriam laikui buvai išvykęs į Pakistaną. Gal gali papasakoti, ką ten veikei ir kiek laiko gyvenai?
– Pirmą kartą Pakistane užtrukau tris mėnesius, kol atlikau praktiką vienoje smulkioje įmonėje kaip rinkodaros ekspertas. Dirbant teko bendradarbiauti su didelėmis vietinėmis įmonėmis bei su ne pelno siekiančiomis smulkiomis organizacijomis. Taip susipažinau su pačiais įvairiaisiais žmonėmis.
 
– Kodėl pasirinkai tokią egzotišką ir daugumai lietuvių neigiamų asociacijų keliančią šalį?
 
– Aš ieškojau praktikos Indijoje ir Kinijoje, bet atsitiko taip, jog gavau pasiūlymą Pakistane ir net nedvejojęs išlėkiau ten. Man buvo suteiktos labai geros darbo ir gyvenimo sąlygos, tad dvejoti nebuvo ko. Gyvenau bute šalia darbovietės, mane puikiai maitino, mano paslaugoms visuomet buvo pora tarnų ir dar mokėjo šiokią tokią algą. Žiniasklaidos mitais niekada per daug netikėjau – žinojau, jog šalyje vyksta gyvenimas, ir jis šiek tiek kitoks, bet pats norėjau įsitikinti, koks jis Pakistane. Tą ir padariau.
 
– Turbūt ne vienas, išgirdęs žodį „tarnas“, įsivaizduoja viduramžius. Koks yra XXI amžiaus tarnas Pakistane?
 
– Tai žmogus, neturintis jokio išsilavinimo – tik religinį. Jis gyvena pas šeimininką teritorijoje, po palme arba mažoje kolonijoje kartu su kitais tarnais, prižiūrėtojais ar apsauginiais. Atlieka jam pavestus darbus. Tokie žmonės buvo ir šalia manęs.
 
– Na, negali suversti visko vien žiniasklaidai dėl šios musulmoniškos šalies įvaizdžio, turbūt ir vietiniai žmonės nemenkai prie to prisidėjo. Kokios buvo tavo žinios apie Pakistaną prieš ten vykstant? Ar jautei pavojų, kuris gyvenant Vakaruose atrodo labai realus?
 
– Televizijos nežiūriu jau daugelį metų, todėl jokios rimtos nuomonės, kaip ir daug žinių, neturėjau. Žinojau, jog tai nėra karo zona – tiek man pakako, jog išvykčiau. O kai jau sutikau dirbti, tai, žinoma, pasidomėjau, kaip viskas iš tikrųjų yra, ir tai tik dar labiau skatino pažinti Pakistaną iš arčiau.
Gyvenimas Pakistane yra labai chaotiškas ir neorganizuotas. Pačiam neteko susidurti su jokia grėsme, nors gyvenau Karachyje, kuris yra laikomas vienu pavojingiausių miestų pasaulyje. Labai sunku pamatyti tą pavojų, nes jis iš tiesų vyksta tolimuose rajonuose, kur nuolatinis maištas. Tiesiog reikia vengti nesaugių miesto teritorijų, o tai padaryti mieste, kuriame gyvena 20 milijonų gyventojų, nėra sunku. Išgirsdavau apie teroro aktus mieste taip pat kaip ir jūs – per žinias ar radiją. Gyvenant normalų gyvenimą ramiame rajone tikrai nėra ko bijoti. Kartais atrodo, jog kai kuriuose Lietuvos miestuose naktį yra pavojingiau pareiti namo iš baro. Tikras teroro pavojus yra tiktai tam tikruose šalies regionuose. Svarbu nebūti naiviam, vienam nekeliauti po nesaugias vietas, ir jokių problemų greičiausiai nekils.
 
Pakistanas – islamą išpažįstanti šalis. Kokie sunkumai laukė tavęs, europiečio?
 
– Prisipažinsiu, jog kai kurios jų šventės tikrai truputėlį šokiravo, tačiau be to daugiau nebuvo jokių sunkumų. Religija yra visur Pakistane, visi yra tikintys – vieni daugiau, kiti mažiau. Pats esu netikintis ir stengiuosi vengti visų religijų, bet jų tikėjimas man diskomforto tikrai nekėlė.
 
Baltiesiems – privilegijos
 
– Kas labiausiai nustebino Pakistane?
 
– Labiausiai nustebino tai, jog užtenka būti baltaodžiu, kad turėtum VIP etiketę. Privilegijų yra visur. Tenka lankytis vietose, kurios skirtos tik šalies aukštuomenei, taigi labai geros sąlygos užmegzti ryšius su šalies turtingiausiais ir įtakingiausiais žmonėmis – tai tikriausiai geroji viso to pusė. Aišku, yra ir kita, kuri kiekvieną atvykėlį šokiruoja – tai labai didelis kontrastas tarp turtingų ir vargšų. Kasdien tenka matyti žmonių, gyvenančių po palme, gatvėje, mamas su vaikais, lakstančiais po gatves, elgetaujančius. Tai yra skurdi šalis, bet žmonės šypsosi kasdien daugiau nei lietuviai.
 
– Tačiau sugrįžimas į Daniją buvo trumpas. Patraukei į Londoną, iš ten – ir vėl atgal į Pakistaną. Kuo tave jis pakerėjo?
 
– Man ten labai lengva užmegzti ryšį su reikiamais žmonėmis, kurie gali padėti bet kokiais gyvenimo atvejais. O man reikėjo pagalbos norint įgyvendinti kai kuriuos sumanymus. Be to, toje šalyje labai lengva lipti karjeros laiptais, vien dėl to, jog vietiniai nėra tokie kompetentingi ir neturi tokio plataus požiūrio kaip išsilavinęs žmogus iš Vakarų šalių.
 
Ir šiaip trauka labai natūrali, kai po langais ganosi kupranugariai, tarnaitė sutvarko visus namus už 5 litus, kasdien šviečia saulė ir termometras rodo +30 °C. Ignoruojant visus nesklandumus šalyje, gyvenimas pasidaro labai saldus.
 
– Sakai, kad lengva megzti pažintis... Tai reiškia, kad vietiniai palankiai žiūri ir priima europiečius?
 
– Žmonės labai draugiški, bendraujantys ir norintys padėti. Kasdien esu užkalbinamas žmonių – visiems įdomu, ką aš čia veikiu, ir visi siūlosi draugauti. Aišku, bendravimas daugiausiai labai paviršutiniškas, bet vis tiek tai džiugina.
 
– Ar vietiniai yra girdėję apie Lietuvą?
 
– Niekas nežino, kur Lietuva yra, ir kad turime savo kalbą trims milijonams žmonių. Dažnai sakau, jog esu iš Rusijos arba pasakau, kad iš Europos – daugelis žmonių galvoja, jog Europa yra viena šalis. Čia žmonės dažniausiai nieko nenutuokia, kas vyksta už sienos. Labai dažnas pamatę baltaodį iškart galvoja, jog amerikietis. Dar nei vieno tautiečio neteko sutikti ar girdėti, kad čia gyventų, tačiau tai nestebina žinant, jog labai nedaug užsieniečių drįsta vykti į Karachį.
 
– Kokie tavo ateities planai? Ar galvoji grįžti gyventi į Lietuvą?
 
– Ateities planai man pačiam nelabai žinomi, elgsiuos pagal situaciją. Neseniai grįžau iš Pakistano į Daniją, kur turiu užbaigti mokslus, o po to žiūrėsiu. Su nuolatiniais keliavimais sunku ką nors planuoti, bet kada nors, manau, teks savo „bazę“ įsikurti, kad būtų kur grįžti po visų keliavimų. Ir manau, tai bus Lietuva.
Parašai po foto:
 
  

Žymos: Danija, Pakistanas, Vaida Baltramiejūnaitė

Komentarai

Naujausi straipsniai

Kiti rubrikos straipsniai

Anekdotai

Vyras nusprendė išsiskalbti drabužius. Pasisukiojęs šalia skalbimo mašinos, riktelėjo:
– Brangioji, kokį režimą reikia nustatyti?
– Pasižiūrėk, kas parašyta ant tavo marškinėlių.
– „Žalgiris“ - mūsų komanda!“